Senovės romėnų komedijų rašytojas Titas Makcijus Plautas paliko posakį „nomen est omen“ – „vardas yra lemtingas ženklas“, atseit vardas lemia likimą. Ta pati logika galioja ir platesniame kalbos – t. y. „vardų“ visumos – kontekste. Dar Antikos filosofai, įkvėpti Platono, ginčijosi, kokiu tikslumu pasaulį kopijuoja kalba ir kaip kalbą kopijuoja pasaulis. Vėliau Martinas Heideggeris ištarė savo garsiąją frazę, kad kalba yra būties namai, o Ludwigas Wittgensteinas teigė, kad kalbos ribos žymi pasaulio ribas. Richardas Rorty įvardijo ir konceptualizavo „kalbinio posūkio“ (linguistics turn) sąvoką. Daugėjant žinių ir mokslo duomenų aiškėjo, kad kalba – toli gražu ne tik komunikacijos priemonė. Ji yra bazinė, pamatinė medija, sujungianti tikrovę, empirines žinias ir patyrimus su žmonių kaip rūšies gebėjimu visa tai sukultūrinti, įsimbolinti, o tada naudoti kaip poveikio, įtakos ir galios įrankį (prisiminkite posakį „paveikus tekstas“). Kitaip sakant, kalba – tai pasaulio kūrimo priemonė ir įrankis, ji stiprėja įskaitmenintoje tikrovėje, valdomoje DI algoritmų (profesorius Arūnas Augustinaitis šią tikrovę vadina „mūsų antrąja gamta“).  

Kalba kuria ir keičia viską – žmonių santykius, ekonomiką, kultūros kryptis ir savęs (at)pažinimą. Tai vadinama kalbos performatyvumu. Šį reiškinį 1955 m. Harvardo paskaitose aptarė Johnas Langshawas Austinas (vėliau apie tai išleido knygą „How to Do Things with Words“). Jis atkreipė dėmesį, kad kai kurie sakiniai yra nei klaidingi, nei teisingi, bet sukuria veiksmą ir jo pasekmes: „Skelbiu jus vyru ir žmona.“ Vėliau Judith Butler suformulavo mintį, kad mes patys esame savo kalbos veiksmo rezultatas, t. y. mūsų tapatybė yra performatyvi. Taip ji pagrindė socialinės lyties teoriją. Performatyvumo mechanizmas susijęs su semantinės normos (pa)kartojimu, kuris internete, socialinėse medijose vyksta labai intensyviai, plačiai ir greitai. Vadinasi, ką kalba įtvirtinsime kaip socialinę, ekonominę, kultūrinę normą, tai kurs arba keis realybę. Biblinis posakis „pradžioje buvo žodis“ įgijo kitą turinį. 

 

Anton Lukoszevieze, iš serijos „Pamesta opera“

 

Šiuolaikinis pasaulis įvardijamas metaforomis

 

Savo studentams sakau, kad žodis – tikrovės etiketė, užklijuota ant sąvokos stiklainio, į kurį sudėtos žinios, patirtys, asociacijos, emocijos. Stiklainio sudėtis keičiasi, dėl patirčių laike vieni elementai iškyla, kiti nugrimzta, ir atvirkščiai. Nors tai liūdnas pavyzdys, prisiminkime, kas dominavo žodžio „karas“ sąvokoje iki 2022 m. vasario 24 d. ir kas dominuoja dabar. 

Jei atidžiai pasižiūrėtume į semantiką, pamatytume, kad pasaulio įvardijimo bazė labai empirinė: pradinės pasaulio etiketės kyla iš kognityvinių – kūno (pojūčiai ir judėjimas), gamtos (gyvūnai, augalai, negyvoji gamta), fizikos (laikas, erdvė, jėgos) ir socialinio (žmonių santykių) – šaltinių. Pavyzdžiui, etimologai lietuvišką žodį „žaisti, žaidžia“ sieja su lotynišku haedus „ožiukas“ (pagal Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazę), t. y. žaisti yra metafora, kuri nuveda prie „beprasmiškai, bet linksmai šokinėjančio ožiuko“. O žodis „kurti“ reikšme „ką nors nauja, iki tol nebūtą ar kitokį daryti mokslo, meno, technikos ar kitose srityse“ (pagal Bendrinės lietuvių kalbos žodyną) yra praktinio, žmogaus sugalvoto veiksmo metafora, beje, greičiausiai sukurta mūsų bendrinės kalbos tėvų nepriklausomybės pradžioje, nes iki tol lietuviams tik Dievas „tvėrė“ pasaulį. Metafora „auksinis jaunimas“ turi artimų atitikmenų prancūzų (jeunesse dorée), italų (gioventù dorata), anglų (silver spoon) kalbose ir remiasi ekonomine žmonių santykių išraiška – turtu. 

Pasaulis sudėtingėja technologiškai, tačiau jo įvardijimo bazė yra baigtinė. Todėl jis užpilamas metaforomis. Pažiūrėkite į dabartinio mūsų gyvenimo atributikos pavadinimus: informacijos srautas (vanduo), ekonomikos augimas (augalas), kova su klimato kaita (priešas), socialinis burbulas (fizikos jėgos), emocinis bagažas (kelionė), toksinė aplinka (cheminiai nuodai), skaitmeninė erdvė (geometrinė sąvoka) ir taip toliau. Pasaulis gaudžia ir pulsuoja, o metaforos tarytum pyrago sluoksniai kaupiasi ant pradinių žodžių reikšmių. Ir – dėmesio! – jų įtaka naujo pasaulio statybose vis auga. 

 

Katastrofų lingvistika

 

Metaforos performatyvumas gerai atsiskleidžia per vadinamąją katastrofų lingvistiką. Pastaraisiais metais išpopuliarėjo terminas permacrisis. Šis žodis, implikuojantis dabartybę kaip nesibaigiančias katastrofas (karus, pandemijas, klimato kaitą), 2022 m. net paskelbtas anglų kalbos metų žodžiu. Katastrofų lingvistika – kalbos tyrimų kryptis, nagrinėjanti, kaip kalboje konstruojamos, įvardijamos ir įprasminamos krizės, nelaimės ir grėsmės, kaip tokia kalba veikia visuomenės suvokimą bei veiksmus. 

Socialinį santykį su ištikusia krize rodo jos metu atsiradę naujadarai ir naujos metaforos. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo aktualija radaras (angl. radar) per kalbos žaidybiškumą pagimdė karinio slengo dvynį – žodį fubar („radaro nepastebėtas objektas“). Breksito (angl. brexit) sulaužytas viltis likti ES šiek tiek kompensavo žodis regrexit („nusiminimas dėl Breksito“).

Pasaulyje pandemijos krizė kaip karo metafora buvo gana populiari, bet, anot krizių lingvistikos tyrinėtojos Brigitte Nerlich, buvo ir audros, piktosios dvasios, atominio reaktoriaus sprogimo, bendros valties ir kitų metaforų. Pandemijos aplinkybės sukūrė virtualaus bendravimo žodžius, pavyzdžiui, angl. covideo party. Nuo pandemijos laikų virtualius susitikimus neformaliai vadiname angliškai – mytais, o ne lietuviškai – susitikimais. Taip yra, nes sąvoka susitikimas lietuvių kalboje turi aiškias ribas, kurias reikėtų praplėsti per pandemiją atsiradusiu „virtualiu susitikimo būdu“, o mytas iš karto apibūdina reiškinį, todėl kalbos vartotojai ir renkasi tikslesnį, nors kalbos politikos nepageidaujamą žodį. 

Pandemijos metu sukurti naujažodžiai ir metaforos savo semantika atspindėjo kalbinės bendruomenės santykį su ištikusia katastrofa. Pavyzdžiui, italai į pasaulėvaizdį atvedė paguodžiančius žodžius: quarantini („per karantiną geriamas martinio kokteilis“), aperozoom („aperityvas per zūmą“), pandepane, pandemiale („namuose per karantiną kepama duona“), balconare („bendrauti su kaimynais per balkoną, kartu dainuoti“). O Lietuvoje atsirado daug naujų niūrių žodžių: koronadiktatūra, koronadrama, koronafobija, koronagrėsmė, koronainfekcija, koronaisterija, koronakrizė, koronamirtis, kovidnešys, iškištanosis, antivakseris (pagal Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną). Krizės metu Lietuvoje pandemijos diskursas sukūrė naratyvą, iš kurio išslydo empatija pandemiją išgyvenančiam žmogui. Todėl vėliau turėjome nemalonių socialinių įtampų. 

Nuo karo Ukrainoje pradžios žiniasklaidoje ir politiniame diskurse apie Ukrainą vyrauja kelios pasikartojančios metaforinės schemos. Jos ne tik aprašo karą, bet ir formuoja Vakarų visuomenių paramą Ukrainai. Dažnai vartojamos formuluotės Europos skydas, demokratijos fronto linija ir pan. Priešai, aktyviai kariaujantys hibridinį karą, paleidžia, pavyzdžiui, metaforą korupcijos skylė, kurios tikslas akivaizdus, tačiau pagalbos ir paramos Ukrainai metaforos yra tokios stiprios, kad neigiamas požiūris vargu ar taps performatyvus.  

Metaforos su(si)kūrimo kryptis ir modelis – įdomi analitinė medžiaga suprasti, kaip veikia šiuolaikinis pasaulis, kas jam svarbu ir kur link jis juda. Nes dabartinė mūsų pasaulio raidos būsena yra neapibrėžtumas, kai tarsi iš dangaus krinta distopijos, kurios pavirsta ateities valdymu, – tai apie šiandieninius mus. Šiandienos pasaulyje netikėtai (kaip iš giedro dangaus...) užklupę nerimą keliantys scenarijai (distopijos) tampa mūsų kasdienybe. 

Kaip rašoma Lietuvos ateities ekosistemos Baltojoje knygoje, „distopijos – šiuolaikinio socialinio mąstymo strateginės „technologijos“ – nuo socialinio konstruktyvizmo link sociotechnologinių inovacijų skaitmeninėje erdvėje“. Naujos tikrovės metaforos atspindi ateities nerimą ir (pa)daro įtaką ateities valdymui. Pavyzdžiui, Nickas Bostromas 2003 m. sukūrė „sąvaržėlių gaminimo“ (angl. paperclip maximizer) metaforą, kuri iš esmės pakeitė DI raidą, nes privertė mokslininkus suprasti, kad DI saugumas yra ne programavimo klaidos taisymas, o fundamentalus klausimas: kaip matematiniu būdu apibrėžti žmogiškąsias vertybes, kad mašina jų neinterpretuotų klaidingai. 

 

Menininkai nuspėja ateitį 

 

Kaip orientuotis pasaulyje, kuris apibrėžiamas kaip VUCA: volatility (nepastovumas), uncertainty (neapibrėžtumas), complexity (sudėtingumas) ir ambiguity (dviprasmybė)? Kas padeda pagauti ir pajausti gyvenimo kismus, kai jie dar neturi pavadinimų? Nė trupučio neabejoju – ne mokslininkai, kuriems reikia duomenų sunkio, o menininkai ir filosofai. Kalbu apie pasaulio pokyčius, kurie visada pirmiausia yra sąmonės, jei norite – jausenos ir mąstymo pokyčiai, o tik paskui technologiniai, socialiniai, kultūrinai, ekonominiai ar politiniai. Tai va – literatūra pagauna, kartais jausmiškai, kartais mentališkai, kas naujo prasidėjo mūsų tikrovėje, ir paprastai tai įvardija. Kalba – turbūt vienintelė priemonė neapibrėžtumui apibrėžti, todėl matome, kaip VUCA laikais ji vis labiau tampa ir vaizduojamojo meno objektu, kur irgi veikia metaforiškai. Konceptualusis menas apskritai, mano galva, yra sąvokų tyrinėjimas ir konstravimas bei dekonstravimas, t. y. semantika. Meninio tyrimo populiarėjimas, man atrodo, taip pat kyla iš VUCA ženklinamos dabartybės.  

Kaip jau minėjau, metaforos susidarymo mechanizmas, semantinis ryšys tarp „transporto priemonės“ ir „tikslo“ (konceptualiosios metaforos teorijos pradininkas George’as Lakoffas metaforas vartojo metaforų mechanizmui atskleisti) kol kas yra nedažnai naudojamas, bet geras analitinis instrumentas, atskleidžiantis mąstymo kryptį ir vertybinius pasirinkimus.  

 

Kalbos vaidmuo stiprėja

 

Šių svarstymų pabaiga būtų trumpa: kalbos vaidmuo stiprėja. Menas (sic!) suvaldo nesuvaldomus dalykus, bet tik akimirką. Ir vėl atsiranda spaudimas pavadinti tai, kas jau vyksta, bet dar neturi pavadinimo, o tai – kvietimas pamatyti kalbą iš tų perspektyvų, kurios nėra „komunikacijos priemonės“ požiūrio kampas.