Hélène Cixous: „Rašyti reikia visu kūnu“

× Nils Markwardt

„Rašyk! – XX a. 8 dešimtmetyje straipsnyje „Medūzos juokas“ ragino viena įtakingiausių dekonstruktyvizmo rašytojų Hélène Cixous. – Rašymas yra tavo, tu esi pati sau, tavo kūnas priklauso tau. Rašyk!“ Ji – ir feministė, ypač išgarsinta moteriškojo rašymo (écriture feminine) teorijos, anot kurios, kalba nėra neutralus mediumas, dėl to nuo seno tarnavo kaip patriarchalinės priespaudos įrankis, slopinantis moterišką patirtį. Pasisakė už moterišką rašymą, vyriškajam racionalizmui priešpriešindama maištingą moterišką prigimtį. „Būtina, kad moteris įsilietų į tekstą, kaip įsilieja į pasaulį, istoriją. Būtina, kad moteris rašytų visu savo kūnu, kad ji surastų nesuvaržytą savitą kalbą, griaunančią apribojimus, klasifikacijas, nuorodas ir užkodavimus.“ Autorės suformuluota moteriškojo rašymo teorija gali atgrasyti: literatūros rūšiavimas pagal lytį turi nekokį prieskonį. Ji net nelabai logiška: nors kalbama apie moteriškąjį rašymą, vis dėlto spraudimas į vienos lyties rėmus pačios H. Cixous ir paneigiamas: neva metodas peržengia lyčių skirtumus. Svarbiausia čia, ko gero, raginimas rašyti. Tai, ką patyrei, ką jauti ir įsivaizduoji, yra svarbu. Dalinkis, nebijok. Galima tik nujausti, kaip tai skambėjo 8 dešimtmetyje. Sandros Bernotaitės internetiniame dienoraštyje – ta pati mintis. Rašyk, sako ji. Nors rašančioji tekstus adresuoja ne vienai kuriai lyčiai, bet nesunku įspėt, kad internetinius ir visokius kitus dienoraščius skaito ir kuria daugiausia moterys, jos sudaro ir didžiąją dalį kūrybinio rašymo kursų dalyvių. Tai ir dabar dar reikia vienoms kitas padrąsinti, paraginti? Vis dėlto problema egzistuoja ar tai tik mąstymo inercija?

H. Cixous gimė ir užaugo Orano mieste, Alžyre, kur jos šeima apsigyveno pasitraukusi iš nacistinės Vokietijos, vėliau persikėlė į Prancūziją. Gal ne tiek grožine kūryba, kiek nepriklausomu mąstymu, asmenybės spalva ir jėga ji daro poveikį Europos kultūrai.

Vilma Mosteikienė

 

Hélène Cixous. Ugnės Žilytės piešinys
Hélène Cixous. Ugnės Žilytės piešinys

 


Tekstuose nuolat grįžtate prie daugiasluoksnės savo šeimos istorijos. Ar joje esama rakto į tokią pat sudėtingą jūsų kūrybą?

Savaime suprantama, didelė, plačiai išsišakojusi šeima smarkiai paveikė mano gyvenimą. Bet taip pat labai svarbu, kad užaugau Europos ir Afrikos, Rytų ir Vakarų sankirtos taške. Labai anksti supratau, jog karai ir persekiojimai, kurių liudininke buvau, – mano paveldo dalis. Esu karų, skirtingų karų vaikas. Būdama dvejų su puse „Cercle militaire“, viename Orano sode, tapusiame pragaro ir rojaus metafora, išgyvenau tai, kas įsirėžė visam gyvenimui.

1939 m. tėvas, karo gydytojas, pasiėmė mane į „Cercle militaire“, kur galėjo patekti tik kariškių šeimos. Sodas, pilnas gėlių, drugelių ir žaidžiančių vaikų, iš pradžių man priminė rojų. Bet vaikai su manimi nesikalbėjo. Tarpusavy jie šnekėjosi apie keistus dalykus, pavyzdžiui, pašto ženklus. Pasisiūliau jų atnešti, mat mano giminė, besitraukdama nuo nacių, buvo pasklidusi po skirtingas šalis ir mes dažnai gaudavome laiškų iš Čilės ar Australijos. Viena mergaitė mane apspjovė šaukdama: „Melage! Visi žydai – melagiai!“ Tokie skaudūs vaikystės išgyvenimai, kurių apogėjumi tapo tėvo mirtis 1948 m., veikė mano mąstymą, o kartu ir tekstus.


1968 metai, kai kūrėte Venseno reformų universitetą (ši mokymo įstaiga įkurta kairiųjų intelektualų, siekiant padaryti švietimą prieinamą visiems, net ir neturintiems viduriniojo išsilavinimo, – vert. past.), Prancūzijoje buvo teorinių samprotavimų klestėjimo laikas. Jau tada perspėjote, kad literatūros negalima nuvertinti, sakėte, kad filosofija ir poezija – neatskiriamos. Kodėl?

Jacques’as Derrida matė skirtumą tarp vadinamosios literatūros ir mąstančios literatūros. Toji skirtis iš tiesų egzistuoja. Tarp dabar leidžiamų knygų yra daugybė tuščių ir atsitiktinių. Filosofinės dimensijos ir literatūros jungtį dažniausiai randame tik klasikoje. Pavyzdžiui, Marcelis Proustas. Nors jis nekentė teorinių samprotavimų, vis dėlto romanuose plačiai analizuoja savo paties rašymą. Imkime „Sodomą ir Gomorą“, ketvirtąją „Prarasto laiko beieškant“ dalį. Ten analizuojama homoseksualumo prigimtis. Šios teorijos nėra teorinės, ne, jos poetinės. Tai poetinis mąstymas apie žmogų. Taigi literatūra ir filosofija nėra skirtingose barikadų pusėse. Juk mus jaudinanti ir mums svarbi filosofija yra ir puiki grožinė literatūra. Nuostabi patirtis – skaityti Platoną. Arba Søreną Kierkegaard’ą, Franzą Kafką. Skaitytojas lieka sujaudintas kaip ir po gero spektaklio.


Knygoje „Insister à Jacques Derrida“ netgi rašote, kad skaitymas visada yra ir tam tikra meilės apraiška.

Negalima skaityti be meilės. Jei nejaučiame tam tikrų sakinių arba tik sekame dialogą, skaitome ne iš tikrųjų. Skaityti – reiškia patirti meilę, mėgavimąsi, jouissace.

 

 


Išskirtinis skaitymo ir rašymo santykis Jus sieja su J. Derrida, dekonstruktyvizmo pradininku. Kartą pastebėjote, kad judviejų lektūroje pamažu išsitrynė „aš“ ir atsirado „mes“.

Tai buvo didelė laimė ir likimas. Arba, kaip būtų pasakęs J. Derrida, įvykis. Kai kartą jo paklausiau, kas būtų buvę, jei mudu nebūtume susitikę, jis atsakė, kad turėjome susitikti. Ne ezoterine ar mistine prasme, o norėdamas pabrėžti, kad mudu panašūs.


Kartais J. Derrida perimdavo jūsų naujadarus. Pavyzdžiui, žodį animot sukūrėte iš prancūzų kalbos žodžių animaux (žvėrys) ir mot (žodis). Jis signalizuoja esminį skirtumą tarp žmogaus ir gyvūno ne tiek biologine, kiek kalbine prasme. Tačiau žodis išpopuliarėjo tik tada, kai J. Derrida jį perėmė ir pavartojo esė „Gyvūnas, kuris, vadinasi, esu“ („L’animal que donc je suis“).

Taip nutikdavo gana dažnai. Kartais jis man paskambindavo ir klausdavo, ar aš vieną arba kitą sąvoką esu pavartojusi skelbtuose tekstuose, nes jam reikia būtent šito žodžio.


Ar vyko ir atvirkštinis procesas? Skolindavotės jo sąvokas?

Ne, tai vyko viena kryptimi, mudviejų savimonė reiškėsi skirtingai. Man visada buvo aišku, kad rašymas – tai nuolatiniai mainai, skolinimasis ir kaita. Jam tekstų signatūros buvo daug svarbesnės nei man.


Kartą sakėte: rašymo pasaulyje nuostabiausia, kad niekas iš jo negali išvaryti, kad tai laisvės pasaulis. Ar tas jausmas išliko iki šių dienų?

Taip, ypač kai rašau knygas. Ne visada taip buvo: jaunystėje nerimavau, kad mano tekstai gali pasirodyti per daug hermetiški ar net beprotiški. Jaučiausi, lyg pati save būčiau stabdžiusi. Bėgant metams, tas jausmas dingo.


Tačiau esama ne tik kalbos laisvės, bet ir brutalumo. Rašydama knygą „Osnabrück“ („Osnabriukas“, 2017), kurioje pasakojate apie mamos likimą, lankėtės šio miesto archyvuose ir skaitėte nacių laikų administracijos dokumentus. Su kokia kalba susidūrėte?

Tai pragaro tekstai. Kadangi skaitau vokiškai, išties galėjau pajusti tos kalbos prievartą. Galėjau susitapatinti su mamos ir senelės teroro patirtimi, kai vokiški žodžiai staiga virto ginklais: peiliais, durklais, nuodais. Jameso Joyce’o „Ulise“ yra visas skyrius, kuriame kalba pasitarnauja tam tikriems efektams. Savo ruožtu naciai darė kažką panašaus. Jie perdirbo vokiečių kalbą į kankinimo įrankį, turėjusį išgąsdinti ir įbauginti.


Kalba ir rašymas yra labai svarbūs ir jūsų feministiniuose tekstuose. 1975 m. buvo išspausdintas straipsnis „Medūzos juokas“, iki pat šių dienų likęs vienu įtakingiausių feminizmo ir ecriture feminine tekstų. Kokia tuomet buvo intelektinė aplinka?

Viena vertus, tada buvo prancūzų filosofijos klestėjimo metas. J. Derrida, Michelis Foucault, Gilles’is Deleuze’as. Kita vertus, tai ir reakcionierių laikai – dar ir dėl to, kad beveik nebuvo feminisčių. Visai kitokia padėtis buvo JAV, kur dažnai lankiausi. Mąstyti apie tai, ką reiškia būti moterimi, atrodė beprotiška idėja. Šiandien tuos dalykus sunku įsivaizduoti.


Kaip atsirado šis jūsų straipsnis?

Atsitiktinumas, neketinau jo rašyti. Vienas bičiulis iš „L’arc“ paprašė straipsnio apie Simone de Beauvoir. Kai pasakiau, kad rašyti noriu ne apie ją, o apie mane jaudinančius dalykus, redaktorius suteikė visišką laisvę. Taip atsirado šis tekstas, neturintis nieko bendra su S. de Beauvoir.


Kas įvyko jį išspausdinus?

Sulaukiau plataus atgarsio. Iki šių dienų žmonės užsimena man apie straipsnį, leidžiasi į diskusijas. Akivaizdu, esama nesusipratimo: neva šiuos straipsniu pritariu biologizmo krypčiai. Žinoma, tai netiesa.


Iš kur gi kyla šis nesusipratimas? Ecriture feminine reiškia moteriškąjį rašymą. Argi tai nesukelia sąsajų su bio­logija?

Kai kurie tekstą skaitė neįdėmiai. Iš tiesų jame teigiama priešingai.


Kad reikia peržengti vyrų ir moterų lyčių santykius?

Žinoma. Tas nesupratimas neretai yra sąmoningas. Kai kurie nenori suprasti.


O kaip tiksliai apibrėžti santykį tarp kūno ir rašymo?

Tai kaip ir savaime aišku. Negalima rašyti, nepasitelkus viso savo kūno. Čia kaip su sportu. Rašo tavo smegenys, tavo širdis, tavo kojos – tiesiog visas kūnas. Tai, žinoma, turi atitinkamas pasekmes. F. Kafka kalbėjo, kaip jį nuolat persekioja vaizdiniai, kaip jis rašo ilgomis liesomis kojomis, rašo iš visų jėgų. Arba kad ir Michelis Houellebecqas: jis rašo taip, koks yra, jis atrodo taip, kokios yra jo knygos...


Jau anksčiau užsiminėte, kad jūsų santykiai su garsiąja feministe S. de Beauvoir buvo nekokie. Viename interviu ją apibūdinote kaip „tipišką prancūzų buržua, nekentusią moterų“.

Pirmą kartą skaičiau jos tekstą būdama penkiolikos. Visi tik ir tekalbėjo apie ją ir J.-P. Sartre’ą, todėl maniau, kad jos knygos taps manuoju langu į pasaulį. Tačiau skaitydama galvojau: ir tai viskas? Rimtai? Kai vėliau persikėliau į Paryžių, S. de Beauvoir ir J.-P. Sartre’as jau buvo tapę nacionalinėmis ikonomis, dominavo buržua­zinių Prancūzijos intelektualų aplinkoje. Dėl jųdviejų poveikio žiniasklaidai buvo ignoruojami visi rimtai mąsčiusieji ir rašiusieji. Šiandien viskas vyksta panašiai kaip ir prieš 50 metų. Tiktai šiandien tikriems mąstytojams pragarą užkuria tokie kaip M. Houellebecqas.


Koks esminis mąstymo skirtumas tarp jūsų ir S. de Beau­voir?

Ji juk iš tikrųjų nemąstė. Net nepastebėjo, kad pati yra buržuazinės falokratijos dalis. Rašė apie moteris kaip deuxieme sex, antrąją lytį, ne pirmąją (lietuviškame vertime – „kita lytis“, – vert. past.).


Tarp kita ko, falokratija: kaip vertinate „Me too“ judėjimą?

Viena vertus, kai kurie pareiškimai kritikuotini dėl kategoriškumo, išskydimo. Kita vertus, tas judėjimas reikalingas. Tai sakau atsigręždama į savąją patirtį. Prieš 50 metų įsiliejau į moterų judėjimą. Iš pradžių klausiau savęs, ką gi čia veikiu. Mat anuomet tuose susiėjimuose galiojo nerašyta, bet aiški nuostata: privalai būti homoseksuali, o vyrai neturėjo teisės dalyvauti. Tuo metu buvau ištekėjusi ir auginau vaikus. Man atrodė neteisinga reikalauti, kad moterys būtų homoseksualios, nes tuo moterims užkertamas kelias pačioms apsispręsti. Bet įsitraukiau į judėjimą, nes jų kritika buvo pagrįsta: kai tik vyras įžengdavo pro duris, viskas imdavo suktis apie jį, moteris tarnavo vyrui. Baisu. Kadangi turėjau šiokios tokios įtakos kaip rašytoja, supratau, kad reikia vienoms kitas palaikyti. Po 20 metų feministės nebebuvo tokios kategoriškos. Jos subrendo, kai kurios norėjo susilaukti vaikų, kai kurios kaip tik ne. Nes čia ir yra emė: paprasčiausiai būti laisvoms. Šiandien viskas panašiai. „Me too“ kai kada perlenkia lazdą, kaip ir kiekvienas judėjimas, skelbiantis revoliuciją. Bet mums jo reikia.


Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė
„Philosophie magazin“, 2019, Nr. 5.

 

Draugai