Specialiai „Literatūrai ir menui“
Reportažas rašytas 2024 m. liepos 28–rugpjūčio 14 d.
„Ar bombarduoti kitą valstybę yra legalu? Lai į šį klausimą atsako ne libanietis, atsakykite jūs, atstovaujantys tarptautinei bendruomenei“, – užtikrintu, tačiau mandagiu balsu sako garsi advokatė, gimusi ir augusi Beirute. Kaip ir daugelis, galinčių sau leisti, ji taip pat nusprendė palikti miestą ir persikelti į kalnus, kur saugiau. Kalbamės praėjus vos kelioms valandoms nuo aukšto rango „Hezbollah“ operacijų vado, Hasano Nasrallah patikėtinio Fuado Shukro egzekucijos, Izraeliui paleidus dronus. Už F. Shukro galvą buvo pažadėta penkių milijonų dolerių premija. Liepos 30-oji, įtampa sparčiai kaista. Jei dar yra tikinčių, neva konfliktas toliau eskaluojamas nebus, tai tik dėl nenoro matyti akivaizdžių dalykų.
Šatila. Autoriaus nuotrauka
Generalinis štabas įsikūręs iškart už miesto, kur iš tiesų prasideda kitas urbanistinis darinys, nors būtų pernelyg paprasta vadinti jį „Hezbollah“ miestu. Štabą sudaro keli sunkiai prieinami pastatai greta vieno iš šešių miesto stadionų (tiksliau – prie didžiausio iš jų), o aplink spiečiasi anksčiau pabėgėlių stovyklomis vadintos Sabra ir Šatila[1]. Šiandien ši tiršta teritorija tik formaliai vadinama pabėgėlių stovykla, čia verda laukinės statybos, gyvenimo sąlygos ypač sunkios. Liepos viduryje buvo smogta į vieną šios tikrų tikriausios citadelės pastatų – važiuojant gatve tebematyti žiojintys griuvėsiai. Vaizdas sukrečia.
Gyvenimo sąlygos Šatiloje prieš sprogdinimus. Autoriaus nuotrauka
Sausio mėnesį šioje tankiai apgyvendintoje miesto dalyje Izraelis dronu nužudė vieną „Hamas“ lyderį. Pasiekę taikinio zoną dronai retai suklysta, tačiau antpuoliai neišvengiamai paliečia Libano žmones, kurių vienintelė „kaltė“ ta, kad netinkamu metu atsidūrė pernelyg arti izraeliečių taikinio. Panašias atakas, vadinamas chirurgiškai tiksliomis, ir toliau lydi tylus Vakarų šalių pritarimas. Remiantis libaniečių dienraščio „L’Orient le jour“ duomenimis, per minėtą liepos mėnesio antpuolį žuvo mažiausiai 3 žmonės, sužeisti 25, daugiausia vaikai. Kaip ir ankstesnių atakų atveju, tai tik „atsitiktinės civilių aukos“.
Nors kiek pažįstantys Libaną pajunta bene iškart – ši vasara Beirute ir visame Libane yra kitokia. Lygiai prieš metus, mums čia lankantis liepą ir rugpjūtį, tvyrojo visiškai kita atmosfera. Tiesa, dieną gatvės amžiais sausakimšos automobilių ir žmonių, itin judrios, tačiau jos niekada nebuvo tokios chaotiškos kaip šiomis dienomis. Nepamirškime, kad Beirutas yra uostamiestis, patyręs galingo sprogimo traumą[2]. 2020-ųjų rugpjūčio 4-osios sprogimas nušlavė dalį kvartalų, ir tik dėl pandemijos suvaržymų šaliai pavyko išvengti daug baisesnės tragedijos. Beirute tą dieną žuvo daugiau nei 200 žmonių, o tragiško įvykio atmintis paženklino tolesnį Libano gyvenimą.
Vienas iš Beiruto paplūdimių. Autoriaus nuotrauka
Nauja krizė neišvengiamai stabdo lėtą šalies atsigavimą, kurio ženklų matyti tikrai ne vienas. Pavyzdžiui, šviesoforai: tiesa, ne visur, tačiau Hamros kvartale ir centrinėje miesto dalyje šviesoforai įjungti. Pagaliau veikia ir gatvių apšvietimas. Sunku pamiršti, kad pernai visos Beiruto gatvės skendėjo tamsoje ir eismas buvo paliktas savieigai, – mūsų akimis tai sunku įsivaizduoti. Tiesa, ne visus miesto rajonus vienodai pasiekia elektra, neretai tenka griebtis elektros generatorių. Elektros stygius yra vienijanti patirtis: tenka matyti, kaip didieji, į jūrą atgręžti viešbučiai vakarais užgęsta ar ima mirkčioti nelyg kalėdinės lemputės. Šviesa dingsta, tada vėl atsiranda, sakytum, šokčiodama nuo vieno pastato prie kito. Laimei, internetas veikia puikiai, išskyrus karines zonas, bet ten nesusisieksi ir telefonu. Dar stringa vandens tiekimas (dalis miesto kvartalų gyvena be vandens) ir šiukšlių surinkimas. Nors per šiuos metus sanitarinė padėtis tikrai pagerėjo, visuomenės sveikatai ir aplinkai didžiausią nerimą kelia į gruntinius miesto vandenis patenkantis jūros vanduo. Problema labai rimta: gėlas vanduo maišosi su sūriu ir tampa negeriamas.
Vis dėlto miestas gyvuoja. Barai ir kavinės veikia kaip veikę, nes pilietinį karą patyrusi ir amžina parako statine virtusi šalis trokšta gyventi ir linksmintis. Neretai Beiruto naktys primena Rio de Žaneirą, ir tai daug ką pasako. Tačiau ši vasara daug tylesnė, ir ne tik dėl išsilaksčiusių pramogautojų. Užtenka sustiprėti karo nuojautai, ir bet kurio blaiviai mąstančio žmogaus mintys pakeičia kryptį. Izraelio vyriausybės daromas žiniasklaidos ir psichologinis spaudimas kuria tikrovės neatitinkantį vaizdinį. Gal toks ir yra tikslas: kurstyti nesaugumo jausmą, silpninti ir skaldyti Libano visuomenę.
Itin ryškiai tą pajuntame pasukę į šalies pietus, link Sidono ir Tiro. Likus mėnesiui iki Izraelio karinių pajėgų puolimo čia gyventa tarsi patiriant nesvarumo, netikrumo būseną. Turizmo įžymybės – archeologiniu paveldu ir svajonių paplūdimiais garsėjančios vietovės – ištuštėjo rekordiniu greičiu. Palei jūrą išsibarstę barai ir pramogų vietos užrakino duris. Turistų nė pėdsako. Paprastai Libano kurortai lūžta nuo prancūzų ir kitų šalių poilsiautojų, pamėgusių šį išskirtinio žavesio kraštą, kur nuo Beiruto kalvų, kuriose šiandien karaliauja drūzai, slidinėjant galima regėti jūrą. Poetų ir dainių kraštą, garsėjantį Fairuz (tikrasis jos vardas Nouhad Haddad) dainomis: jei teko važiuoti turkų, sirų, irakiečių ar libaniečių taksi, tikrai būsite jas girdėję.
Patikros punktas pietų Libane. Autoriaus nuotrauka
Taikios šalies svajonę pertraukia vis dažnesni kariuomenės kontroliuojami patikros punktai. Kuo giliau leidžiamės į pietus užnugaryje palikę Tirą, tuo dažniau regime priešinga kryptimi lekiančias greitąsias. Taip vyksta kasdien jau keletą mėnesių, gerokai iki rugsėjo 30-osios, kai pasaulio akyse izraeliečių pajėgos oficialiai pradėjo veržtis į Libaną iš pietų. Šią keistą libanietišką vasarą stebime pro šalį skriejančias greitąsias ir JT taikos palaikymo automobilius. Negalime žinoti, kad visai netrukus IDF apšaudys ir JT būstinę Libane. Beirute JT taikdarių džipai – įprastas reginys, tačiau pasienio ruože pastebime rimtesnius šarvuotus visureigius. Artėjant link pasienio, jie telkiami miesteliuose, kur ruošiamasi intervencijai.
Esama tam tikrų detalių, ypatumų, atsikartojančių skirtinguose karo konfliktų scenarijuose. Kelyje nuo Tiro iki pasienio visi kelio ženklai ištrinti ar uždangstyti. Tą patį matėme ir Ukrainoje. Tačiau dar nė karto, net ir Sirijoje, neteko matyti kelio ženklų, perspėjančių apie dronų pavojų. Paskutinis patikros punktas priverčia įjungti atbulinę pavarą: tokiose teritorijose vietos kontrolė nėra vien formali – toliau judėti pavojinga. Pietinėje šalies dalyje, kuri ribojasi su Izraeliu ir okupuotomis Golano aukštumomis, žmonės gyvena nuolat baimindamiesi bombardavimo. Jeigu Libane kariaujama, karas vyksta ne sostinėje Beirute, o čia, pasienyje, Nabatijos apylinkėse ir piečiau. Gyvenimas čia iš tiesų pakibęs ant plauko – iš dangaus lyja raketomis ir dronais, žemė nubarstyta minomis. Visa tai tenka ištverti civiliams.
Kai kurie pasienio kaimeliai ir gyvenvietės jau nušluoti nuo žemės paviršiaus. Iš jų buvo leidžiamos Golano kryptimi skriejančios raketos, tačiau ne visi vietos gyventojai yra „Hezbollah“ kovotojai. Anaiptol: dauguma čia likusių žmonių yra senoliai, neturintys kur vykti. Libane veikiančios nevyriausybinės organizacijos ir tarptautiniai stebėtojai praneša apie baltojo fosforo bombas, nukreiptas prieš civilius, tačiau sunaikinti kaimai į žinias nepatenka. Ypač jei pasaulinė žiniasklaida to nemato. Jei nemato net spalį prasidėjusio žmonių egzodo, kuris aplenkė tik Afrikos migrantus, dirbančius pasienio laukuose.
„Hezbollah“ vėliavos pakelėje. Autoriaus nuotrauka
„Žinai, kiek reikia kariauti, kad pasiektum taiką?“ Tokį klausimą Libane girdėjome itin dažnai aidint skirtingų politinių pažiūrų aplinkoje: nuo „Hezbollah“ kontroliuojamų kvartalų gyventojų iki liberalių Rafīqo al-Harīrī krypties šalininkų. Gatvėse iškabinėti manifestai byloja, ką politikai pajėgūs šiuo metu pažadėti žmonėms: vien lozungai ir raumenų rodymas. Šatilos kvartale viskas dar labiau užaštrinta. Parama Gazai čia yra neginčytinas dalykas, nes pirmiausia reikia atsižvelgti į kvartalo ištakas – tai buvę palestiniečių namai, šiandien glaudžiantys Palestinos kankinių kapines. Aplinkui mirga plakatai, palaikantys hučių sukilėlius ir kitus Izraelio priešus. Visgi palestiniečių diaspora ir jos kova už teisę grįžti į savo žemes pamažu virsta pasakojimu iš praeities.
„Jaunoji karta nepuoselėja iliuzijų, tolsta nuo politikos. Jauni žmonės nebesitiki, kad politinis dalyvavimas gali išspręsti jų problemas. Jie ieško įkvėpimo ir sprendimų kitur, vis dažniau įsitraukia į nusikalstamo pasaulio verslus. Ypač Sabroje, kur smurto daugėja“, – pasakoja italų nevyriausybinės organizacijos „Un ponte per“ darbuotojai. Kvartale jau kurį laiką veikia visiems atvira sporto salė, ją virš savo namų pastatė ir duris atvėrė palestinietis Majdi. Nepaisant dronų ir bombardavimų, salė buria paauglius ir vaikus, Šatiloje ji yra viena iš nedaugelio jaunimui skirtų vietų. Pačioje Sabroje nelikę ničnieko. Kol ant Libano toliau krinta Izraelio bombos, jaunoji karta pasmerkta kartoti tėvų ir senelių likimus. Nežinia, kiek pabėgėlių karas išstums šį kartą.
Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė
[1] Palestiniečių pabėgėlių stovyklos Sabra ir Šatila pagarsėjo dėl 1982-ųjų rugsėjį (per Izraelio ir Libano karą) čia įvykdytų masinių civilių žudynių. Leidus Beirutą kontroliavusiai Izraelio kariuomenei, Libano krikščionių falangistai įsiveržė į stovyklas ir, neva ieškodami teroristų, išžudė apie 3500 pabėgėlių (tikslus skaičius nežinomas). Izraelis sulaukė griežtos pasaulio reakcijos ir protestų pačiame Izraelyje, o netiesiogiai atsakingu už žudynes pripažintas gynybos ministras Arielis Sharonas atsistatydino (čia ir toliau – vert. past.).
[2] Apie sprogimo padarinius miestui ir šiuolaikiniam Libanui I. Compasso yra pasakojęs reportaže: https://literaturairmenas.lt/publicistika/samiras-shamas-tai-musu-libanieciu-rugsejo-11-oji-smugine-banga-tebesirita-iki-siol.