Judita Gurnevičiūtė. Asmeninis horoskopas

Nuotrauka iš asmeninio archyvoEsu Judita Gurnevičiūtė, paskutinius metus Alytaus Jotvingių gimnazijoje leidžianti kaip mokinė. Mėgstu žiūrėti į akis ir niūniuoti, kad ir mintyse, kad ir eilėraščius. Esu priklausoma nuo knygų, arbatos ir juodo šokolado (geriausiai veikia kartu). Nerašymo laikotarpiu tušinuką keičiu teptuku.

I

Regėsi avis, vienas iš daugelio, vienas iš tų, kurių neįstengsi suskaičiuoti. Kai užmigsi, pro tave plauks balta garbanota vilna prisiminimų, kurių nepavyks užmiršti ar suausti į praeities drobes. Ranka braukysi pagalvę, antklodę, iščiupinėsi paklodės kampus ir vis tiek nerasi nė vieno vargano sapnelio. Viskas, ką matysi baltą, keis spalvą, praras švelnumą ir skonį, tekės tarp pirštų lyg smėlis. Vartysies nuo kairio šono dešinėn ir atgal, susipainiosi pataluose ir mintyse, dabartyje ir praeityje, ir niekaip neįstengsi ištrūkti it musė iš nemigos voratinklių. Kuo daugiau muistysies, tuo smarkiau trauks gilyn. Laikas išsitemps tarsi gerai iškramtyta guma, nežinosi, kada viskas prasidėjo ir juo labiau – kada baigsis. Voratinklio mazguose pakibs rytiniai prakaito lašai. Aplink įsuptą, įvyniotą, supančiotą tave lėtai ratu suks baltos garbanotos avys.

II

Kai nubudęs atbula ranka nusibrauksi sulipusius plaukus, aplink nieko nebus. Mintyse padėkosi Dievui už naują prakeiktą dieną, dieną, kuri atėjo visai nelaiku, ir tu nenorėsi ragauti anei vieno jos kąsnio, bet ji jau bus čia ir kimš tau į burną rytinę šviesą. Ant naktinio staliuko apsiverks žadintuvas, tu jam už tai šiurkščiai užplosi ir jis nutils nesupratęs, kodėl jis negali paraudoti taip, kaip kartais tu, užsiklojęs galvą šiurkščiu apklotu. Netrukus pasigirs barbenimas į pravirą langą, bet jo neišgirsi. Pastebėsi tik šlapias juostas, tįstančias nuo palangės, ir prišokęs jas šluostysi rankove. Nemurmėsi ir nekeiksnosi Dievo ar velnio, atsižvelgdamas į tai, kuris tą akimirką bus arčiau širdies, tiesiog ramiai apsirengsi kitą drabužį. Tu jau seniai praradęs viltį, kad kažkas vieną dieną lyg jautį iškinkys tave iš jungo, botagą padės šalin ir atmazgys supančiotas kojas. Bet jei dar viltumeis, vis tiek niekas nebūtų kitaip, vis tiek stovėtum šiame pustuščiame kambaryje nuogas prieš save ir stengtumeis negalvoti nieko, kas galėtų privaryti rakščių į sudiržusias tavo maldas. Eisi ir tempsi paskui save rūdijantį plūgą. Taip lemta, žinosi.

III

Jei kada nors žmonės nešiosis po veidrodį, bus daug lengviau viską apie juos sužinoti. Mylimų žmonių veidrodžiai bus išblizginti, nusivylusiųjų murzini, vienišių pirštuoti, piktų vien įrėmintos šukės laužys šviesą. Tu akylai seksi saulės zuikučius ant praeivių nešulių, tačiau savojo, nukloto storu dulkių sluoksniu, nieku gyvu netrauksi į dienos šviesą, nenorėsi, kad kas nors išvystų tavo pelijančią sielą. Skinsiesi kelią pro monotoniškai banguojančias marias praeivių, kurių veidai tarsi naftos dėmės ant vandenyno paviršiaus, pro juos neprasimuš nė viena šypsena ar akių spindesys. Jie bus tarsi dėžutės parduotuvių lentynose, išbarstyti saldainių popieriukai, plytos. Tu nežinosi, ar sveikintis su jais, ar nukelti kepurę atspindžiui, kuris bus tikresnis už žmogų, spaudžiantį ranką ir vienodai linksintį tau beriant tuščius žodžius. Galbūt tikresnis ir atspindžio gyvenimas? Jis ne toks pilkas ir nelankstus, kaip už iliuzijos ribos tas „tikrasis". Niekas nejaus vienatvės, nes visi šalia turės ką nors, panašų į save. Žmonėms nebus įdomūs kiti, po kurio laiko visi nustos domėtis bet kuo ir negalės suprasti, kodėl, sunykus gyvenimui, sunyks ir atspindys. Gaila, niekas jiems to nepaaiškins. Net tu, vienišas, bet žinantis, kur dingsta saulės zuikučiai.

IV

Tarsi vėžys atsiskyrėlis vienas išgyvensi visus veidrodžių, lėkščių ir laikrodžių dūžius. Po audrų savo gūžton tempsi jūros atplukdytus rąstgalius, akmenukus ir kiauras dienas tūnosi ankštame kiaute narstydamas praeitį ir bijodamas ateities. Vakarais gersi žolelių arbatą žiūrėdamas į amžinai isterišką jūrą, paskui pėdinsi po savo apgliaumijusiu akmeniu, kuris bus tavo vieno užuovėja ir priedanga nuo tikro visaverčio gyvenimo. Kartais viskas atrodys tobula, tarsi angelo pėdsakai sniege, o kartais norėsis šokti vilnijančių bangų gelmėn. Tada susigūši į mažytį kamuoliuką, nusiridensi į tolimiausią kertelę ir ten tūnosi, kol pritrūksi oro. Kartais lauksi ko nors ateinant, norėsi iki ryto kalbėti ir iškalbėti visus žodžius, kuriuos žinai, tačiau niekas neateis, nes visi keliai jau bus užžėlę neįžengiamu vienišumu. Pagaliau sulauksi momento, kai viskas praras skonį. Išropojęs į paribį tarp savojo ir išorinio pasaulio, giliai įkvėpsi ir, sukaupęs likusias jėgas, išsinersi iš kiauto. Atgal nebegrįši.

V

Išsliūkinsi it plėšri katė niekieno nepastebėtas, nuo tavo žingsnių nesujudės nė rasos lašai, pakibę ant susigūžusios pienės galvos. Naktis bus vėsi, bet nejusi nei vėjo, nei išgąstingo plaštakių virpėjimo miegančiuose žieduose. Dairysies į šviečiančius langus ir spėliosi, kodėl ir kam jie siunčia savo balzganą šviesą, kas, tūnantis už jų, džiaugiasi, o kas inkščia it šeimininko paliktas šunytis. Jei tave kas pamatys, spjaus triskart per petį išsigandęs už naktines lempas ryškesnio, aštresnio žvilgsnio. Tuštėjantys kvartalai bus kasnaktė teritorija, kurioje ieškosi, kas išmokytų išsilaižyti širdį. Arba ją suėsti, praryti nekramčius ir klausyti, kaip rimsta jos konvulsijos. Per garsi ji ir per daug aikštinga. Bet tąnakt, pašiurpusiu kailiu slystant lietui, ji tylės lyg vandens apsemta ir netrukdys sunkioms mintims gertis į žemę. Vienas po kito gelsvi langai įžiebs tamsą.

VI

Kai aušros raudonis įsiplieks murzinuose, dulkėmis apkepusiuose daugiaaukščių inkilų languose, tu jau būsi apgraibomis apkeliavęs pusę šiurkščiasienio traiškanoto miesto. Sėdėsi truputį maudžiančias kojas pakišęs po daugybės žmonių išsėdėtu suoliuku, po kuriuo tyvuliuos nedidukė purvo ir saulėgrąžų lukštų jūra. Viena po kitos tarsi žaisdamos sugedusį telefoną užsimerks lempos. Pro nedidelį rūką, apsėmusį gatves ir įsipainiojusį medžių šakose, pradės sruventi šilta gelsva šviesa. Iš kažkur išdygs mergaitė. Mažytė, aprengta šviesia suknute, su žiedeliu rankoj. Neatpažinsi, kokia tai gėlė, ir mergytė nepasakys. Tiesiog įbruks ją tau į milžinišką delną, nusišypsos atidengdama priekinių dantų švarplę ir nubėgs atgal pas mamą, kuri, išnirusi iš rūko, įnirtingai dairysis po švintantį kiemą. Gėlių tau juk niekas nedovanojo, o gal tiesiog nepameni, kada paskutinįkart buvai tuo nudžiugintas. O šit ir žiedelis – smulkutis, garbanotais krašteliais. Įsidėsi jį į kišenę ir pagalvojęs apie mergytę vis spėliosi, ar kas nors sėdi ant to suolelio, ar dar prisimena rūke parimusį tave.

VII

Angelas išpurtys savo seną apsiaustą –­ minkštučiai, vos juntami, net, rodos, šilti pūkai smilks ant tavo veido, pečių, norėsi, kad jie ten pasiliktų bent trumpam, bet jie išnyks, jų vieton leisis nauji, dar baltesni. Galėtum tomis tirštomis plunksnomis lyg laiptais kopti aukštyn –­ atlaikytų. Užliptum aukštai, aukščiau, nei galėtum įžiūrėti šviežiame sniege išmintus takus. Žmonės nenorom, net liūdniausieji, pradės šypsotis, ir taip balta, taip balta ant širdies bus, rodos, skristum su sniegu žemyn, kad tik jie daugiau šypsotųsi. Bet ar gali sniegas atsverti liūdesį? O tonos sniego? Balto, puraus, girgždančio? O vaikai, iš džiaugsmo jį ryjantys saujom? Sidabruoti medžiai ir sningant besibučiuojančios porelės? Jausmas, kai tave paima už rankos? Juk visa tai gali būti sniegas – trumpa, o lyg cukrus širdžiai. Norėsis basam šokti į pusnį, kristi ant nugaros ir krykščiant lyg mažam vaikui nusiridenti nuokalnėn. Taip atrodydamas, tarsi sniego senis, norėtum lipti ant angelų svarstyklių ir pažiūrėti, ar palengvėjai, ar sniegas tikrai atsveria ir ištirpdo visus voratinklius ir dulkes, jau seniai varginusias sopančią širdį.

Autorės iliustracija

VIII

Niekada neatsižadėsi savo liūdnosios širdies, kad ir kiek vargo su kiekvienu tvinksniu lietų vidun, kad ir kiek skausmo varinėtų plonyčiais kapiliarais. Mylėsi ją tarsi žmogų, tarsi kūdikį, kartais krykščiantį, kartais verkiantį, tyliai gyvenantį tavo krūtinėje. Supsi, liūliuosi ir guosi kaskart jai susigūžus, žinosi, jog niekas kitas, tik ji gali tave nuo visko išgelbėti, nes tik joje gyvena tai, ko tu truputį prisibijai ir nedrįsti apie tai pagalvoti, nes tas jausmas yra stipresnis už visas kitas tau žinomas jėgas. „Ššš, užmigo", – atsidusi. Galėtum, jei tik išmanytum, kaip tai padaryti, numegzti jai kojines, aprengti šiltai šiltai, kad šokinėdama neįskiltų ar, neduokdie, nesudužtų. Pats to nejusdamas elgsies kaip sarginis šuva, kąsi, gelsi tarsi skorpionas nuodų pritvinkusiais žodžiais ir vėl lėksi jos sūpuoti. Nebūsi savanaudis, neleidžiantis jai gyventi savo gyvenimo, nors ir tau skiriamo iki paskutinio tuk. Negelsi visiems, kurie bandys žvilgtelėti į šį turtą, vienam kitam net leisi ausį priglaudus paklausyti jos tylaus niūniavimo. Kartais, kai lėksi šešėlio išgąsdintas ar tūnosi kampe, ji primins apie save, bet ne dėl to, jog trokš tavo dėmesio, o todėl, kad nenorės, jog tu jaustumeis vienišas. O kad dabar ji nerami, tai niekis. Nebijok, neiššoks.

IX

Ištirpus žiemai, pro apmusijusį langą išmesi savo nudrengtus batus. Gal pataikysi į ką, gal elgeta pasiims, kas žino. Basos kojos leisis ant vėsaus grindinio, tačiau tau nebus šalta, veikiau atvirkščiai, jausi šilumą, srūvančią ryškiai išsišovusiomis sausgyslėmis, keistą ramybę, sūkuriuojančią aplink. Tavo žvilgsnis bus kaip niekad aštrus. Įdėmiai stebėsi žmones, nusirenginėjančius prieš pavasarį ir vieni kitus, apsimetančius, kad jų niekas nemato, nors jie trokšta būti stebimi. Tu patenkinsi jų godulį – aitriau nei saulė deginsi atidengtus odos lopinėlius, žvilgsnių strėlytėm apšaudysi visus, slystančius pro šalį. Jie nematys nieko aplink save: nei pirmojo žalsvo atspalvio, kuris ant lapų tesilaiko pirmąją jų gyvavimo dekadą, nei padangę matuojančių paukščių anei iš nulaužtos šakos kapsinčios sulos; gal tik balas po kojomis regės jų akys, o lūpos nerimaus dėl galimai prasto oro. Ramiai žvelgsi į visa tai, ir tavo šypsenoj žais gaivus pavasaris.

X

Viskas greitai atsibos. Rytais ilgėsies vakaro, žiemomis vasaros, amžinai ne laiku į duris pasibels nauji darbai, įvykiai ar tiesiog paprasti žmogiški kaimynai, prašantys paskolinti cukraus. Paskolinsi ir pamirši žinodamas, kad niekas negrąžins nei cukraus, nei to, kas kada nors yra buvę. Tarsi nežmoniškai keisti pavidalai tavo dienos suksis laiko karuselėje: tai šypsosis, tai nenorės žiūrėti į akis. Jausies tartum kažkoks keistas mitologinis gyvis, ištrauktas iš seno, dulkėmis užkloto, neįskaitomo epo. Vėl bastysies neatpažįstamas, kauksi, kauksi, žmogau, naktimis, kartais ir dienomis, bet niekas tavęs neklausys ir neras, niekas neįgrūs atgal į supelijusią knygą. Grįš tas keistas jausmas, jog nemiegi tu vienintelis pasauly, kad nieko nėra, kas tave paguostų, apgintų nuo tavęs paties. Ir tu būsi teisus –­ esi tik tu ir tavo gyvenimas, stovintis tiesiai prieš tave, ranka pasiekiamas. Norėsi dingti, surasti tą kvailą tave išspjovusią knygą ir įšokti atgal, virsti popieriumi ir rašalu, bet viskas veltui. Tąnakt nepastebėtas ir nusivylęs liksi nakvoti dulkėtoj bibliotekoj.

XI

Taip ir neradęs sau vietos, vieną saulėtą dieną pajusi, kad nyksti, ir ta daugybė knygų, miegojusių po tavo galva, negali padėti. Jausi, kad garuoji – taip, po truputį, kasdien vis daugiau, kol galiausiai tavęs nebeliks. Išnyksi, pavirsi daugybe rasos lašelių, kurie, ištirpę rūke, kils aukštyn, lips į debesis, o tu su jais. Vėjas nuneš tave į kitus miestus, nelankytas šalis, ir tau nereikės mokėti už autobusą, laukti muitinėje ar miegoti ant užpakalinės sėdynės. Suprasi, kad radai tai, ko ilgai ieškojai. Būsi vanduo: kriokliais liesies nuo skardžių, snausi užutekiuose, jausi gyvybę ir tikrą prasmę ten, kur anksčiau nebuvo laiko net užsukti. Į tavo glėbį tilps viskas, ką norėsi apkabinti, tereiks panorėti. Kartkartėmis išgaruosi, greičiau už paukščius šausi aukštyn ir su lietum vėl liesies ant praeivių galvų džiaugdamasis tokia nuostabia galimybe būti.

XII

Visiems anksčiau ar vėliau norisi permainų. Tau irgi norėsis, kad ir koks iš pirmo žvilgsnio nuostabus atrodys nardymas po naująjį pasaulį. Imsi kažko ilgėtis, ir tai bus keistas, per daug žmogiškas jausmas. Ims atrodyti, kad čia neturi to, ko norėtum, ką galėtum turėti. Nebenorėsi būti oro gurkšnis ar lašas, nenorėsi būti vienas tuščioj bereikšmėj erdvėj. Norėsi tikslo, vilties, praeities ir ateities, visko, ką siūlo žmogiškasis gyvenimas. Iššūkis bus priimtas, ir vieną lietingą dieną tu pramerksi drėgnas akis, išvysi melsvas sienas, užuosi keistą vaistų kvapą. Pamatysi jau seniai regėtus žaisliukus, baltus, pūkuotus, ir tavo pirmas žodis bus „avis", net nežinosi, kodėl tai pasakei. Gal dėl to, kad kažkur giliai kirbės mintis, jog čia tik sapnas. O gal todėl, kad pabaigos nėra, būna tik milijonai pradžių.

 

Draugai