Jei postmodernizmas būtų žmogus, žeme vaikščiotų neilgai – dauguma suaugusiųjų mielai kibtų jam į atlapus, vaikai į plaukus primėtytų kramtomosios gumos, o drąsesni piliečiai su džiaugsmu iškrėstų ir rimtesnių pokštų, pasimokę iš Herkaus Kunčiaus knygų. Fizinio ir moralinio spaudimo neatlaikiusi postmodernizmo dūšelė bematant paliktų kūną, užpuolikų veidus nušviestų ilgai lauktos teisybės valandos šviesa: juk tik ką išnyko vertybių pliuralizmas, dekanonizacija, pasaulio fragmentiškumas, iškėlęs galvą į literatūrą sugrįžo didysis naratyvas...
Šioj pergalingoj scenoj manęs išvysti nepavyktų – bėgčiau tolyn lygiai taip pat, kaip skuosdavau vaikystėj per kaimą užsidengusi ausis nuo skerdžiamos kiaulės klyksmo. Ar postmodernizmas kaltas, kad yra toks? Kas kaltas, kad jis iš viso yra? Žmogui-postmodernizmui ir taip sunku: nebeaišku, kas yra teisinga, o kas – ne, aplink šmėkščioja įvairiausios tiesos, tokiam gyvatyne lengva ir neišvengiama pamesti pačiam save. Kitas žingsnis – netekti vilties, riebiai spjauti į viską ir pažvelgti į akis jai, beprasmybei. Didžiausiai žmogaus-postmodernizmo priešei ir sąjungininkei. „Aš – lunatikas, somnambulas, astralas, kurį degina iš vidaus šios dienos beprasmybė, pasklidusi po sąmonę, paralyžiavusi valią ir kojų raumenis", – atpažįstate Kunčiaus Erkiu? Neguodžia, ar ne? Tačiau ne viskas taip blogai. Net jei postmodernizmas teka gyslomis ir šalia nėra nieko, kas galėtų greitai jums perpilti kraują, beprasmybę atmušti galima įmantriu skydu – ironija. „Jiems ant kulnų lipa arabai homoseksualai, neįprastai draugiški –­ neįtartum, kad netrukus ketina sprogdinti Paryžiaus metro", – vis „atmušinėja" Erkiu. „Šiandien paskelbta, jog visa, kas skamba, yra muzika", – smūgis. „Metro –­ plebso vieta. O kurgi jam būti, jei ne po žeme. Būtų galima ir giliau kur nors jį nukišti, kad neslankiotų gatvėmis ir savo buvimu neterštų gero miesto vardo", – vėl paukšt.
Postmodernizmo sporoms patekus į kraują, visai tikėtina, pamažu virsite homo ludens ir jums neliks nieko švento. „Postmodernizmas yra sugebėjimas absoliučiai viską įtraukti į karikatūros, juoko, pokšto, anekdoto erdvę. Bet jeigu tu į pokšto erdvę įtrauki idealą, nesitikėk, kad tą idealą ar idėją kada nors reabilituosi – tai jau juokas, juoko erdvė. Kitaip tariant, mes gyvename neberimtoje kultūroje", – diagnozuoja L. Donskis. Mes – žaidžiantieji.
Vis dėlto negaliu (ir nenoriu) įtikėti, jog postmodernioji epocha kvatojas vertybių sąvartyne ir jai niekas nerūpi. Gal kvatojas būtent todėl, kad rūpi? „Postmoderni epocha daug ką paneigė, daug ką neigia, tačiau nedrįsta kvestionuoti valgymo tradicijos. Ji nepajudinama ir stabili – paskutinė nepaneigta vertybė", – čia vėl Erkiu. Štai vieną vertybę jau turime. Kunčius – homo ludens, jis žaidžia. „Būtajame dažniniame karte" dar ne taip drąsiai kaip „Nepasigailėti Dušanskio" ar „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti". J. Sprindytė ir J. Baranova savo publikacijose šį autorių vadina „nuosekliausiu mūsų postmodernistu". Turiu įtarimų, jog postmodernizmas pasižymi ne tik amžinųjų vertybių kaip gėris, sąžinė ir kt. neigimu, bet ir jų ilgesiu, tik tą ilgesį išdainuoja savita, galbūt mažai kam suprantama kalba.
Romane „Nepasigailėti Dušanskio" ryškus antivertybiškumas (Nachmanas iš Centro), tačiau pro tamsos užkardą prasiskverbia šviesos: ironija, groteskas, sarkazmas, pasakojimai apie įvairiausias bjaurastis tarsi pasitelkiami parodyti, kad esame nutolę nuo minėtųjų vertybių. Į Evangelijų fragmentus, perkonstruotus pagal sovietinę ideologiją, įmanoma pažvelgti nebūtinai kaip į Antikristo pasirodymą (taip „Literatūroje ir mene" yra rašęs A. Bučys). Galima „išgirsti" ausimis nesugaunamus klausimus: „Kuo tikite šiandien? Kuo tikėjote sovietmečiu?" ir pan. Ši jausena galbūt asmeniška, bet man taip gaila Odetės Raslan, ji blaškosi ieškodama tikėjimo, tiki apsišaukėliais, išnaudotojais guru, nes žmogui juk reikia kuo nors tikėti. Argi čia neįžvelgiamas akivaizdus tikėjimo kaip vertybės teigimas ir ilgesys?
„Negaliu atsistebėti tuo naiviuoju sadizmu, kada doro žvilgsnio žmogus gali naikinti tautas ar smogti dvidešimt keturis mirtinus dūrius šiaip sau. Tiesa, paskui lyg tarp kitko pasakyti: tai čia turbūt ne aš, o gal... Kaip tik šis fenomenas mane ir domina įvairiomis socialinėmis, politinėmis, istorinėmis aplinkybėmis", – nuotrupa iš „Šiaurės Atėnuose" spausdinto interviu su H. Kunčiumi. Jei į viską nusispjaut, kam tada rašyti, juk pasaulis ir be jokios pagalbos gali sėkmingai toliau eiti velniop... Kunčius nenusispjauna, jis savitai neabejingas žmogui ir minėtame interviu prisipažįsta –­ tam tikros žmogaus gyvenimo pusės jį domina.
Neseniai vykusiame festivalyje „Nepatogus kinas" žiūrėjau dokumentinį filmą apie romų holokaustą, jame sakoma paprasta ir, mano galva, teisinga mintis: dėl holokausto kaltas pats žmogus (perfrazuoju). Kunčius taip pat nepatogus, kai kurie jo kūriniai (kai kurie, kadangi visų nesu skaičiusi) nemandagiai baksnoja pirštais į žmones visai kaip minėtas filmas, sakydami: „Ir jūs tokie esate." Juos skaitydama visada regiu ne tik išvirkščiąją gyvenimo mezginio pusę, bet ir tą gerąją. Iškalbinga, jog knygos „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti" nugarėlėje A. Šlepikas Kunčių įvardija „tikruoju patriotu". Svarstau, ar tik nebus Šlepikas sučiupęs kokią slaptą Kunčiaus kūrybinę nuostatą, panašią į vieną iš S. Parulskio romano „Tamsa ir partneriai" epigrafų: „Didžiausias patriotizmas yra pasakyti savo šaliai, kada ji elgiasi negarbingai, kvailai, žiauriai" (Julianas Barnesas)?
Trumpai pasidairiusi populiariosios literatūros dėžėje, o toks dairymasis leidžia pamatyti, kuo „minta" dauguma piliečių, pačiupau Ch. Palahniuko „Nematomus monstrus". Kūrinys nusėtas postmoderniosios epochos žaizdomis: trūkinėjantis žmogiškasis ryšys, lytiškumo paieškos, ato­trūkis tarp tėvų ir vaikų ir t. t. Romano tematika kone idealiai atitinka F. Jamesono postmodernizmo turinio formuluotes, „pradedant painumu ir atvira seksualine medžiaga ir baigiant psichologiniu purvu ir aiškiu politinio bei socialinio priešiškumo demonstravimu". Keletas citatų įrodymui: „Žmonės valgys bet ką, kad tik pakliūtų į ekraną", „Nuskausminamieji ir moteriški hormonai iš esmės yra vienintelės dvi Brendi maisto grupės", „Nė vienas mūsų nebeturi gimtosios kalbos" ir pan. Kūrinio forma taip pat postmoderni – romanas sudarytas iš daugybės fragmentų, nuolat „šokinėjama" laike.
„Nematomus monstrus" vadinu romanu apie vertybių ilgesį, kuris įrašomas ne tik tarp eilučių, bet ir į eilutes: „Pavargau nuo regimybių pasaulio. Nuo kiaulių, kurios tik atrodo storos. Šeimų, kurios tik atrodo laimingos." Panašių pasisakymų kūrinyje apstu: „Pavargau nuo aš, aš, aš, aš, aš, visada pirmiausiai aš" ir t. t. Viršų ima artimojo meilės problematika: dėmesio ištroškęs postmodernus žmogus nesugeba nuoširdžiai mylėti kito. Pagrindinė herojė Šenona siekia susigrąžinti prarastą gebėjimą: „Noriu įrodyti sau, kad galiu, kad tikrai galiu ką nors mylėti. Net jei niekas už tai nemoka." Pagal šią knygą judėjimas „No Theatre" pastatė vykusį spektaklį, premjera buvo šį spalį. Verta atkreipti dėmesį: spektaklyje artimojo meilės, nuoširdaus žmogiškojo ryšio ilgesys dar sustiprinamas ir išreiškiamas šauksmu: „Mylėk mane!"
Esate pastebėję, jog knygos tampa vis labiau nusipenėjusios? Nors tekstas lengvai tilptų į du šimtus puslapių, ji būtinai bus išpūsta iki keturių šimtų. Ši tendencija ypač pastebima populiariosios literatūros gretose. Viskas čia aišku: kuo storesnė, tuo daugiau galima už ją paprašyti pinigų. Tokią išpūstapilvę (šiemet išleistą) G. Musso „Po 7 metų" laimėjau vienam konkurse. Dažnai pasitaikantis atvejis –­ dovanotas arklys iškirmijusiais dantukais. Turinys, pirmyn riedantis veiksmo ir intrigų riedantis kamuolys, atitinka holivudinio filmo šabloną: išsiskyrę sutuoktiniai, iš namų pabėga sūnus, gyvenantis su motina, vėliau paaiškėja, jog vaikas pagrobtas, tėvai leidžiasi ieškoti sūnaus ir paieškos juos suartina. Siekdamas išsaugoti tėvų santuoką, paauglys savo pagrobimą surežisavo. Deja, „Po 7 metų" – prastas populiariosios literatūros kūrinys, jei lygintume su romanu „Nematomi monst­rai", suabejočiau ir dėl žodžio „literatūra" tinkamumo: banali kalba, plėtojamas tik veiksmas, o ne personažų charakteriai, ir dar virtinė kitų bėdelių.
Musso tekstas nėra postmodernus: jokių homo ludens pėdsakų, įmantraus fragmentiškumo ar kitų požymių. Hipotezė peršasi pati: populiarūs skaitalai (štai ką naudosiu vietoje literatūros) postmodernizmo nekvestionuoja ir neįsileidžia, todėl juose ir nėra vertybių ilgesio, to pavyzdys – Musso knyga. Tik hipotezė, nes išvadai reikia daugiau skaitalų įvertinti...
Minėtieji postmodernūs kūriniai neabejingi, jie ironiški, sarkastiški, o tai – jau pozicija, tam tikras dėmesys pasauliui, vertybėms. Pavojingesni tie skaitalai, kurie neišsako jokios pozicijos, tiesiog prasisuka prieš akis kaip veiksmo filmo juosta: iš abejingų puslapių į abejingas smegenis. Dėl to nekimbu į atlapus postmodernizmui, o skeliu kibirkštėlę šalia išpūstapilvių knygų lentynos.