Turbūt tobuliausias žaislas – tai liudija vaikystė – smėlis. Ir, matyt, todėl, kad paslankus, nepretenzingas, laidus, (iš)byrantis pro pirštus – tuomet lieki tuščias, „be jokio daikto“, kupinas Nieko. O tai žaismės stuburas, esmė, siela: viskas lyg ir įvykę, bet esi tuščias, it musę kandęs, bet sotus ir išganytas, nieko neįgijęs, prie ko galėtum prisirišti ir kankintis. Tai galioja, kai smėlis – smėlio dėžėje, įrėmintas it paveikslas, t. y. apibrėžtoje erdvėje, tik tuomet gali gimti mikrokosmas. Vaiko ar suaugėlio mikrokosmas. Kita vertus, smėlis dykumoje kelia siaubą, mirties, tuštumos baimę, ilgesį, beviltiškumą, bet tik ne džiugesį ir nuostabą. Bekraščiame smėlio poligone (tarkim, Ruklos ar Gaižiūnų, kuriuos puikiai pamenu iš vaikystės grybavimų) žaisti nesinori, slegia – ten įmanu tik sprogdinti. Ką jau kalbėti apie Nerijos kadais užpustytus kaimus ar Kobo Abė keliaujantį smėlį... Tai jau stichija. Visad svarbus kontekstas.
Smėlis man – tyla, kai jis grakščiai, nė necypteldamas, kamuojasi smėlio laikrodžio pil(tu)vuose, stiklo gaubtuose, it kokia Sylvia Plath, grabuose, vaidindamas (mūsų galvose) laiką. Ne veltui Dante's Pragaras piltuvo, perlaužto smėlio laikrodžio formos, jei norit – krūties, iš kurios srūva visokiausia gyvastis...