× Célia Laborie

Tvirta ir kone neribotą kiekį kartų perdirbama medžiaga – vienkartiniam plastikui pamažu traukiantis iš parduotuvių, kartonas, anksčiau naudotas tik pakuotėms, šiandien yra vis plačiau naudojamas

„Žiūrėkite, ką radau! Koks gėris! – džiūgauja Kitty Naslin, o jos mokiniai pritariamai šūkteli. – Gulėjo sau prie konteinerio“, – išdidžiai rodydama televizoriaus pakuotę, kurią rado prie savo dirbtuvių, pasakoja verslininkė. Geltonuosiuose konteineriuose aptikti radiniai „Kartono mokykloje“ yra aukso vertės. Pa­ryžiaus devynioliktame kvartale 2014 m. duris atvėrusiose dirbtuvėse drugelio formos auskarais pasidabinusi, valdingai kalbanti K. Naslin moko gaminti spintas, knygų lentynas, rašomuosius stalus, krėslus ir šviestuvus iš perdirbto kartono.

 

2013 m. japonų architekto Shigeru Bano suprojektuota Kraistčerčo katedra Naujojoje Zelandijoje, kurios konstrukciją sudaro 96 drėgmei ir ugniai atsparūs kartoniniai vamzdžiai. Tony Hisgetto nuotr.

 

Šiuo metu dirbtuvėse besimokantys mokiniai – trys šešiasdešimtmečiai – ramiai darbuojasi su peiliukais, fone skambant regio muzikai. „Darbas su kartonu padėjo man išgyventi, vėl įdarbinau galvą“, – pasakoja jų mokytoja, aukštas pareigas didelėje Šveicarijos televizijos bendrovėje po perdegimo iškeitusi į dirbtuves. Jos mokykla pirmoji gavo teisę išduoti valstybės pripažintą profesinį kartono produktų gamybos pažymėjimą, o daugumos mokinių mokslai yra finansuojami regiono tarybos, Prancūzijos užimtumo tarnybos „France Travail“ arba iš darbingo amžiaus asmens sukaupto mokymosi krepšelio lėšų. Vieniems šie mokslai yra tik pomėgis, kiti tikisi iš to pragyventi. Kartono apdirbimas išties yra tapęs verslu (kad ir nedideliu) – įvairios įmonės ir asociacijos organizuoja komandos formavimo renginius, kursus mokyklose, socialiniuose centruose, ligoninėse.

Šis susidomėjimas siejamas su noru kurti tvarius daiktus iš to, kas anksčiau buvo laikoma atliekomis. Kartono, biologiškai suyrančios ir iki 25 kartų perdirbamos ekologiškos medžiagos par excellence, surinkimo rodiklis, ekologinės pertvarkos agentūros „Ademe“ duomenimis, Prancūzijoje siekia 82 proc.

Kartonu izoliuotas namas

XIX a. viduryje išrastas iš augalinio pluošto gaminamas gofruotasis kartonas, kuriuo anuomet buvo kietinamos cilindrinės skrybėlės, nuo 1870 m. pradėtas naudoti kaip pramoninė pakuotė. Suklestėjus elektroninei prekybai, kartonas tapo neatsiejama miestų dalimi: siuntų atsiėmimo punktuose ir daugiabučių vestibiuliuose iškilo didžiulės dėžių krūvos. Tokios organizacijos kaip „Carton Plein“ Paryžiuje ir Nantere, siekdamos sumažinti švaistymą ir kartu įdarbindamos socialiai pažeidžiamus asmenis, renka naudotą kartoną ir jį perparduoda kaip kraustymosi rinkinius.

Negana to, kartono panaudojimo būdai įvairėja: startuoliai kuria ne tik baldus ar dviračius, bet ir pastatus. Nuo tada, kai 2022 m. lapkritį Morbihane įkūrė vadinamąją „kartotinių namų“ įmonę „MBC 56“, Nicolas Le Dirachas sulaukia užsakymų iš visos Prancūzijos. Kai tik gali, jis klientams aprodo savo demonstracinį modelį – iš medinio karkaso surinktą ir kartonu apšiltintą namą, kurį pastatė šeimai. „Priešingai nei stiklo vata, kartonas laikui bėgant nesusmenga. Be to, šitaip galima sumažinti sienų storį ir padidinti gyvenamąjį plotą, kartu užtikrinant geresnę šilumos ir garso izoliaciją“, – kartono privalumais dalijasi verslininkas, šiuo metu vienintelis Prancūzijoje siūlantis tokios rūšies namus. Izoliacija kartonu, jo nuomone, „padeda mažinti energijos vartojimą, be to, visos tokio namo sudedamosios dalys gali būti perdirbtos“.

Vis dėlto kartonas pelnė pripažinimą ne vien dėl ekologinių priežasčių. XX a. su šia medžiaga pradėjo dirbti ir šiuolaikiniai menininkai, siekiantys ištrinti ribas tarp to, kas vertinga, ir to, kas laikina. Prisiminkime Pablo Picasso 1912 m. iš kartono sukurtą gitarą, amerikiečių architekto Franko Gehry 1972 m. sukurtas kėdes ar nuo 1980 m. japono Shigeru Bano projektuojamus įspūdingus namus, paviljonus ir katedras.

Prancūzų menininkė Eva Jospin keičia banalią kartono prigimtį iš jo kurdama monumentalias instaliacijas, primenančias urvus, miškus ar gotikinius rūmus. „Kai iš kartono kuriu pasaulį, dirbtinėmis formomis, primenančiomis nupieštą peizažą, grįžtu prie jo ištakų – medžių, medienos“, – 2023 m. žurnalui „Marie-Claire“ pasakojo menininkė.

Normandijoje gyvenanti Marie-Anne Thieffry formuoja kartoną taip, kad savo kūriniams – kūnų, augalų skulptūroms, šviestuvams – suteiktų ažūriškumo. „Esmė – paimti medžiagą ir ją sutaurinti. Man labai patinka mintis, kad kartonas buvo perdirbtas, kad jis keliavo, kad talpina kelis gyvenimus“, – teigia su šia medžiaga jau daugiau nei dvidešimt metų dirbanti menininkė, galinti paliudyti, kaip akivaizdžiai per šį laiką keitėsi visuomenės požiūris. Ji sako: „Anksčiau paro­dose man užtikrintai kartodavo, kad kartonas nėra pakankamai tvirta medžiaga, juolab kad jis jau buvo perdirbtas. Tačiau šiandien pastaroji savybė vertinama kaip privalumas, ir klientams tai tapo labai svarbu.“

 

Kraistčerčo katedra. Jocelyn Kinghorn nuotr.

 

Pasisavintas menininkų

Uždraudus pardavinėti vienkartinius plastikinius gaminius, iš kartono vis dažniau gaminami kasdienio naudojimo daiktai: nuo šiaudelių ir ausų krapštukų iki vaisių indelių. Išdidžiai ruduojančios kartoninės pakuotės tapo laikmečio dvasią atspindinčiu tvarumo ženklu. Vis dėlto nuo 2001 m. kartono gamybos mastas vis mažėja, mat lėtėja pramoninė gamyba, kuriai ypač daug įtakos turi energetinė krizė.

„Gofruotasis kartonas užima daug vietos, todėl jo transportavimas yra brangus. Todėl kartono gamybos vietos yra įsikūrusios 200 km spinduliu nuo savo klientų. Mūsų pramonės augimas tiesiogiai priklauso nuo Prancūzijos pramonės, ypač žemės ūkio ir maisto, augimo, nes didesnė dalis mūsų produkcijos naudojama tokiems produktams pakuoti“, – teigia Prancūzijos gofruotojo kartono federacijos generalinė direktorė Kareen Desbouis. Elektroninė prekyba sudaro tik nedidelę šalies pramonės veiklos dalį, apie 8–10 proc. Tad popieriaus ir kartono pakuočių pramonė, apimanti 550 įmonių ir 650 gamybos vietų Prancūzijoje, per artimiausius metus neturėtų gerokai ūgtelėti.

Rytinėje Paryžiaus dalyje atidarytų dirbtuvių veikla, įkūrėjos K. Naslin nuomone, yra visiems prieinama terapijos forma. „Čia bet kas gali per savaitę išmokti pagaminti komodą, o tam, kad pagamintum medinį baldą, prireiktų ne vienų metų praktikos. Tai labai motyvuoja. Kadangi didelių prietaisų nenaudojame, nėra jokio triukšmo. Dirbdami klausomės muzikos, mokiniai bendrauja tarpusavyje, dalijasi savo istorijomis“, – pasakoja mokytoja.

Dirbtuvėse K. Naslin pasitinka profesinės veiklos nualintus žmones, kuriuos gyvenimas, kaip ir ją, privedė prie perdegimo. Jie ateina čia užsimiršti, šešias dienas ar šešis mėnesius dėmesį skirdami gatvėje rastoms kartono pakuotėms. Jos darbo vieta, virtuvėlė, taburetės – viskas pagaminta rankomis, tad pačios dirbtuvės atrodo tarsi padarytos iš kartono. Tai, pasak jos, ir yra kartono filosofija: „Dirbame rankomis su pakuotėmis, kurios jau yra mačiusios gyvenimo, tad visada pasitaikys kokių nors nelygumų. Būtent tai daro kartoną žmogišką, o kartu moko nuolankumo. Tenka susitaikyti, kad tavo darbas niekada nebus tobulas“, – pasakoja dirbtuvių įkūrėja, patogiai įsitaisiusi ryškiaspalviame iš kartono pagamintame fotelyje.

 

„Le Monde“, 2024 m. rugsėjo 14 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Deina Janeliūnaitė