Meno mėgėjų ir profesionalų gerbiama Courtauldo galerija, įsikūrusi Londono centre esančiuose Somerseto rūmuose, rudenį užsidaro remontui, kuris truks mažiausiai 2 metus. Galerijos direktoriaus pavaduotojas Barnaby Wrightas pasakoja apie kuratoriaus profesijos subtilybes, parodų organizavimą, galerijos praeitį ir ateitį. Jis kuravo paskutinę prieš remontą eksponuotą teminę parodą, skirtą Chaimo Sutino portretams. Įsibėgėjant XXI a., kuratoriaus samprata išsiliejo kaip abstrakti akvarelė. Išbluko ribos tarp meno istorijos ir komercijos. Norintiesiems pailsėti nuo komercinių meno pasaulio renginių ir temų siūlomas interviu pateikia senamadišką, tačiau ne mažiau žavų kuratorystės vaizdą.
Kokia buvo jūsų veiklos pradžia, kaip tapote kuratoriumi ir kokia paroda ypač didžiuojatės?
Studijavau Courtauldo meno institute. Tai specializuotas institutas, jame mokoma tik meno istorijos ir konservavimo. Tikriausiai žinote, kad jam priklauso Courtauldo galerija. Baigdamas doktorantūrą žinojau, kad noriu likti meno pasaulyje, tad turėjau pasirinkti: eiti į akademiją – vykdyti tyrimus ir dėstyti arba tapti kuratoriumi. Mano apsisprendimui įtakos turėjo 2 dalykai. Pirma, labai mėgstu būti šalia paveikslų, meno kūrinių kaip materialių objektų, patinka tas jaudulys, antra, tai galimybė pasidalyti šiuo patyrimu su platesne publika, nei, mano nuomone, būtų įmanoma darant akademinę karjerą. Taigi apsisprendžiau gana greitai. Man pasisekė, kad laiku sužinojau apie laisvą vietą Courtauldo galerijoje – tiesiog atsitiktinumas – ir taip tapau jaunesniuoju kuratoriumi. Ir, stebėtina, niekada iš jos neišėjau, čia dirbu jau maždaug 15 metų. Mane žavi tai, ką darau: turiu galimybę dirbti su nuostabia kolekcija, per tuos metus praplėtėme ir paįvairinome savo auditoriją, su kuria galiu dalytis atradimais. Likau būtent dėl šio malonaus derinio.
Vienas pagrindinių dalykų, kuriuos padarėme galerijoje per tiek metų, yra specifinė parodų programa – mažos teminės parodos, kuriose detaliai apžvelgiamas tam tikras menininko karjeros aspektas ar meno istorijos epizodas. Tikslas – skatinti žmones stabtelėti, įsigilinti į detales ir įdėmiau pažvelgti į mažiau meno kūrinių, negu tektų apžiūrėti gausioje retrospektyvoje ar apžvalginėje parodoje.
Viena įsimintiniausių parodų – paskutinė, kuri ką tik užsidarė. Chaimo Sutino paroda buvo ypač įdomi iš dalies dėl to, kad mūsų šalyje jau seniai, 35 metus, nebuvo jo parodų. Kita priežastis – Ch. Sutinas yra tarptautiniu mastu neįtikėtinai svarbus menininkas, kuris, mano nuomone, iki šiol nesulaukė tinkamo pripažinimo. Taigi turėjome galimybę pakeisti padėtį, įnešti savo indėlį pristatydami jį Jungtinės Karalystės auditorijai, taip pat pažvelgti į vieną jo veiklos aspektą, į kurį anksčiau nebuvo atkreiptas dėmesys. Kuo ilgiau dirbome prie šio projekto, tuo geriau supratome, kiek daug dar galima nuveikti su Ch. Sutino kūryba ir koks jis vertingas meniniams tyrinėjimams.
Kokia pirmoji jūsų kuruota paroda?
Prancūzų menininko André Deraino paroda. Joje buvo surinkti fauve stiliaus paveikslai, nutapyti 1905 m. Londone. Į šį miestą A. Derainas buvo išsiųstas kaip jaunas radikalus tapytojas ir sukūrė paveikslų seriją daugiausia Temzės tema, naudodamas labai neangliškas spalvas – ne Londonui įprastas pilkas ir lietingas spalvas, o šviesią ir ugningą pietinės Europos paletę. Tai jaudinantys paveikslai. Ruošdamas šią parodą, suvokiau, kokia tai dėkinga veikla – surinkti į vieną vietą seniai po pasaulį išsibarsčiusių paveikslų seriją – ir kaip stipru pamatyti juos visus vėl kartu.
Kokia būtų jūsų svajonių paroda?
Geras klausimas, daug ir ilgai galvojau apie tai. Bijau, atsakymas yra toks: jos dažnai keičiasi. Turbūt labiausiai norėčiau padirbėti prie Londono menininkų po Antrojo pasaulinio karo, kurie tam tikra prasme yra mano herojai, pvz., Lucianas Freudas, Francisas Baconas, Frankas Auerbachas ir Leonas Kossoffas. Žinau, kad „Tate“ netrukus juos pristatys (paroda jau veikia, – aut. past.), bet norėčiau eiti dar toliau ir apžvelgti visą kūrybos kelią, o ne kurį nors vieną aspektą. Man šie menininkai yra tapybos išlikimo ir Renesanso pavyzdys, kai, atrodė, visai civilizacijai iškilęs pavojus.
Norėčiau aptarti apskritai kuratorystę. Pastebima, kad dabar kuratoriai įsitraukę į pačią įvairiausią veiklą – nuo parodų organizavimo ir kolekcijų priežiūros iki meno kūrimo, o kartais net pardavimo. Kaip jūs apibrėžtumėte kuratorių?
Jūs visiškai teisus. Kuratoriaus vaidmuo išsiplėtė į visas įmanomas sritis ir pasekmė yra šios sąvokos prasmės sumenkinimas. Kai kuriuose dideliuose muziejuose dabar daug įvairių skyrių vadinami „kuratoriais“: gali būti švietimo kuratoriumi, maitinimo kuratoriumi ar dar dievažin kokiu kuratoriumi. Galbūt mano supratimas, ką reiškia kuratoriaus vaidmuo, senamadiškas, tačiau visų pirma tai man patikėtos nuolatinės kolekcijos priežiūra, saugojimas, tyrinėjimas ir dalijimasis savo atradimais su lankytojais kuo įdomiau. Nesu tokio tipo kuratorius, kuriam svarbiausia atrasti naujoviškus meno pateikimo būdus – aukštos kokybės ir dėmesio verti paveikslai kalba patys už save. Mano vaidmuo – šiek tiek atsitraukus nuo proceso patraukliai išryškinti meno grožį, kad lankytojai galėtų pajusti kūrinių skleidžiamus kerus. Kiti kuratoriai jums pateiktų visiškai kitokius atsakymus.
Nuo ko pradedate organizuoti naują parodą? Kaip atsiranda pirminė idėja, kaip pasirenkate menininką ar temą? Ar tai kolektyvinis sprendimas, ar jūsų asmeninis?
Courtauldo galerijoje jau senai priėmėme sprendimą, kad organizuojamos parodos turi būti glaudžiai susijusios su mūsų nuolatine kolekcija, nes norime, kad tyrimai ir darbas, rengiant laikinas parodas, turėtų ilgalaikę vertę. Taigi dauguma parodų prasideda nuo konkretaus kolekcijos kūrinio: tokio, kurį ilgai tyrinėjome, apie kurį gavome naujos informacijos arba kuris būtų puiki parodos pažiba, ir pamažu aplink jį dėliojame kitus darbus. Ch. Sutino atveju kolekcijoje turime vieną jo paveikslą, bet paroda buvo formuojama remiantis idėja, kad jis yra Vincento van Gogho ir Paulio Cézanne’o, stipriosios kolekcijos pusės, įpėdinis. Reikėjo savitai pabrėžti šių impresionizmo ir postimpresionizmo menininkų palikimo svarbą. Nerengtume parodos, jeigu nejaustume, kad ja galime pasakyti ką nors naujo, originalaus.
Bendrai ieškote idėjų parodoms ar kas nors pateikia savo idėją ir vėliau visi kartu ją išplėtojate?
Galerijos komanda nuolat kupina naujų idėjų, turime ilgą jų sąrašą ir nuolat aptarinėjame. Kartais idėjas pasiūlo akademikai iš instituto, kartais – išoriniai kuratoriai, mokslininkai ar menininkai, ir mes įmaišome jas į savo kokteilį. Stengiamės suplanuoti parodas 3–4 metams į priekį.
Kokio dydžio jūsų kuravimo skyrius?
Galerijoje esame tik keturiese. Be mūsų, kuratorių, dar yra archyvuotojai bei padėjėjai. Iš viso čia dirba 10–12 žmonių, palyginti nedaug tokio dydžio institucijai ir tokio masto programai.
Kiek laiko užtrunka teorinė, tiriamoji kuravimo dalis ir kiek praktinė?
Detaliam su pasirinkta tema susijusiam tyrimui reikia maždaug 3 metų. Žinoma, dažnai tai būna mūsų arba su mumis dirbančių mokslininkų anksčiau darytų tyrimų tęsinys. Kai pasaulyje vienu metu vyksta šimtai parodų, daug laiko užima planavimas ir tokie praktiniai dalykai kaip paveikslų muziejuose bei privačiose kolekcijose rezervavimas. Mums gan įprasta skolinimosi prašymus pateikti prieš 2–3 metus, taip užsitikriname, kad vienas ar kitas darbas dar nebus užsakytas kitam projektui. Vėliau maždaug metus užtrunka praktinė, paruošiamoji dalis.
Ar spręsdami, kokius meno kūrinius rodyti, atsižvelgiate į jų buvimo vietą ir galimybę pasiskolinti?
Taip. Mūsų parodos kainuoja daug nervų, nes jos mažos ir koncentruotos. Parodą gali sudaryti vos pora dešimčių darbų ir dažniausiai tai bus tie darbai, kurie turi tik kelis pakaitalus arba visai jų neturi. Jei renkame 1905 m. A. Deraino nutapytą seriją paveikslų, kurių yra, tarkime, 20, ir negalėsime jų visų gauti, parodos nebus. Pasaulio vieta, be abejo, turi didžiulę įtaką parodų kainai – ji gerokai išaugs, jei paveikslus reikės atsigabenti iš Australijos ar Tolimųjų Rytų. Stengiamės būti ambicingi, pateikti kuo geresnes parodas ir vis mėginame susispausti, kad galėtume pasiskolinti toli esančius paveikslus.
Tikriausiai jūsų galerijos vardas padeda.
Manau, laikui bėgant, mūsų parodos užsitarnavo solidžių mokslinių parodų reputaciją. Žmonės tai mato ir, tikimės, toliau noriai skolins darbus – tiek valstybinės meno institucijos, tiek privatūs kolekcionieriai, nuo kurių geranoriškumo esame itin priklausomi.
Su kuriais lengviau susitarti?
Klastingas klausimas. Tai priklauso nuo situacijos. Kartais muziejai, ypač dideli, gali būti pernelyg biurokratiški, tada tenka įveikti didžiulę mašiną. O privatus kolekcionierius, palankiai vertinantis projektą, atsakyti gali iškart, laikytis žodžio ir būti lankstus. Šiuo požiūriu lengviau su kolekcionieriais, bet, žinoma, yra ir kita monetos pusė – kolekcionierius gali apsigalvoti arba nuspręsti parduoti turimus darbus, nors prieš 3 metus to dar nežinojo. Daugiau garantijų bendraujant su valstybine institucija.
Koks buvo keisčiausias reikalavimas derantis dėl kūrinio paskolinimo?
Keisčiausias... Pasitaiko išgirsti tokių reikalavimų kaip „mano darbas turi būti katalogo viršelyje“ arba „ypač svarbioje parodos vietoje“, bet, džiaugiuosi, mums neteko su jais susidurti. Kartais skolinantys žmonės būna prisirišę prie konkretaus parinkto rėmo, kuris paveikslui gali būti per daug ekscentriškas, ir reikalauja, kad paveikslą iškabintume būtent su šiuo rėmu. Tokiais jautriais atvejais tenka derėtis.
Ar privatūs kolekcionieriai dažnai persigalvoja dėl meno kūrinių skolinimo?
Dėl vieno darbo susitariau prieš porą metų iki parodos atidarymo, o likus 2 mėnesiams kolekcionierius nusprendė, kad vis dėlto nenori skirtis su paveikslu, ir skolinti atsisakė. Žinoma, likau itin nusivylęs, tačiau tai vienintelis toks atvejis mano veikloje.
Koks tai buvo kūrinys?
Negaliu pasakyti, nes tai jį išduotų. Ši istorija gana sena.
Kiek kainuoja vidutinio dydžio paroda, pvz., Egono Schiele’s ar Ch. Sutino?
Kaina svyruoja, bet paprastai siekia 150 tūkst., kartais 200 tūkst. svarų (170 tūkst. ir 227 tūkst. eurų, – red. past.), įskaitant viską: katalogą, transportavimą ir t. t. Jungtinėje Karalystėje galime pasinaudoti valstybės draudimo garantija, todėl nereikia mokėti už komercinį parodų draudimą. Priešingu atveju tikrai negalėtume sau leisti Pablo Picasso ar Ch. Sutino parodų. Be to, esame visiškai priklausomi nuo filantropijos ir kiekvienai parodai patys renkame pinigus.
Savo biudžeto parodoms nenaudojate?
Ne, paprastai mūsų biudžete parodos nebūna įtrauktos.
Valstybinis draudimas paaiškina, kodėl parodos kainuoja palyginti nedaug. Ar apsaugos reikalavimai skirtingoms parodoms vienodi?
Paprastai galerijoje naudojama aukšto lygio apsauga ir jos parodoms užtenka. Kartais darbų skolintojai reikalauja specifinės apsaugos, pvz., nuolatinio apsaugos darbuotojo salėje, tačiau mes tai jau turime. Reikia išlaikyti pusiausvyrą tarp apsaugos ir leidimo lankytojams iš arti įsižiūrėti į meno kūrinių detales.
Ar Courtauldo instituto kuratoriai teikia konsultavimo paslaugas kitoms galerijoms, muziejams, kolekcionieriams?
Mes tokių paslaugų nesiūlome, kitų muziejų politika skiriasi. Mūsų akademikai kartais dirba su savo sričių kolekcionieriais ar muziejais, bet tai susiję su jų atliekamais tyrimais, kurie, tarkime, atveda iki viduramžių medžiagos, esančios privačiose rankose. Žmonės dažnai sako: „Atrodo, palėpėje turiu Claude’o Monet paveikslą, gal galėtumėt pažiūrėti?“ Tuomet patariame kreiptis į „Sotheby’s“ arba „Christie’s“ aukcionus. Jei kūrinys bus artimai susijęs su mūsų kolekcija, sakykime, tai vieno iš mūsų paveikslų eskizas, žinoma, susidomėsime, bet kitais atvejais – ne.
Kodėl galerijai prireikė remonto? Ar jis bus užbaigtas laiku?
Reikalingas vidinių sistemų remontas, vamzdynų, apšvietimo, lankytojų paslaugoms skirtų patalpų atnaujinimas. Nuo paskutinio tvarkymo darbų praėjo, rodos, daugiau negu 20 metų ir galerija vietomis atrodo truputį nuvargusi, jai taip pat nepakenktų remontas. Norime atlikti esminius pertvarkymus: sukurti naujas parodų erdves, viduramžių meno salę, keletą erdvių, kur galėtume daugiau laiko skirti edukacija ir pristatyti mokomųjų užsiėmimų bei tyrimų rezultatus. Tai bus reikšmingiausia galerijos transformacija per 30 metų – nuo tada, kai čia įsikėlėme. Jeigu viskas pavyks, paveikslai atrodys geriau nei bet kada anksčiau, o ir pats pastatas atrodys geriau – dalis projekto skirta jo buvusiai šlovei grąžinti, moderniems priedams pašalinti ir istorinėms detalėms atidengti.
Skausminga užsidaryti 2 metams, ką bekalbėti apie ilgesnį laiką, jei darbai užsitęstų, tačiau visi žinome, kad dirbant istoriniuose pastatuose dažnai atrandama netikėtumų. Per tą laiką daug dirbsime su savo kolekcija, neuždarome jos į sandėlį. Dalimis ji bus eksponuojama visoje Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse.
Dažnai perkate naujus darbus? Galbūt po remonto galėsite jų rodyti daugiau?
Niekada neturėjome biudžeto pirkimui, mūsų kolekcija nebuvo papildoma kuratoriams keliaujant po pasaulį su maišu pinigų. Esame vadinami „kolekcijų kolekcija“, nes nuo pat Courtauldo instituto įkūrimo 1932 m. nuolat pasiekdavo dovanos ir palikimai. Viskas prasidėjo nuo Samuelio Courtauldo, skyrusio savo impresionistų kolekciją galerijai įkurti. Retai surenkame pinigų tam, kad nupirktume darbą, kurį tiesiog privalome nupirkti, pvz., kolekcijos paveikslo eskizą. Dabartinis galerijos siekis – aktyviau pirkti kūrinius ir rinkti lėšas šiam tikslui, galbūt net turėti nuolatinį pirkimų biudžetą. Itin svarbu sutvirtinti pirminę istorinę kolekciją ir kryptingiau judėti XX a. kolekcijos dalies link. Pamažu tai darome – nesenai pagal paveldėjimo mokesčių schemą mums atiteko svarbus 7 dešimtmetyje nutapytas F. Auerbacho paveikslas. Šioje šalyje tokia praktika įprasta: kolekcionieriai gali palikti valstybei meno kūrinius vietoje mokesčių, kuriuos po jų mirties turės sumokėti paveldėtojai. Konkrečiai šitas kūrinys atkeliavo iš L. Freudo kolekcijos po jo mirties (2011 m., – aut. past.). Štai taip ir didėja kolekcija.
Kokia buvo paskutinė svarbi jūsų gauta dovana?
Turbūt šis ir buvo paskutinis tikrai svarbus paveikslas. Nesenai skulptorius Richardas Longas padovanojo ankstyvąjį darbą, fotografiją „Liūtas, sukurtas vaikštant“ („A Lion Made By Walking“), nuo kurio Courtauld institute prasidėjo visiškai nauja kolekcionavimo era. Tai itin džiugina.
Paskutinis klausimas. Lietuvių skaitytojams būtų įdomu sužinoti, ar esate dirbę su Lietuvos meno institucijomis?
Ne, tačiau dirbdami prie Ch. Sutino parodos tokias galimybes įvertinome. Praeityje esame bendradarbiavę su kitais muziejais, tokia partnerystė mums labai patiko, todėl tikrai esame nusiteikę diskusijoms.