Vidutinio klimato apyvėsėje – temperatinėje – juostoje ryškūs ne tik kontrastingi vasaros ir žiemos, bet ir pereinamieji palyginti ilgi pavasario ir rudens sezonai. Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje šios juostos okeaninėse srityse plyti vasaržaliai miškai. Europoje, augalų geografijos požiūriu, jie sudaro savitą Vidurio Europos regioną. Šio regiono šiaurrytiniam pakraščiui priskiriamas ir mūsų šalies augalinis rūbas.

Vasaržalių miškų regionuose sezonų kaita pasižymi ypač ryškia gamtovaizdžių kaita. Sezonų trukmė maždaug vienoda, todėl keturių svarbiausių gamtovaizdžių ir gyvosios gamtos reiškinių virsmas per metus čia labai harmoningas. Šiuos gamtovaizdžius neretai su nostalgija mini monotoniškesnio klimato srityse apsigyvenę tautiečiai.

Pirmieji vasaržalių miškų medžiai pražysta dar būdami be lapų, kai pereinamiesiems metų laikams būdingi ypač stiprūs vėjai ne tik verčia sagstytis paltą ar siaustis šiltesne skraiste, bet ir įsiūbuoja medžių šakas, keldami nevaržomą žiedadulkių – vyriškosios pusės – siautimą ankstyviausiose pavasario augalų tuoktuvėse. Tokie beržinių (Betulaceae) šeimos medžiai – juodalksnis ir baltalksnis, gluosninių šeimos medis – drebulė, lazdyninių šeimos krūmas – paprastasis lazdynas. Jų žiedadulkės pabyra iš tartum prisirpusios serbentų kekės nukarusių, vėjyje siūbuojančių žirginių. Ypač poetiškai mylimų beržų žirginius charakterizavo Paulius Širvys: „...vėjo pirštai šakas palytėjo ir suskambo žalsvi žirginių auskarai...“

Juodalksnis lotyniškai vadinamas Alnus glutinosa. Tiesa, pirmą kartą mokslinėje literatūroje švedų gamtininko Carlo von Linné 1753 m. paskelbtas kitu Betula alnus L. var. glutinosa L. vardu. Tačiau šiek tiek vėliau, 1791 m., vokiečių botanikas Josephas Gaert­neris šiam augalui suteikė iki šiol mokslininkų vartojamą Alnus glutinosa (L.) Gaertn. vardą. Juodalksnio mokslinio vardo etimologija nėra iki galo žinoma. Genties vardas Alnus priskiriamas „juodųjų“ vardų, kurių kilmė nėra aiški, grupei. O epitetas glutinosa reiškia lipnus. Taip puikiai perteikiama šio augalo savybė – jaunos šakelės ir besiskleidžiantys lapai išties lipnūs. Jurgis Ambraziejus Pabrėža, vienas iš lietuviškos botanikos terminologijos pradininkų, vienuolis pranciškonas, garsus pamokslininkas ir augalų gydomųjų galių žinovas, XIX a. gyvenęs Žemaitijoje ir rašęs gimtąja kalba, juodalksnį, žmonių dar vadintą purvalksniu, pirmasis siūlė vadinti „alksnis glyytesis“. Mūsų pirmtakai pagarbiai žiūrėję į gamtą gebėjo ją puikiai pažinti ir mokėjo pasinaudoti jos teikiamomis gėrybėmis. Ne išimtis ir juodalksnis. Džiovintos žievės ir lapų miltelius naudodavo kaip išorinius ir vidinius vaistus kraujavimui stabdyti. Žievės nuoviru gydydavo patinimus, skalaudavo burną ir gerklę esant uždegimui ar dantenų kraujavimui. Lapų nuovirą vartodavo sergant krūtų, dvylikapirštės, tiesiosios žarnos, ryklės, kepenų, gerklės ir gimdos vėžiu. Kankorėžėlių nuovirą gerdavo nuo peršalimo ligų, podagros, hemorojaus ir reumato. Žievėje yra raugų, triterpenoidų, eterinio aliejaus. Lapuose – raugų, aldehidų, triterpenoidų, flavonoidų, dervų. Kankorėžėliuose – raugų, galo rūgšties, kumarinų, flavonoidų. Žievę, žirginius, jaunas šakeles ir šviežią medieną naudodavo siūlams, audiniams, margučiams dažyti.

Alksnio genčiai pasaulyje priskiriama nuo 29 iki 35 rūšių, iš kurių Europoje auga vos 4–5, o Lietuvoje – 2–3.

Juodalksnis, kaip ir visi beržiniai, vienalytis, tačiau vienanamis augalas. Todėl šakelių viršūnėse žiedynai dvejopi – pirmiausia į akis krintantys ilgi vyriškieji žirginiai ir šalia jų esantys trumpi moteriškieji žirginiai. Abeji neryškių spalvų, rusvi, kadangi vėjo apdulkinami žiedai nepasižymi reklamine funkcija. Nepaisant to, jau žydintį juodalksnį galima lengvai atskirti nuo baltalksnio (A. incana) pagal moteriškųjų šoninių žirginių kotelio ilgį. Juodalksnio šoniniai moteriškieji žirginiai turi ilgoką, paprastai ilgesnį už mažiausią žirginėlio kotelį, o baltalksnio – neturi kotelio arba kotelis labai neryškus. Paskleidę žiedadulkes vyriškieji žirginiai nukrenta, o žydint buvę vos pastebimi smulkūs moteriškieji išauga iki sumedėjusių tamsių kankorėžėlių, išliekančių ant šakų net iki kitų metų žydėjimo sezono. Iš jų taip pat galima nustatyti medžio priklausomybę rūšiai pagal šoninio kankorėžėlio kotelio ilgį. Nevienoda ir šių medžių žydėjimo pradžia. Juodalksnis paprastai pražysta 2–3 savaitėmis vėliau už baltalksnį. Baltalksnis yra vienas iš anksčiausiai Lietuvoje pražystančių medžių. Jo žydėjimo metas kovo–balandžio mėn., o juodalksnio – balandžio mėn. Tiesa, retai, bet tarp šių dviejų rūšių pasitaiko hibridų. Jų moteriškieji žirginiai ir kankorėžėliai – labiau kaip juodalksnio, o lapai – labiau kaip baltalksnio. Todėl visiškai tiksli tokių medžių priklausomybė trečiajai Lietuvoje kol kas mažai ištirtai hibridogeninės kilmės rūšiai gauruotajam alksniui (A. × hybrida) nustatytina iš lapų ir kankorėžėlių ar moteriškųjų žirginių požymių derinio.

Beržinių šeimos medžiai ne tik fenologijos, bet ir ekologijos požiūriu yra savotiški miškų pionieriai. Kai kurie jų, ypač beržai, ima kurtis išdegusiose, apleistose ar kitose medžiais neapaugusiose miškų zonose, sudarydami pirmąsias, tačiau, deja, laikinas, teritorijų savaiminio užžėlimo mišku stadijas. Tokiuose plotuose poledynmečiu juodalksnis Lietuvos teritorijoje įsikūrė prieš 10 900–11 900 metų. Šios rūšies augalo pirmasis herbariumo pavyzdys Lietuvoje surinktas 1824 m. Jis yra Vilniaus universiteto Herbariume, Gyvybės mokslų centro Biomokslų institute. Šis pavyzdys saugomas unikalioje Senojo VU laikotarpio Herbariumo kolekcijoje, kuri 2011 m. pripažinta regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Greta augalų kolekcijų herbariume saugomas autentiškas botaniko Konstantino Prošinskio pieštų augalų rinkinys, restauruotas 2004–2005 m.

Juodalksnis – dalies Europos žemyno augalas, daugiausia paplitęs vasaržalių miškų regione. Jo paplitimo arealas maždaug toks pat kaip paprastojo ąžuolo, pagal kurio arealo ribą brėžiamos Vidurio Europos regiono ribos. Tik kitaip nei ąžuolas, kuris auga klimato sąlygų lemiamose, todėl zoninėmis vadinamose miškų bendrijose, juodalksnis randamas lokalių aplinkos sąlygų – drėgmės pertekliaus – lemiamose, todėl azoninėmis vadinamose bendrijose. Taigi juodalksnis – būdingas drėgnų ir šlapių miškų medis. Čia jis gali sudaryti daugiau ar mažiau grynus medynus arba augti kartu su uosiu, egle, plaukuotuoju beržu. Be to, juodalksnių gausu upių ir ežerų pakrantėse, pasitaiko šaltiniuotuose šlaituose. Ekologijos požiūriu juodalksnis pasižymi ir kitomis išskirtinėmis savybėmis. Viena jų – ant juodalksnio šaknų gausu gumbelių, kuriuose esantys Frankia genties aktinomicetai fiksuoja oro azotą, todėl medis indiferentiškas dirvožemio azotingumui. Be to, gali toleruoti nežymų druskingumą. Dėl šių savybių juodalksnis sėkmingai veši ne tik derlingų dirvožemių, bet ir smėlynų ar šaltiniuotose, todėl kiek druskingose žemyno ir pajūrio pakrančių buveinėse. Didžiausia juodalksnynų dalis Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Šakių miškų urėdijose. Čia telkiasi 54,1 proc. visų Lietuvos juod­alksnynų. Juodalksnis gyvena apie 180–200 metų. Lietuvoje pasiekia 33 m aukštį, didžiausias liemens skersmuo 44 cm.

Pelkėti juodalksnynai – gūdūs, ne tik pavasarį, bet ir rudenį beveik neįžengiami miškai. Retas praeivis išdrįsta užeiti į pelkėtą juodalksnyną. Aplink medžių kamienus dažnai susiformuoja dideli kupstai, tarp jų telkšo juodas, šaltas vanduo. Kupstai gausiai apžėlę įvairiomis viksvomis ir paparčiais, iš po jų matyti geltoni šliaužiančiosios šilingės žiedeliai, virš tamsaus vandens mėlynus žiedelius svarina našlaitės. Nuo nuolat telkšančio vandens dvelkianti vėsa, iš purvyno išaugusi ir skaisčiais baltais žiedais viliojanti viena nuodingiausių Lietuvos žolių – nuodingoji nuokana, geltonus žiedus it žvakes iškėlęs geltonasis vilkdalgis, ant nuvirtusio medžio kamieno saulės atokaitoje besišildantis žaltys ir retkarčiais dvelktelėjantis sieros kvapas verčia susimąstyti – ar tik nebus teisūs mūsų senoliai, sakydavę, kad čia velniai vaikus veda...