× Oksana Judakova

 

Ričardas Šileika – rašytojas, fotografas, VDA Fotografijos ir medijos meno katedros specialistas praktiniam studentų mokymui, plenerų dalyvis, parodų autorius ir recenzentas. O tuopat žmogus, renkantis geležėles, smėlį, pamestus smulkius daiktus, nuogirdas, dienos būsenas, šviesos pluoštus... Menotyrininkė Agnė Narušytė yra prasitarusi: „Geležėlė – turtas, bet tik vaikui ar nuostabos meistrui.“ Taikliai pasakyta.

 

Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Pasak meno kritikės Aistės Kisarauskaitės, esi vienas iš tų įdomių menininkų, netelpantis jokioje aiškiai apibrėžtoje meno srityje. Kaip išvis čia patekai?

Iš tikrųjų niekur nepatekau. Buvau sau, žaidžiau, žaidinėjau, kas man maga. Gal ir žmogus šiajan pasaulin patenka taip pat... Kad toji sritis neapibrėžiama, nesustalčiuojama ir nesulentynuojama, tai, manding, rūpestis viso labo tik skrupulingiems klasifikatoriams, rūšiuotojams ir etiketininkams. Žinoma, kad pasaulio pažinimo reikaluose būtinas ir aiškumas, konkretumas, savybės, medžiagos, charakteriai, sluoksniai, matai. Nors ir tai vyksta labai sąlygiškai, nes pasaulį vokiančiam ir tiriančiam vaikui suaugusieji pudrina smegenėles būtais nebūtais dalykais.

Taip, užsižaidžiau! Taip, užsigyvenau! Užsivalgiau ir užsigėriau! Žmogus gana imliai įsikuičia savo buityje, tikėjime, savo tiesose, savo bute ar name, darbe, televizijos ar interneto vortinkliuose.

Sigmundas Freudas teigė, kad poreikis kolekcionuoti, rinkti, kaupti kyla dėl neišspręsto tualeto mokymo konflikto – kad žarnyno kontrolės praradimas yra traumuojanti patirtis. Todėl kolekcininkas bando susigrąžinti savo vidurių kontrolę ir „turtą“. O Carlas Gustavas Jungas turėjo savo teoriją, kodėl žmonės tampa kolekcininkais: akcentavo archetipų įtaką elgesiui. Remiantis jo teorija, rinkimas yra archetipinis „riešutų ir uogų“ rinkimas, kurių kadaise reikėjo išgyventi. Kuris atvejis yra tavo?

Urvinių žmonių pagrindiniai išgyvenimo poreikiai buvo medžioklė (vyrams) ir rinkimas (moterims). Galbūt, kai vyrų rankose neliko lankų ir kuokų, šie puolė irgi ką nors rankalioti... Paradoksalu, kad kolekcininkai dažniausiai yra vyrai. Kadangi praėjusiame gyvenime greičiausiai buvau moteris, tai mano šis „instinktas“ pateisintinas, ką?

Mintydamas apie geležėles prisiminiau ir savo tėvą Joną Šileiką, kuris malkų rietinėsna, sandėliukų pastogėsna prikaišiodavo visokių ūkiškų geležiokų: o gal susgadys. Bičiulis fotografas Gintautas Trimakas nukreipė mano mintį į dar gilesnius laikus, kuomet geležis buvo itin vertinga, kai ūkininkai už geležies šmotą mokėjo lašiniais, kiaušiniais, medumi.

Žinia, tradicinių kolekcijų (monetų, medalių, pašto ženklų, ginklų, antikvaro, meno kūrinių) vertė yra paprasčiausiai įkainojama. Tai snobiškai gurmaniški daiktinių, piniginių mainų žaidimai.

Kartą emocijų paleidimo mokytojas Rytis Lukoševičius, kuriam po seanso padovanojau smėlio rinkinėlį, „atskleidė“, kad mano smėliavimai(si) yra būdas (iš)vengti pinigų.

Menininkai dažnai kolekcionuoja (arba renka) įvairius dalykėlius. Paskui iš jų kuria instaliacijas, koliažus, asambliažus. Tu su savo surinktais daikteliais tarsi ir nieko nedarai. Na, rengi parodas, kurias A. Narušytė pavadino „pasąmoninio kultūrinio sluoksnio ekspozicijomis“. Kodėl tavo renkami dalykėliai tokie neapčiuopiami? Čia Fluxus, ekologija, kas?

Tie neapčiuopiami dalykėliai yra labiausiai apčiuopiami, tiesiog kiekvieno iš mūsų čiupinėte perčiupinėti. Sagos, auskarai, užtrauktukų galviukės, sąvaržėlės, pieštukgaliai, raktų pakabukai etc. Ką aptinku pėstindamas per Vilniaus miestą... Tuosius radinėlius susirenku ir įkurdinu „Mažosiose galerijose“, kurios, kaip žinai, yra degtukų dėžutės.

Mane žavi pats daiktų grynumas. Tikriausiai esu iš tų, kurie nesluoksniuoja ir nemiksuoja. Prisiminiau Jono Meko ištarą viename iš videofilmų, kad jis nemėgstąs visokių mišrainių, kuriose viskas sumakaluota. Kad valgydamas ožkos sūrį žino, kad tai yra ožkos sūris.

 

Ričardo Šileikos „Mažosios galerijos“

 

Man graži tik ta ir tik tokia geležėlė, kuri ant balto „dugno“. Tik tada ji skambėte suskamba, virsta ikona. Man tikra ir gražu, kai vienas Viešpats, kai viena Mergelė Marija, kai viena mano motina Veronika Staškūnaitė-Šileikienė, kai vienas mano tėvas Jonas Šileika, kai vienas aš atsakinėju vienai Oksanai Judakovai. Aš už vienaskaitą!

Nesu patyręs, nesu matęs tikrumo ir nuoširdumo draugijoje ar kompanijoje. Kur keli, ten jau prasideda lyg ir nekalta vaidyba: vieni – aktoriai, kiti – žiūrovai. Ką jau čia: net vienutėlis žmogus su savo atspindžiu veidrodyje negeba būti vienu du.

Ar dažnos tavo parodos?

Mano parodos permanentiškai vyksta kasdien. Jei ką išvystu eidamas gatve, jei ką paregiu važiuodamas troleibuso salone ar už lango, vadinasi, (pa)buvau parodoje. Jei vaizdą ar tekstą pademonstruoju feisbuke, instagrame, paštu išsiunčiu pagamintą atvirlaiškį ar žinutę telefonu – man ir reiškia, kad parodžiau. Keliems imliems ir pastabiems žiūrovams ar viso labo tik vienam adresatui. Kas nurodė, kad būtina kartą per metus ar kelerius rodyti keliasdešimt abrozdų? Argi ne lengviau ir organiškiau po vaizdą parodyti kas dieną, kas savaitę?

Kartą feisbuke draugė parašė: „I would die to see Lady Gaga’s underwear...“ („Mirštu, kaip norėčiau pamatyti Lady Gagos apatinius“) Panašiai norėčiau klausti ir apie tavo kolekciją. Kaip ji atrodo, kaip prižiūri, suvaldai? Esi pedantas?

Mano kolekcija toli gražu nėra kaupykla ar saugykla. Ką gavęs supilstau į polietileninius maišelyčius (matas – arbatinis šaukštelis) ar stiklo indus, klijuoju informacinę etiketę, kas atgabeno, iš kur prigraibė, ir vėl paleidžiu per rankas, dalinu. O likutinė vertė telpa dviejuose mano čemodanuose.

Esama žinių, kad kadaise buvai policijos viršila Radviliškyje... Esi minėjęs, kad tas laikotarpis – 1991–1997 m. – buvo labai įdomus. Kaip ir kodėl palikai tą Dievo užkampį?

Pirmiausia, moteris Vilma Šimkevičiūtė, dėl kurios ir atsibeldžiau nežinoman ir negirdėtan Radviliškin. Neilgtrukus podraug su choreografu, verslininku Edmundu Verpetinsku-Mučiu ir neordinarine figūra – poetu Vytautu Butvilu-Mažyliu – įkūrėme liberalios minties ir veiksmo klubą „Zabegalovkė“. Rengdavome netradicinius performansingus skaitymus skirtingose miesto vietose. Visokių išdaigų ir kūliavirsčių pramanavome su suvirintoju, smalsiu teosofijos žinovu Vytautu Mikalausku-Liūtu. Bohemiškus vakarėlius leisdavome pas Lietuvos taupomojo banko Radviliškio skyriaus valdytoją Algį Rusecką. Kad ir trumpai padirbėjęs Radviliškio policijos komisariato kriminalistikos skyriuje, ilgam nustojau valgyti mėsą (visi mėsiški patiekalai buvo „pagaminti“ iš lavonų)...

Koks Radviliškis šiandien, žinot nežinau. Jis man liko tik užrašuose, fotografijose, atminimuose. Viena aišku, kad jis nebe mano. Nes tik kai valgau, valgis tampa mano kūnu, tik kai geriu, gėrimas tampa mano kūnu. O tai, ką užkandžiauja ar gurkšnoja kiti, tai ne aš.

Labai atidžiai stebi pasaulį. Papasakok apie savo miestą, apie pandemijos miestą, apie (pas kaimynus vykstančio) karo miestą.

Mano, mano, mano, mano, mano... Šį įvardį užrašau be jokios savininkiškumo užmačios. Atvirumas ir laisvė yra mano (kaip ir kiekvieno) juntama būsena. Nėra jokio kito pasaulio, tik mano. Nes juk aš jį regiu savo akimis, jį klausau ir girstu savo akimis, jį ragauju savo liežuviu, uodžiu savo šnervėmis. Rūdėsiai yra nudėvėtas niekas, kol prieš juos nenusilenkiu paimdamas, smėlis yra abstrakcija, kol prieš jį nenusilenkiu pasisemdamas.

Stebėte stebiuosi! Žmogiškasai protas sukūrė ir sukuria, regis, neįtikėčiausius technologinius instrumentus ir mechanizmus. Ogi tasai pats protas tebėra pirmykščiame lygmenyje, nes neišmoko, nes nesuvokė, kad galįs apsieiti be prievartos, be galios, be manipuliacijos, be melo.

Nes neleisdamas būti sau laisvas, neleisdamas besąlygiškai mylėti savęs, draus kitiems bet kokią laisvę ir kitoniškumą. Taip ir neįgydamas vidinio nepajudinamo žinojimo, kad gyvenimas yra gyvenimas be jokios kontrolės ir be jokio plano.

Prisimenu: Jurgis Kunčinas vieną romanų buvo pavadinęs „Kasdien į karą“. Cituoju Indijos dvasinio mokytojo Rajneesho Chandros Mohano Jaino (Osho) įžvalgą: „Tarpą tarp dviejų karų mes vadiname taika, bet tai nėra tikroji taika, tai paprasčiausiai pasiruošimo kitam karui laikotarpis.“

Vienas tavo renkamų neapčiuopiamų dalykėlių yra NTKP – Nacionalinio tupėjimo kilnojamasis punktas. Ankstesniuose interviu esi sakęs, kad tupėjimui reikia stiprios kūno ir dvasios sveikatos. Kiti su tavimi patupi tik epizodiškai. O pats vis tupi. Ar kaip nors specialiai tam ruošiesi, pvz., sportuoji, medituoji?

Atsitūpti – natūrali kūno poza. Tiesmuko mąstymo žmogus čia teįžvelgia tik tuštinimosi pozą. Tačiau tupi ir vištos, ir kiškiai, ir katės, ir beždžionės, ir paukščiai, ir vabzdžiai. Šypsodamasis sak au: tai įvairiažanrė gyvūnijos utkatasana (jogos poza, – aut. past.). Tupėjimas – tai lyg vertikali pusiau embriono poza.

A propos, civilizacija sukūrė unitazus atjunkydama mus nuo natūralaus tupėjimo, paaktyvino dažnesnius hemorojaus, divertikulito susirgimus. Ogi tupėjimas turi ir įvairių fizinių naudų: nėščiosioms raumenims stiprinti ir atpalaiduoti, taip pat patariama saugi poza žaibuojant. Tupėjimas aktyvina sąnarių judrumą (gamina sinovinį skystį), teigiamai veikia organizmo medžiagų apykaitą...

Pritūpti be jokio reikalo – tai laisvamanybė ir išdykystė, tai pokštavimas, tai ekspromtinis žaidimas nuotaikai pakelti. Taip, niurzgli, pikčiurniška asaba niekada nepritūps podraug su manimi. Antra vertus, aš tokio šiam palaidam reikalui ir nekviesčiau.

Tai ne sąjunga, ne organizacija, ne biuras, ne komitetas, o punktas.

Tavo pažįstama prie vienos fotografijos pakomentavo: „Ričardai, ar su humoru pas tamstytę viskas ok?“ Akivaizdu, kad „ok“. Tik noriu paklausti, kokį vaidmenį humoras atlieka tavo kūryboje?

Hum, hum, oras ir hon, hon, oras (lenkų kalbos honor) yra gana arti vienas kito. Abu nukreipti į kitą žmogų, į išorę, abu ne itin labos pozicijos išraiškos.

Besijuokiantis ir linksmai atrodantis žmogus toli gražu nebūtinai yra laimingas ir laisvas. Visi humorizmai ir anekdotizmai – dažniausiai yra automatinės psichinės pastangos atrodyti pasitikinčiam, kietam, protingam ir sąmojingam. Tai gudri savipriedanga. Noras būti išoriškai vertinamam ir noras būti pasitikinčiam, komunikabiliam.

Humoras – suktoka, dirbtinoka „priemonė“. Prie to, kas komiška, nepastebimai prisišlieja satyra, prisliuogia ironija, uodegauja pašaipa, suurzgia kandumas, įsiplieskia sarkazmas. Angažuotas raštažmogis čia pat rašo pamfletą, rašo feljetoną. O užantyje slepiami sviestini akmenys ir ašmenys.

Nėra nė vieno anekdoto, kuriame nebūtų kas nors bent jau šiek tiek nežeminama, iš ko nors nepasišaipoma.

Oksana Judakova – grafikė, ilgą laiką praleido Niujorke, dabar gyvena ir kuria Lietuvos kaime, Samantonyse.