Apie poezijos prasmę, rašytojus, skaitytojus ir mažos šalies kompleksus kalbamės su jaunosios kartos poetu MANTU BALAKAUSKU, neseniai išleidusiu pirmąją poezijos knygą „Roma“ („Versus aureus“).

Išėjo tavo pirmoji knyga – oficialiai tapai rašytoju, turinčiu daiktinių savo kūrybos įrodymų. Kaip į tavo buvimą poe­tu reaguoja aplinkiniai, su literatūra nesusiję žmonės? Ar apskritai lengva būti poe­tu šiais laikais, kai poezija kuriama tam tikrame paribyje?

Tikiu, jog dauguma per tiek laiko jau turėjo susitaikyti su tuo ir reaguoja teigiamai ar bent jau neutraliai. Poetai ir ne tik jie daugiau ar mažiau visada kūrė tam tikrame paribyje. Juk niekada nėra lengva, kai myli tai, ką darai. Mylėdamas visada būni truputėlį paribyje. O tada sunku būti ir mechaniku, ir statybininku, ir elektriku.

Knygos anotacijoje rašoma, kad tavo tekstuose Roma, kaip ir poezija, yra viskas –­ kitaip tariant, amžinoji būsena. Kodėl pasirinkai būtent Romos įvaizdį?

Baigiau istorijos studijas, vėliau istorinius kontekstus nejučiomis įsileidau ir į savo eilėraščius. Kai reikėjo galutinai apsvarstyti pavadinimą, toptelėjo Romos įvaizdis. Man jis tiko ir pagal knygos kontekstą, ir pagal jausenas. Roma –­ tai objektas, į kurį nukreiptas visas dėmesys, iš kurio gimsta naujas pasaulis. Tai taip pat ir liguistos fiksacijos objektas. Šakutė į lizdą. Juk mes kartais nesveikai prisirišame prie žmonių, prie daiktų, prie žodžių, prie procesų, juos kartojame ir juose skęstame, tad viskas ir yra Roma.

Eilėraščiuose pastebėjau daug sniego, klaidžiojimo po miestą, pamėkliškų blokinių daugiabučių. Koks tavo santykis su gimtuoju Panevėžiu?

Santykis vis labiau nykstantis, nes ten pragyvenau nei daug, nei mažai, tik maždaug pusę savo trumpo gyvenimo. Atsimenu Panevėžį, kaip niūrų ir nuobodų miestą, kur, mano nelaimei, teko augti, laukiant progos ištrūkti. Manoji gimimo vieta yra toli Sibire, vietoje, kurios visai neprisimenu ir kol kas negaliu aplankyti.

Koks Vilnius tau pasirodė studijų metais ir koks atrodo dabar?

Studijų metais man tai buvo laisvės ir galimybių miestas. Pasakiau kaip apie kokį Niujorką. Bet taip iš tiesų ir buvo. Baigęs mokyklą, norėjau pabėgti iš provincijos, nes jaučiau, kad man mirtinai reikia erdvės. Atvykęs į Vilnių ją ir gavau. Čia radau beveik viską, ko tikėjausi. Prabėgus ketveriems metams po studijų, Vilnius netikėtai tapo tiesiog miestu, kuriame gyvenu. Tikriausiai prie jo pripratau. Erdvė susitraukė iki normalaus dydžio. Matyt, taip ir turi būti.

Kaip manai, ar reikalingos studijos, kuriose būtų mokomasi kurti poeziją?

Aš gan senamadiškas, manau, kad poezijos studijų nereikia. Jei jau norėsis rašyti eilėraščius, išmoksi pagrindus ir pats, o vidinio gebėjimo, jėgos išmokti nelabai įmanoma. Turi kažkas kirbėti už visų mokslų ir formulių. Turi būti kažkas kitaip.

Galėtum įvardyti keletą svarbiausių autorių, paveikusių tavo estetinį skonį?

Paauglystėje didesnę įtaką darė muzika. Tokios grupės kaip „Nirvana“, „The Doors“, „Joy Division“. Gan paprasti, visiems gerai žinomi dalykėliai. Studijų metais – bytnikų poezija, taip pat Vytautas Bložė, Tadeuszas Rożewiczius. Dabar veikia labai skirtingos informacijos masė, kurią skaidyti darosi gan sudėtinga. Nuo istorijos mokslo (prie jo po truputį grįžtu), Jeano-Michelio Basquiat kūrybos iki Enrico Fermi paradoksų.

Kokie tavo skaitymo įpročiai? Ką skaitai dabar?

Skaitymo įpročiai chaotiški. Skaitau, kai jaučiu, kad galiu iš knygos pasiimti kiek daugiau nei šiaip prisėdęs. Lieka daug vietos simuliavimui, tad prisipažinsiu, kad dabar skaitau mažokai, tačiau neseniai baigiau skaityti baskų eilėraščių rinkinį „Six Basque Poets“. Šiuo metu mane domina mažų tautų rašytojai: kaip jie rašo, apie ką pasakoja ir kodėl. Bandau savyje įveikti lietuvišką saviplaką: „Ak, kokie mes maži, mūsų niekas nesupranta ir negirdi.“

Ir kokias išvadas priėjai?

Sau kol kas iki galo įvardyti negaliu, bet man pasirodė, kad dauguma nejaučia smarkiai išreikšto mirties ir kančios kulto. Kitaip nei pas mus: kentėkim, kentėkim, kentėkim – mes tikrai talentingi kentėdami. Gal reikėtų mažiau dramatizmo ir daugiau atsipalaidavimo. Bet čia, matyt, nieko nauja, nes daug žmonių apie tai kalba. Aišku, dažniau kalba, nei daro, bet viskas vienaip ar kitaip praeis. Norėsime to ar ne.

Ar kokie nors šiuolaikinės literatūros diskurso reiškiniai tau atrodo reikalaujantys maišto?

Literatūroje maištas, be abejo, reikalingas, tačiau visų pirma turėtų būti didelis maištas mūsų pačių galvose, nepriklausomai, ar literatūros žmogus tą maištą darytų, ar ne. Vis dėlto net ir maištui reikalinga bent minimaliai susiformavusi auditorija. Kitaip apie jokius maištus negirdėtumėm, nes jie būtų paprasčiausiai neatpažįstami. Gaila, kad dažnai kyla vien popierinis maištelis, kuris baigiasi vos pasiekus kažkokį statusą ir užėmus saugią poziciją.

Tau svarbiau palankus įvertinimas iš rašytojų gildijos bei rimtų literatūros kritikų ar iš paprastų skaitytojų (tarkim, moks­leivių arba mažo miestelio inteligentų)?

Nelyginu šių dalykų. Neneigsiu, malonu išgirsti gerą žodį iš visų pusių. Vadinasi, ta žinutė tekste jau kažkaip perduota, žmogus ją apmąstė, ir tai yra labai didelis dalykas, ypač šiuolaikiniame informacinės beprotybės pasaulyje. Tiek ir užtenka – bent jau dabar.

Esi vienas iš asociacijos „Slinktys“ įkūrėjų, organizuoji poetinius renginius, sudarinėji jaunųjų poetų kūrybos rinkinius. Kaip apibrėžtum savo kartos poe­tus? Ar apskritai matai juos kaip grupę ar grupes, turinčias ką nors bendra?

Sunku apibrėžti vis dar vykstančius procesus. Ar kas nors mus vienija? Vienija tai, kad mūsų patirtys ir prieiga prie įvairios informacijos kardinaliai skiriasi nuo ankstesnių kartų. Esam kitokie dėl technologijų vystymosi, galimybių pasiekti įvairiausius šaltinius, apie kuriuos anksčiau galima buvo tik pasvajoti. Taip pat esame tie, kurie dar prisimena laikus be kompiuterių ir mobiliųjų telefonų. Ar visa tai daro mus pranašesnius? Nebūtinai, greičiau fragmentiškai mąstančius. Bet ir tai yra savotiškas bruožas, kurio galbūt kiti ateityje neturės.

Nuolat vyksta poezijos skaitymai mažuose miesteliuose, bibliotekose, mokyklose ir kitose viešose vietose. Kaip manai, ar tokios išvykos skaityti į „svetimas zonas“ turi prasmę?

Jau kurį laiką tenka važinėti po įvairius Lietuvos kampelius skaityti savo eilėraščių. Nutinka visko, būna ir abejingų veidų, ir nesupratimo, tiek nuoširdaus, tiek užsispyrėliško. Kartais tenka maloniai nustebti, kai randi žmones, kurie klausosi ir labai nori išeiti už savo saugumo zonos ribų. Tada ir pats su jais išeini, pasidaliji patirtimi. Kartais būna atvirkščiai. O ar turi tai prasmę? Man turi ir tiems keliems, kurie netikėtai išgirsta, manau, taip pat.

Ko palinkėtum savo neseniai pasirodžiusiai knygai „Roma“?

Kad būtų skaitoma.

 

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė