Jolita Sarcevičienė. Apie grybus, augalus ir žuvis A. K. Sapiegos dienoraštyje

„Šiaurės vasara“ šiemet skatina gręžtis į gyvūnus ir Kitus ir taip atveria neišsemiamą paletę diskusijoms tiek apie santykį su šalia mūsų esančiais augintiniais, tiek su gamta plačiąja prasme. Ypač plati atrodo Kitų kategorija, siūlanti kalbėti atsisakant antropocentristinio žvilgsnio (kad ir kaip nepatogu tai atrodytų) ar gręžtis į savo ir svetimo sampratas. Vienos šių temų jau randa vietą tyrimuose Lietuvoje, kitos atrodo tiesiog egzotizmais, tačiau daugelio jų ištakos siekia dar Antiką.

Pitagoriečiai jau VI a. pr. Kr. grindė poreikį saugoti gyvūnus ir laikytis vegetarizmo. Antikoje šunys ir žirgai laidoti atskiruose kapuose, kuriuos žymėdavo gedulingos inskripcijos, namuose auginti prijaukinti laukiniai paukščiai, ypač mėgti mažų veislių šuneliai, kuriuos galima laikyti ant kelių. Nei graikų, nei romėnų nežavėjo laukinė gamta, pirmenybę jie teikė maloniam žmogaus suformuotam kraštovaizdžiui. Tankus miškas ir kalnai, sraunūs vandenys ir šlapynės buvo vietos, kuriose žmogus galėjo atsidurti tik trumpam ir jose nuolat jautė pavojų – tokios vietos laikytos dievų buveine, o susidūrimas su jais žmonėms retai buvo palankus. Viduramžiais egzistavo aiški priešprieša tarp sukultūrintos žmogaus gyvenamos erdvės ir terra inculta, kuri tapatinta su bekraščiu mišku, suvoktu kaip beformis chaosas. Nors miškas teikė tiek naudos (medienos ir žvėrienos, grybų ir kitų valgomų gėrybių, gyvuliams ganyti tinkamų plotų), buvo diduomenės pamėgtos ir įkarščiu kultivuotos medžioklės vieta, tačiau drauge tai buvo priešiškų žmogui gaivalų buveinė: čia tykojo plėšikai, aršūs žvėrys (iki pat XVIII a. viena dažnesnių prastuomenės vaikų, paliktų be priežiūros, kol tėvai darbavosi laukuose, mirties priežastis – žvėrių užpuolimai), piktosios dvasios. O riba tarp šių erdvių nesunkiai peržengiama – tą liudija paplitę pasakojimai apie vilkatus, raganų ir raganių virsmą įvairiais gyvūnais, savižudžių prisikėlimus pamėkliškų būtybių pavidalu. Todėl vertinta žmogaus protui ir tvarką nešančiai jo valiai nusilenkusi gamta (kurios atitikmuo politikos požiūriu buvo Thomo Hobbeso suformuluotą principą bellum omnium contra omnes įveikusi žmogaus valia sukurta valstybė) – barokinis daržas, sodas ar parkas, kuriame chaotiška gamta pakluso geometrijos tvarkai. Ir nors žavėtasi šv. Pranciškaus santykiu su gyvūnais, visuomenės požiūris į juos buvo itin utilitarinis, vis prisimenant kartūzijietišką abejonę, ar gyvūnai apskritai jaučia skausmą. Tai netrukdė ilgą XIII–XIX a. laikotarpį vis iškelti jiems teismo bylų (vienas dažnesnių atvejų – dėl kiaulių suėstų kūdikių), kuriose dalyvavo jau nebe nežabotos fantazijos liaudies pasakojimų įaudrinta minia, o profesionalūs teisininkai – advokatai ir kaltintojai.

 

nuotraukos autorė Jurgita Radzevičiūtė
Nuotraukos autorė Jurgita Radzevičiūtė

 

Tiesa, XVII a. pabaiga atneša naujų vėjų – idėjų apie pirminę gamtos harmoniją, Kūrėjo sumanytą žmogaus labui. Taip gimsta naujas emocinis ir estetinis santykis su gamta, suklestėsiantis Jeano-Jacques’o Rousseau veikaluose, fiziokratų idėjose, permainose dailėje, planuojant parkus ar vaizduotę pavergiančiose idėjose apie netramdomo seksualinio gyvenimo natūralumą. O Jeremy Benthamas pirmasis ima raginti bendrystę su gyvūnais pajusti ne per kalbą ar mąstymą, o per jų ir mūsų gebėjimą kentėti.

Ir visus šiuos šimtmečius žmones supo tiek sukultūrinta, tiek išsaugojusi pirmykštę gaivalingą dvasią flora ir fauna. Šio teksto centre – trijų glaudžiai tarpusavyje susijusių asmenų XVIII a. 3–4 dešimtmečiais sukurtas rašytinis palikimas, atskleidžiantis kasdieniame gyvenime „patiriamą“ santykį su gyvąja gamta. Pirmasis iš jų – Merkinės seniūnas Antanas Kazimieras Sapiega (1689–1739). 1705–1708 m. praleidęs Paryžiuje, jis aktyviai įsitraukė į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viešąjį gyvenimą, tačiau dėl opozicijos tuomečiam valdovui Augustui II taip ir nepadarė didesnės karjeros. A. K. Sapiega daug dėmesio skyrė paveldėtų plačių, tačiau smarkiai praskolintų valdų administravimui, o savo veiklą kruopščiai dokumentavo 1720–1733 m. rašytame 750 puslapių apimties dienoraštyje, gausioje korespondencijoje (yra išlikę apie 500 jo laiškų). Visuose darbuose A. K. Sapiegą lydėjo jo žmona Teresė Rachelė Vyhovskytė-Oginskienė-Sapiegienė (1694–1739), kurią vyras apibūdino kaip „pavyzdingo pastovumo, dievobaimingumo ir visokeriopų dorybių, be jokio lengvabūdiškumo ir vėjavaikiškumo, kaip paprastai būna moteriškės“ asmenybę. T. R. Sapiegienės pasaulėžiūrą atspindi nedidelis pluoštas laiškų vyrui, rašytų 1727 m. balandžio–spalio mėnesiais. Sutuoktinių „dialogą“ papildo A. K. Sapiegos ir jo tarnautojo, ilgamečio Merkinės paseniūnio Vaitiekaus Kuževskio 1720–1737 m. tarpusavio susirašinėjimas: 54 V. Kuževskio laiškai A. K. Sapiegai ir 86 A. K. Sapiegos laiškai V. Kuževskiui.

Svarbu pabrėžti, kad visi šie šaltiniai yra dalykinio pobūdžio. Dienoraštis skirtas ne savirefleksijai, o itin detaliam kasdienės veiklos, valdų administravimo, finansinių sandėrių fiksavimui. Jis rašytas galvojant apie būsimus skaitytojus-adresatus – paveldėtojus. Nors T. R. Sapiegienės laiškuose atsiskleidžia glaudūs sutuoktinius sieję emociniai ryšiai, vis dėlto dominuoja dvaro gyvenimo organizavimo, apsirūpinimo maisto produktais ar dvare dirbusių amatininkų priežiūros, skolų administravimo klausimai, dalykiniai susitikimai su vyro reikalus padedančiais sutvarkyti asmenimis. A. K. Sapiegos ir V. Kuževskio epistoliariniame „dialoge“ taip pat visas dėmesys skiriamas tik Merkinės seniūnijos administravimo klausimams.

Žinoma, pirmiausia kyla klausimas: ar galima visą šią medžiagą panaudoti temai „Gyvūnai ir kiti“? Praplėtus vieną temos segmentų iki gerokai platesnio „flora ir fauna“, reikėtų pradėti nuo trivialaus teiginio, kad ir floros, ir faunos dienoraštyje bei korespondencijoje esama nemažai. Ir čia pat šią temą galima būtų užbaigti konstatuojant, kad jokios refleksijos nei apie florą, nei apie fauną šaltiniuose nėra. T. y. nei pats A. K. Sapiega, nei jo žmona, nei Merkinės paseniūnis nemėgina apibrėžti savo santykio su nuolat juos supančia gamta. Namų aplinkoje pasitaikantys šunys (skalikai ir kurtai) yra skirti medžioklei ir jų vertė apibrėžiama aršumu, o rūpestis jais išsakomas nurodant skirti ėdalui reikalingų avižų. Sumedžioti žvėrys (briedžiai, stirnos, vilkai ir meškos) yra mėsos ir kailių šaltinis, kurį reikia tinkamai panaudoti – išdirbti kailius ir odas, iš jų pasiūti drabužius, išrūkyti ir pasūdyti mėsą. Grybai ir žuvys vertingi dėl pasninko stalo įvairovės. Iš esmės viskas apsiriboja konotacijomis valgoma→nevalgoma→nuodinga ir naudinga→nepavojinga→pavojinga. Tad kaip galime santykį su gamta nagrinėti remdamiesi (savi)refleksijai neskirtais dalykinio pobūdžio šaltiniais? Ar galima juose užčiuopti skirtingus utilitarinio santykio su gamta lygmenis, už kurių galbūt slepiasi ir skirtingas gebėjimas atpažinti ir įvardyti?

Aptariamo laikotarpio visuomenės elito viršūnėje esantis A. K. Sapiega su gamta susiduria labai konkrečiomis aplinkybėmis: keliaudamas (prasti keliai, patvinusios upės), medžiodamas ar patirdamas gamtos gaivalų keliamus pavojus (žaibo sukelti gaisrai kaimuose, galvijus išguldančios ligos, sausros ar lietūs, naikinantys derlių). A. K. Sapiega stojiškai priima tokias situacijas ir siekia sumažinti jų padarinius: keičia kelionių trasas ar laiką, atlygina nuostolius pavaldiniams. Būtent tuo – procesų, kurie galiausiai turėjo duoti finansinę naudą, organizavimu – labiausiai ir pasireiškia jo veikla. Pvz., versdamasis jaučių prekyba (gyvuliai buvo varomi parduoti į Karaliaučių), jis samdydavo žmones ginti, skirdavo reikalingų kelionei lėšų, organizuodavo pašarų pergabenimą iš vienos valdos į kitą. Merkinės seniūnas rūpinasi jo valdose esančių girių padėtimi: girininkams nurodoma atidžiai prižiūrėti, kad nebūtų brakonieriaujama, kad valstiečiai nenuniokotų miško leisdami ten ganytis gyvuliams, paseniūniui V. Kuževskiui nuolat primena laiku apsirūpinti miško teikiamais produktais: grybais, uogomis, medumi, medžioti žvėris.

Ypač aktualus buvo apsirūpinimo grybais klausimas. Nepaisant nuolatinių A. K. Sapiegos raginimų nedelsiant iš valstiečių surinkti džiovintus grybus (nes paskui šie juos išparduos), o surinktus laikyti tinkamai, kad nesugestų, jų nuolat trūko. 1726 m. spalio pradžioje A. K. Sapiega V. Kuževskiui nurodė po šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.) iš nuomininkų ir baudžiauninkų neatidėliojant rinkti grybus: ,,Anąmet daug grybų sugedo, o kai kurie norėjo [grybus] atiduoti brangiai, tačiau [ir tų] neužteko, kadangi didesnė dalis pražuvo.“ V. Kuževskiui nurodyta sekti, kad grybų „vainikėliai“ („vainikėlyje“ buvo 60 grybų, o „vainikėlių“ skaičiai laiškuose svyruoja tarp 40 ir 150) būtų tinkami, neapskabyti. Vis dėlto nei A. K. Sapiegos, nei V. Kuževskio laiškuose nedetalizuojamos grybų rūšys. Galima manyti, kad buvo kalbama tik apie pačius vertingiausius grybus, t. y. baravykus, ir tik poroje vietų minimos rudmėsės (1720 m. rugsėjo 6 d. laiške A. K. Sapiega liepė pasūdyti dvi statines rudmėsių, kurių „po ilgų lietų bus daugybė“) bei briedžiukai – apie jų pasirodymą 1728 m. gegužės 17 d. laiške rašo V. Kuževskis, žadantis šių grybų surinkti kiek įmanoma daugiau. Kartu įspėdamas, kad dideli briedžiukai dažnai būna sugedę, tad rinks tik mažus, kuriuos sudžiovins.

Energingai A. K. Sapiega organizuoja ir apsirūpinimą žuvimi. Antai 1725 m. sausio 26 d. laiške jis prašė iš Merkinės atgabenti net du vežimus žuvų, „nes čia jų negausi, o be jų sunku. Dar nėgių, kurios paprastai tokiu laiku gaudomos, ir kitų, reikalingų per pasninką“. Matyti, kad Merkinės seniūnas nusimanė apie žūklės sezoniškumą (kada kokios žuvies daugiau pagaunama) ir išmanė žuvų rūšis: laiškuose mini ne tik nėges, bet ir eršketus, lašišas (pastarąsias skyrė į pateles ir patinus). Jis nuolat primena laiku statyti tinklus ir pintas užtvaras Nemune bei Merkyje ties Merkine, rūpinasi tvenkinių, kuriuose iki vartojimo buvo laikoma sugauta žuvis, kasimu ir priežiūra, ieško galinčių dvaro kūdras įžuvinti žmonių. Svarbu paminėti, kad Merkinės seniūnas rūpinosi ir saikingu žuvies gaudymu – draudė žvejoti per nerštą. Rūpindamasis virtuvės ištaiga Merkinės seniūnas gyvos žuvies kelią iki savo stalo administravo itin smulk­meniškai laiškuose duodamas konkrečius nurodymus, kaip ji turi būti gabenama: 1725 m. sausio 14 d. laiške nurodydamas atvežti gyvos žuvies iš Merkinės į Derečiną (valdas skyrė apie 150 km; per dieną geru keliu buvo įmanoma nuvažiuoti apie 50 km, taigi gyvą žuvį išlaikyti reikėjo specialaus pasirengimo) rašė: „...kalbama, kad iškart apliejus statinę vandeniu, žuvis viduje nesušals, [reikia tik] kaskart sustojus postovio liepti baudžiauninkams keisti vandenį. Jei tai galima padaryti, žuvis ilgiau išgyvens, bus paleista į tvenkinį.“

Mažiausiai duomenų randama apie T. R. Sapiegienės santykį su gyvūnais ir augalais. 1727 m. pavasarį Derečiną užklupus sunkmečiui, ji net keliuose laiškuose vyrui išsakė susirūpinimą sunkia žmonių ir gyvulių padėtimi: „Vietiniai baudžiauninkai ateina prašyti duonos. (...) Pas mus čia vis didesnis brangymetis. Turguose grūdų nematyti. Maistpinigius gavę žmonės, ypač reitarai, skundžiasi, kad [jų] nepakanka ir [maisto] negauna net nusipirkti. Derečino apylinkėse gaišta gyvuliai, pradėjo [gaišti] ir dvare. Ženklesnės žolės nesulaukiama, žemė dar visai juoda, gyvuliai, o ypač arkliai menkai tepasigano lauke. (...) Žmonės iš bado tinsta, pilna elgetų ir savo baudžiauninkų išmaitinti negalima. (...) Jei, mano širdele, būtum čia, pasigailėtum žmonių. Jau vaikus iš namų išvijo, dvare šlaistosi keletas berniokų, maitinasi prie virtuvės kaip šunėkai, o apie langus nuolat [maišosi] elgetos. Vargas toks, kad sutinę iš bado miršta patvoriais. Čia dvare užtiko bernioką, o motina su kitu vaikeliu – leisgyvė virtuvės pečiuje. [Baudžiauninkai] neturi sėjai grūdų, o nepadvėsusius gyvulius nori parduoti, kad gautų pinigų duonai.“ Kaip matyti iš jos laiško (o tokių ne vienas), netgi pasiturintiems, socialiniam elitui priklausiusiems asmenims nebuvo paprasta žvelgti į supančią gamtą plačiau – mintys buvo užimtos išgyvenimu per nepriteklius, vienodai svarbūs ir žmonės, ir gyvuliai. Tenka pastebėti, kad refleksijos gamtos tema apeinamos tylomis daugelyje moterų korespondencijos tyrimų – nėra duomenų. Laiškuose jos daug dėmesio skyrė tikėjimui ir mirčiai, šeimai ir motinystei, aktualijoms valstybėje ir tiesiog gandams, tačiau gamta nebuvo verta dialogo su adresatais tema.

Labiausiai su gamta, žinoma, buvo susijęs Merkinės paseniūnis V. Kuževskis. Jo laiškai kupini informacijos apie orus ir su jais susijusius darbus ūkyje, miško gėrybių rinkimą, sumedžiotus žvėris. Vienas iš jo tiesioginių darbų buvo išlaikyti sveikus ir darbingus (ypač trūkstant pašaro) gyvulius, rūpintis ne tik gerai įrengti statomas arklides, bet ir negaluojančiais arkliais. Įdomu, kad šiame kontekste medžiokliniai šunys V. Kuževskiui atrodė menkaverčiai – viename iš laiškų A. K. Sapiegai jis skundėsi, kad Merkinės dvaro medžioklis įkyri reikalaudamas avižų skalikams ir kurtams, tačiau nėra iš ko jų duoti.

Nuolat prižiūrėdamas žvejybą Nemune, Merkyje ir aplinkiniuose ežeruose V. Kuževskis veikiausiai gerai išmanė apie žuvis (jo laiškuose minimos ne tik lašišos ir eršketai, bet ir unguriai, lydekos, ešeriai, lynai, karosai), rūpinosi tvariai panaudoti visą sužvejotą laimikį. Esama informacijos ir apie botaninį Merkinės paseniūnio išprusimą – viename iš laiškų jis mini renkamus vaistinius augalus: pakalnutes, taukes, skudučius, durnaropes ir debesylus. Tiesa, čia seniūno žinias reikėtų vertinti atsargiai – V. Kuževskis mini šias žoles renkąs A. K. Sapiegos nurodymu, nes jos turėjo būti panaudotos 40 žolelių gydomosioms vonioms, kurias A. K. Sapiegai skyrė dvaro daktaras. Tad gali būti, kad ir reikalingų augalų sąrašas buvo gautas iš A. K. Sapiegą gydžiusio mediko.

Kaip buvo minėta, dienoraštis ir laiškai menkai atskleidžia individualų visų trijų asmenų santykį su gamta. Skirtingo išsilavinimo, socialinės padėties ir lyties asmenų rašytiniame palikime kalbama tik apie jų kasdieniame gyvenime reikšmingų gamtos gėrybių vartojimą ir pastangas jomis apsirūpinti. Vis dėlto net ir tokia informacija atskleidžia tam tikrus dėsningumus: A. K. Sapiega dažniausiai rūpinasi logistiniais procesais ir jų sėkme, T. R. Sapiegienė dėmesį kreipia į emociškai sudėtingas situacijas, kai neretai tenka rinktis tarp žmogaus ir gyvūno gerovės. O arčiausiai gamtos plačiąja prasme esantis V. Kuževskis jau mato ne tik „žuvis“, „grybus“ ar „augalus“, bet ir konkrečias jų rūšis. Panašiai mąstė ir absoliuti dauguma tos epochos žmonių, nepriklausomai nuo socialinės padėties, – jų santykis su gamta, gyvūnija buvo labai utilitarinis, susijęs su apsirūpinimu maisto produktais, tinkamu jų paruošimu ir išlaikymu, atsakingu suvartojimu. Nors galima rasti pavienių užuominų apie tvarų santykį su gamta (žūklės, medžioklės, gyvulių ganymo tam neskirtose vietose ribojimų), jos susijusios su socialinio elito siekiu užsitikrinti savo gerovę, o ne rūpinimusi gyvūnais ar gamta. Todėl nereikėtų stebėtis, kad šaltiniuose nėra gilesnių refleksijų apie supančią gamtą, emocinį santykį su gyvūnais. Vis dėlto šią informaciją padėję vienoje atskaitos skalės pusėje, o šių metų „Šiaurės vasaros“ temą – kitoje, galime suvokti, kokį ilgą kelią nuėjo žmonija, apibrėždama savo santykius su gamta. Ir gyvūnais. Ir kitais.


Pranešimas skaitytas šių metų tarptautiniame literatūros forume „Šiaurės vasara. Gyvūnai ir kiti“.

Jolita Sarcevičienė – humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja. Tyrinėja XVI–XVIII a. šeimos istoriją, egodokumentiką, istorinę demografiją.