Liepos 11–18 d. Nidoje vyko tradicinis, jau 24-asis Thomo Manno festivalis, kurio tema šiemet „Orų ženklai“, taip tęsiamas „Kultūros kraštovaizdžių“ ciklas.

„Žvelgiant iš mūsų laikų perspektyvos, tai būtų galima vertinti kaip labai dėkingą situaciją, kuri negalėjo trukti amžinai, todėl ir menininkams teks pažvelgti į susiklosčiusią būtį. Indų autorius Amitavas Ghoshas 2016 m. pasirodžiusiame veikale „The Great Derangement“ („Didysis apakinimas“) tvirtina, kad Vakarų literatūra (konkretizuojame: Europos literatūra) ignoravo klimato krizę. Jo nuomone, Žemės sušilimas ir masinis išmirimas yra ne tik gamtiniai reiškiniai, bet ir daug gilesnės kultūrinės vaizduotės krizės pranašai. Vokietijoje leidėjai jau klausinėja rašytojų, kada jie pradės rašyti apie klimato kaitą? Apie tą fenomeną, kurį dėl lėtos sklaidos sunku suprantamai aprašyti. Kada jie imsis šio naujųjų laikų naratyvo? Iki šiol klimato krizė nėra rašytojų dėmesio centre ir literatūroje atlieka ne daugiau kaip rekvizito vaidmenį. Klimato tyrėjai jau skundžiasi, kad menininkai juos paliko likimo valiai. Menas skubiai kviečiamas į talką! Tačiau, panašu, požiūris tikrai susiaurėjo, nors lyrikoje ši tema dažna, galbūt dėl to, kad tai susiję su dideliu gamtos vaizdų įtaigumu. (...) Kaipgi mes elgiamės ateities iššūkių akivaizdoje? Pripažinkime, kalbama apie labai kompleksiškas problemas, kurių nusakymas (nekalbant jau apie jų sprendimus) reikalauja pažvelgti į tai iš įvairių perspektyvų ir skirtingų veikimo būdų, tačiau nepasiduodant nevilčiai. Vieną iš galimų problemos įveikimo būdų jau taikė Elizabeth Mann. Ji tapo jūros teisių gynėja ir ekologe, pasirinkdama okeanų apsaugos temą. (...) Privalu atpažinti ir asmeniškai stebėti oro ženklus, kaip gamtos pranašus, bet perkeltine prasme esančius ir visuomenės pranašais (jau Friedrichas Nietzsche kalbėjo apie oro ženklus kultūroje). Tam reikia asmeninio smalsumo, atvirumo ir gebėjimo pripažinti. Šiuo požiūriu pokalbiai apie orą bus tikrai įdomūs.“ (Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Ruth Leiserowitz)

Spausdiname festivalyje skaitytą Gyčio Norvilo esė.

 

Metai yra kaip ir metai prieš tūkstančius metų,

nešiojam ąsočius, čaižom karvių nugaras,

pjaunam žolę ir ničnieko nežinom apie žiemą,

geriam vaisvynį ir ničnieko nežinom,

greitai ir patys išeisim į užmarštį,

ir eilės sunyks it sniegas priešais namus.

 

Metai yra kaip ir metai prieš tūkstančius metų,

žiūrim į mišką it į pasaulio tvartą,

vaduojamės melu, pinam krepšius obuoliams ir kriaušėms,

miegam, kuomet purvini mūsų batai

dūla prie durų.

 

Metai yra kaip ir metai prieš tūkstančius metų,

mes ničnieko nežinom,

ničnieko nežinom apie prapultį,

apie nugrimzdusius miestus, apie potvynį, kai

skendo arkliai ir žmonės.

 

Thomas Bernhard

(iš vokiečių k. vertė gytis norvilas)

 

Su tėvu paprastai telefonu kalbamės apie žieminius česnakus. Tikrai. Nes visa kita jau kaip ir aišku. Tėvas juos labai mėgsta, be česnakų – nė iš vietos. Aplinkiniai, kai tėvas labai labai mėgsta česnakus, jo nelabai mėgsta. Ir tėvas sodina česnakus, ir aš sodinu česnakus. Jis – dar tarybiniais laikais už sėkmingą socia­listinį lenktyniavimą gautame kolektyviniame sode, aš – savo atokiame vienkiemyje pradraskęs žemės odos gabalą. „Tai kada, tėvai, reikia sodinti česnakus? Ar jau?“ – klausiu eilinį sykį jau žinodamas atsakymą. „Mėnesį prieš užšąlant“, – kiek ištęsdamas žodžius užtikrintai išsvinguoja tėvas ir juokiasi, nes nieks nebežino, kada šiaurės pusrutulyje dabar užšąla. „Anksčiau žinojau, – sako tėvas, – dabar – nebe...“

Kaip priekaištą dangaus ganykloms 3 medinių slidžių komplektus medvarščiais prisukau prie rąstinės namo sienos. Ir iš pykčio, žinoma. Žiemos šiemet nebuvo. Su visais apkaustais. Slidžių nosys pretenzingai užriestos aukštyn. Jei kada sugalvotų pasnigti ir pašalti – gali slides nusisukti ir čiuožti nežinoma kryptimi. Pelės ir tos rudenį net nelindo į trobą žiemoti. Išsilavinusios, empatiškos – jaučia.

Klimatas juda, slankioja kaip gulsčiuko burbuliukas – ir greičiausiai kelio atgal nebėra. Kaip atskilęs ledkalnis, klimatas neaišku kokia kryptimi pasiduos. Normalu ir logiška – iš esmės žmogus padarė viską ir dar daugiau, kad taip vyktų. Apie tai turbūt neverta diskutuoti. Žmogus, kaip rūšis, save diskreditavo iki dugno. XX amžius su visais beprotybės atrakcionais, kuriuose puikiai skleidėsi žmogaus grobuoniški instinktai, tų vilčių visai nepaliko. Telieka mąstyti, godoti ir greičiausiai bandyti susitaikyti su žmogaus greičiau ne prigimtimi, o negalia, neuroze: godumu, rajumu, rafinuotumu, šlykštybe, suktumu. Šventa tiesa: ligą galima pradėti gydyti tik ją pripažinus.

Iškart noriu pasakyti, kad pati tema „Orų ženk­lai“ (oras, klimatas, ekologija), kuria bando kalbėti Thomo Manno festivalis, – gana slidi, ja plačiai spekuliuojama, meinstryminė, jau dabar paversta neatšaukiamu ir sėkmingu prekės ženklu. Iš to dar daug kas uždirbs ir išplaus nemažai kapitalo: konferencijos, simpoziumai, ekologinės prekės, gyvūnėliai, paukštukai etc. Pravarčiau turbūt būtų iškart eiti iš upelių traukti sumestų senų padangų nei sielotis dėl klimato krizės. Situacija šaukiasi judesio. Tik kokiame kontekste ir kur judėti? Koks tas XXI a. žmogaus kraštovaizdis? Ką žmogus dar gali nuveikti, kad ant­ropocenas nebūtų toks nuožmus? Iškart peršasi atsakymas – geriausia, kad žmogus jau nieko daugiau neveiktų. Jau nuveikė labai daug – iš esmės per 200 metų žemės ir mentalinį kraštovaizdį sugebėjo pakeisti kardinaliai ir neatšaukiamai.

 

Žilvino Jagėlos piešinys.

 

Niūrus kraštovaizdis, dėl ateities esu skeptikas ir pesimistas. Kaip ir tas pats mano mėgstamas ironikas ir niurgzlys austras Thomas Bernhardas. Visos bėdos greičiausiai prasidėjo, kai atsirado garo variklis ir elekt­ra, tapę žmogaus gyvenimo varovais. Dabar žmogus jau nebespėja paskui savo šešėlį. Vargsta. Nenustebsiu – jei vieną dieną tie šešėliai nebespės ir atsiskirs nuo kūnų. O kaip žmogus gyvens be šešėlio? Šešėlio nemeta tik numirėliai, nes šviesos šaltinis jau ne šio pasaulio. Šešėlis gali tapti atskiru padaru, gentimi, o tada, žiūrėk, užšoks kada tavasis, nuosavas ant kupros ir perrėš gerklę kokybišku „Gillette“ peiliuku ar konservų dėžutės atšerpetojusia briauna. Šešėlis turi sekioti iš paskos kaip ištikimas šuo. Ne daugiau. Apskritai elektrai, prietaisams, aparatams (be abejo, savo patogumui) atidavėme daug galios ir atsakomybės, moralinių, jei norite, vertybinių klausimų. Jų nusikratėme. Tarkim, kas dabar nudobia gyvulius, paukščius skerdyklose? Elektra. Taip gyvas santykis virto elektronų judėjimu. Ne, ne žmogus žudo – elekt­ra, mechanizmai. Mes nebesugebame prisiimti atsakomybės už mirtį: gyvulio, į kurio mėsą su malonumu suleidžiame dantis, vabalo, medžio mirtį. Taip imame nebesuvokti, kokia viso to kaina, iš kur atsiranda vienas ar kitas daiktas. Pasakysiu dar tiesmukiau: nepapjovęs gyvulio, neišskrodęs žuvies net neturi teisės dairytis po mėsos ar žuvies prekystalius...

Noriu patikinti: apie elektrą taip kalbu tikrai ne todėl, kad pernai prieš Kalėdas daugiabučiame name į savo rūsį vesdamas elektrą suorganizavau tokį šimtaprocentinį trumpąjį jungimą, jog praktiškai suvokiau (nors greičiau pamačiau) kosmogonijos ištakas, kaip po to sumauto Didžiojo Sprogimo buvo sukurtas Pasaulis. Tada dar savaitę it gražuolis angelas Liuciferis vaikščiojau pajuodusiais pirštais...

Žmogus gal ir turėtų dar šansų, jei iš esmės lėtėtų, pasidarytų vangus ir gerąja prasme apatiškas, na, jei norite – ramesnis. Toks jis buvo ir visus mus užliūliavusiu karantino laikotarpiu. Kitaip tariant, žmogus turi kuo mažiau muistytis ir spurdėti, nes vos pasikrutina – puola skristi, važiuoti, teršti ir krėsti visokias eibes. Tarkime, kailiavabaliai (trogoderma glabrum). Šie esant nepalankioms sąlygoms gali vystytis atgal. Kailiavabaliu siūlyčiau pasekti ir žmogui, šiek tiek grįžti atgal, tam tikra prasme suprimityvėti. Tuomet sumažėtų poreikių, pretenzijų. Mums reikia vabzdėti, labai pasistengti ir vabzdėti, juolab kad Franzas Kafka vizionieriškai mums nubrėžė puikias perspektyvas, Gregoro Zamzos perspektyvas. Įžvalgi, šviesi ateitis. Vabzdėti, kad išliktume, ir pasižiūrėtume į viską iš apačios, iš žolės, velėnos perspektyvos, o ne iš ložių ir fotelių. Vabzdžiai įžvalgesni. Na, matote, neseniai perskaičiau Anne Sverd­rup-Thygeson knygą „Vabzdžių planeta: kodėl žmonija be jų neišgyventų“, tad dabar esu gud­rus kaip... cikada, kuri išlenda iš žemės daugintis kas 13 ir 17 metų (pirminiai skaičiai) ir taip apmauna grobuonis, kurių dauginimosi ciklai kartojasi kas lyginius skaičius. Va, kur matematikos, algebros žinios. Jos skaičiuoja, o neklausia: „Kur čia yra wi-fi?“ Įsigaliojus visuotinam karantinui ir sulėtėjus tempui grįžome į daug natūralesnį būvį, taikesnį rit­mą. Belieka pritarti Olgos Tokarczuk minčiai, kad nenormaliai gyvenome būtent iki to, iki karantino. Tai, deja, kai kurie priėmė kaip totalią katastrofą, o katastrofa greičiausiai tapo ekstravertams, kurie it velniai nenustygsta vietoje, šį pasaulį paėmė įkaitu ir nuodija hiperaktyvumu. Tad skelbiu karą ekstravertams! Dėl visko kalti ekstravertai! Atiduokit valdžią intravertams ir viskas stos į savo vietas! Tik, bijau, tą valdžią greičiausiai jiems reikės įbrukti per prievartą.

Pernelyg judame, ir tas intensyvus judėjimas visuomenėje, deja, suprantamas kaip svarbumo, galios, užimtumo rodiklis. Visa tai juokinga, bet būtų tikrai juokinga, jei tai atrodytų juokinga kritinei masei, kokiai 70 proc. populiacijos. Kodėl ap­skritai negaminama automobilių, kurie greičiau nei 100 km/h nevažiuotų? O lėktuvai skristų ne greičiau nei gulbės nebylės. Beje, dėl greičio. Štai lenkų filosofas Leszekas Kołakowskis esė „Mūsų linksmoji apokalipsė“ mini, kad iš esmės vidutinis transporto greitis Londono gatvėse per piką yra toks pats kaip karalienės Viktorijos laikais, kai orą teršė tik arkliai, jų vadeliotojai, na, ir keleiviai. Taip, mes patys jau dabar save verčiame judėti lėčiau. Tik kokia kaina? Tikrai ne sąmoningumo skatinami. Reikia pripažinti, didelė dalis populiacijos – būsiu nekorektiškas – yra buka ir lengvai pasiduodanti manipuliacijoms (tikrai nenoriu pasakyti, kad esu labai protingas, bet...). Garsiai apie tai niekas nenori kalbėti – greitai būtų apšauktas homofobu, rasistu, seksistu ir galop kokiu... invaziniu šliužu, besigviešiančiu šviežio salotos lapo iš gražiai aptverto daržo.

 

Gyčio Norvilo nuotrauka.

 

Kad iš esmės žmogus gali pasikeisti – netikiu, nors svarstančiųjų, kad po šio karantino jis jau bus kitoks, apsčiai. Tai iliuzijos, kuriomis visad maitintasi ir bus maitinamasi – kitaip mirtume apimti absurdybės siaubo. Žmogus nesimoko nei iš savų, nei iš svetimų klaidų. Žmogui reikia dirgiklių, taip ginasi nuo nuobodulio, kuris, anot Arvydo Šliogerio, ir yra didysis žmogaus siaubas. Pritarčiau bulvės adeptui A. Šliogeriui... Tiesa, šiemet bulvę vėl pasisodinau. Raudonam kaip pats pragaras vazone išsikerojo it baobabas, bet bulvės, bijau, čia nepadės. „Nuo jų kaip šernui tik plaukai ant nugaros auga“, – sako tėvas. Reikia rimtų raminamųjų, kurie hiperaktyvumą paverstų romumu, vangumu. Ką tai reiškia? Iš esmės reikia keisti gyvenimo būdą, ekonomiką, socialinius santykius, visuomenės struktūrą. Kitaip tariant – organizuoti revoliuciją.

Žmogaus bėdos prasidėjo, kai pradėjo gamtą saugoti – o tai paprastai reiškė, kad vieną saugo, kitą žudo, – kai pradėjo į ją kištis, reguliuoti, reglamentuoti. Kai ribos peržengtos ir sugriautas savireguliacinis mechanizmas – visa griūna kaip eglynas įsisukus sūkuriniam viesului... Tada turi kontroliuoti viską. Netgi sengires saugoti dėl CO2 emisijos negerai, nes pūvanti mediena išskiria daug daugiau CO2 nei asfaltas... O ką daryti dėl kormoranų Juodkrantėje? Šie darko žmogui gražų peizažą... Siaubinga. Kaip jie taip gali? Kas jiems davė leidimą? Bet paklausykit, nėra viskas taip blogai. Dar studentaujant čia pat, Juodkrantėje, teko kiek su ornitologais pasisukinėti aplink paukščių tinklus. Buvo įstabu: paukšteliai, žiedeliai, žodžiu, tokios nesibaigiančios vestuvės. O įstabiausia, kaip ornitologai prasimanydavo žuvies. Nueina į kormoranų koloniją, ima pagalį, padaužo į medį, o išgąsdinti kormoranai kyla, žuvį išverčia iš gūžių žemėn, kad skristi būtų lengviau... Žuvį telieka susirinkti, praplauti vandeniu, miltais apvolioti ir jau kepi stintas, karšiukus, degtinėle užgeri... Tokį tiesioginį santykį su gamta, grįstą savitarpio pagalba, tai suprantu.

Kažin kodėl visi esame linkę pabrėžti, kad ir Kuršių nerija, ir kiti smėlynai bei žalumynai yra natūralios gamtos prieglobstis, kampelis, užantis, oazė ir t. t. Nieko panašaus. Viską čia padarė žmogus, viską nusilipdė pagal savo akį, pagal savo supratimą – kas jam gražu, naudinga, patogu. Ir dar prilipdė tą „gražu“. Gamtai grožio sąvoka svetima. Ji nuožmi ir žiauri, nieko daugiau. Noriu tik pasakyti, kad iš esmės gamtai giliai nusispjauti į homocentristines iliuzijas ir dažnai ji mãno (jei galėtų manyti) priešingai nei žmogus. Žmogus juk saugo ne gamtą, banginukus, paukštelius, o save ir tik save. Ir gamtai būtų daug geriau, kad homo sapiens, kaip rūšis, tiesiog išnyktų. Skamba grėsmingai, keistai, čia galėtum netgi nujausti humanizmo, kaip ideologijos, krachą.

Nors ir labai madinga deklaruoti savo gilų ir, be abejo, dvasingą ryšį su gamta ir, neduokdie, visata, dažniausiai į tą gamtą plačiąja prasme žiūrime kaip į televizorių, ekraną, kitaip tariant, per saugų, sterilų atstumą. Kaip „greitos gamtos“ TV kanalus „Discovery Channel“, „National Geographic“ ar pan. Šį santykį puikiai iliustruoja visi gamtiniai pažintiniai takai, apžvalgos bokštai, regyklos, jų poreikis. Suvažiuoja visi su mašinom, eilėse net stovi ir žiūri žiūri į kokį akmenį, kelmą ar pasvirusį medį, kaip čia, matai, gražu. Siaubas.

Mano bėdos, aišku, irgi prasidėjo tada, kai ėmiau tą gamtą saugoti. Savos žemės gabalą pasišoviau apsodinti mišku. Tai ir darau: sodinu, stirninai ragais nudrožia, nuėda, vėl sodinu... Ir taip be galo. Taip sąžinę ramina žmogus. Nieko daugiau. Tas miškas pats užaugtų, karklai, beržai patys atžygiuotų iki slenksčio, įremtų į šoną ūglių durtuvus ir paprašytų išpirkos už ramybę. O inkilą, kuris labiau priminė šuns būdą, pelėdai į nulaužtą eglę įkėliau genamas kažin kokio sunkiai paaiškinamo instinkto... Sėdžiu ant šakos šalia to įkelto inkilo, kaip kvailys žvelgiu gailiu šuns žvilgsniu, vaizdas iš viršaus sumažėja, viskas išganingai atsitolina, sumenksta.

O ką čia veikiame mes, ką veikia menas? Ką pasakytų Th. Mannas? O Th. Bernhardas? Lyg ir norėčiau (tai būtų logiška) teigti, kad menas, kultūra ir turėtų būti tie raminamieji. Kol žmogus skaito knygą, klauso Gustavo Mahlerio, Johanno Sebastiano Bacho, „Nirvanos“, Hauschkos ar kitų nusipelniusių garsų gaminimo meistrų – negali nužudyti kito žmogaus, mažiau be reikalo valgo, geria, vartoja, mažiau prakaituoja ir... mąsto. Susimąstęs žmogus ramiausias, arba tada, kai miega, bet, deja, miegodamas savęs nekontroliuoja. Negerai. Va, Vilniaus universiteto kieme visai neseniai bandžiau mėgautis gyvai atliekama G. Mahlerio „Daina apie žemę“. Ieškojau įkvėpimo šiai esė. Tikrai. Nemeluoju. Esu tikras, klausydamasis tikrai išskyriau mažiau CO2. G. Mahleris tinka mano kraujo grupei. Kur koks ekspresionistas, kalba apie liūdesį, tragizmą, begalinį sielvartą, girtuoklius ir marazmą – man labai tinka. Kas gali būti geriau už vokiečių išrastą velt­šmercą?..

Beje, leidėjai greičiausiai norėtų, kad tas sielvartas būtų neišsenkantis ir sielvarto apimtas rašytojas rašytų po 3 romanus per metus. Išganingas noras. Rašytų kas, neva, rūpi žmonėms čia ir dabar, reaguotų į aktualijas. Rašytų apie paukščiukus, žaliavalgystę, veganystę, gėlytes ir sodo žirkles. Kažkas įstabaus. Rašymo ir skaitymo mašinerija niekad nebuvo tokia komercializuota. Pamatysite, romanų gūsis apie marą, pandemijas ir klimato kaitą greitai užplūs, pasipils kaip iš parversto pamazgų kibiro. Juolab kad rašytoju galima padaryti bet ką: kokį gražuolį kunigą, blynų kepėją, šunų kirpėją ar instagraminę lėlę. Lietuvoje labiausiai mėgsta kunigus... Ak, katalikai, sentimentalūs. Menas seniai virtęs meno pramone. Užtektų pasižiūrėti į pasaulinių meno galerijų statistikas, pelnus, kur tas geras menas atsiduria, ir viskas bus aišku...

Visa tai man įdomu, o greičiau įdomu stebėti, kaip menininkai apsimeta, rašytojai meluoja, vizgina uodegas, lekuoja iškišę liežuvius, meilikauja skaitymo vergams ir leidėjams, bando prasimušti, laimėti, užkalti pinigo ir ordinų. Vis dėlto literatūros neparašo premijos, rezidencijos, stipendijos, knygų mugės, literatūros festivaliai, kuriuose trinasi etatiniai personažai. Iš kur jų tiek? Kur pasisuksi – ten literatūros festivalis. Man negaila, tegul. Tik tokia rašytojystė labai jau neekologiška, tarši kaip 20 metų senumo dyzelis. Turiu iliuzijų: gal kas ir pasikeis, jei vaikus mokyklose pradėsime mokyti ne konkuruoti, laimėti, o pralaimėti. Taip – pralaimėti. Pralaimėti šio gyvenimo šventę, tada atsiras daugiau ramybės ir taikos.

Neslėpsiu – buvau ir esu laukinio, neformalaus, alternatyvaus buvimo šalininkas. Na, jei norite – mano kraujas šiek tiek hipiškas, užnuodytas. Kitaip tariant, pasenęs, jau iš praeities... Keliauti autostopu, bastytis vieškeliais – už, paskutinės minutės bilietai lėktuvu – ne... Stop. Ir apskritai galėčiau savo troboje prasėdėti likusį gyvenimą augindamas pastarnokus, taip ir nepamatęs pasaulio stebuklų ir plačių horizontų. Arba sėdėti ir kalbėti apie orą, nors kažkodėl sakoma, kad apie jį šneka tik neturintys apie ką kalbėti. Tai greičiausiai jau miesto žmogaus mintis. Mieste išvis oras nereikalingas, kam jis? Ir deguonies nereikia. Žmogus viską darė, kad galop atsirištų nuo tos sumautos gamtos, nuo uodų, mašalų. Deja, nuo pelių, kurios, ieškodamos trupinių, vis pragraužia mano striukių kišenes, dar niekam nepavyko pasislėpti. Siūlyčiau jas stebėti: jei pradės bėgti, bevelyčiau pulti iš paskos... Į pažadėtąjį rojų – jos žino, kur jis. Nėra geriau kalbėti apie orą, kalbėti apie neapčiuopiama, kalbėti beveik buriant, nieko pernelyg nesureikšminant, nes nieko nėra baisiau už misija, savo reikšme, gyvenimo prasme, išganymu susirūpinusį žmogų. Iš čia gimė fašizmas, komunizmas ir kitos panašios ideologijos.

Beje, pelių daugiau nebenuodysiu ir spąstais nebegaudysiu. Prižadu. Tai supratau, kai vasarą atplėšęs fanerą nuo vidinės namo rąstinės sienos, tarp rąstų, ertmėse, siūlėse radau išnešiotus ir išslapstytus raudonus nuodų grūdelius, kuriais bandžiau joms prišaukti mirtį. Nuodų grūdeliai atrodė kaip partitūra, natos. Kone galėjai iš jų groti. Geras menas – nuodingas. Su juo reikia atsargiai, nelygu, kaip jį vartosi.

Taip ir norėčiau baigti šią optimizmu trykštančią esė. Telieka pasakyti, kad šiemet tėvo česnakai buvo rimtai pageltę, bet užpylė salietros ir atsigavo. Maniškiai – veši, neseniai nuskabiau žiedus, kad energija eitų ne į žiedus, o į šaknis, galvutes. Gal ir reikėtų orientuotis į šaknis, ne į žiedus? Žiedai – gražu, bet grožis labai efemeriškas, apgauna: tyruose regi oazę, kurioje: vanduo, wi-fi, kepsniai, kazino, štrudelis, šaltibarščiai, dešrelės su bulvių koše, zefyrai, merginos, vaikinukai, supamas krėslas, o išties Fatos Morganos audžiamas gražiai raštuotas miražas.