Julius Sasnauskas: „Man labai artima Romano Protasevičiaus istorija – mus suėmė panašaus amžiaus“

× Lina Laura Švedaitė

 

Su Juliumi Sasnausku susitikome Vilniuje, prie Bernardinų bažnyčios Čagino varpinės. Gėdingai vėlavau. Tada ėjome vienuolyno koridoriais, nukabintais Antano Sutkaus fotografijomis, kol pasiekėme vienuolyno kiemą – čia stovėjo du dailūs suoliukai, žydėjo gėlės ir čiulbėjo paukščiai. Rojus žemėje, pagalvojau. Pro krūmus veržėsi mašinų ūžesys, gatvės darbininkų bildesys, rusiški keiksmai. Prisėdome, Julius užsirūkė, o mano kojas įnirtingai ėmė pulti uodai.

 

Julius Sasnauskas: „Man labai artima Romano Protasevičiaus  istorija – mus suėmė panašaus amžiaus“

 

Esame Bernardinų vienuolyno sodelyje. Kuo ši vieta jums svarbi?

Sėdžiu ant suoliuko vakare ir pavydžiu varnoms, kurios ant stogo užsikaria. Niekada neplanavau čia gyventi. Dabar jau eina 25-ieji metai. Ir vaikystėje sukinėdavausi aplinkui – anksčiau vienuolyno pastatuose buvo butai. Šios vietos aprašytos ir Jurgio Kunčino „Tūloje“ – dirbtuvės, sandėliukai prie sandėliukų, būdos, šunys, daržai. Labai gerai čia būdavo parūkyti, būdamas 15-os užlįsdavau, niekas nematydavo. Esu iš tų žmonių, kurie greitai ir stip­riai prisiriša prie vietos. Nori nenori, buvo kariuomenė, tada kalėjimas, tremtis, labai sunkiai iš ten grįžau, vėliau seminarija, Kanada, Vilnius.

 

Prie ko būtent prisirišate?

Prisirišu prie savo santykio su aplinka, prie tos naujos susikuriančios tikrovės. Pavyzdžiui, kalėjimo kamera. Kartą gavau laiškutį su pašto ženklu – Da Vincio „Benois Madonna“. Išsiplėšiau ją, priklijavau prie spintelės. Iškart kitaip. Ten svajojau, meldžiausi, galvojau, skaičiau ir ta vieta prisipildė visa ko. Prisipildė ne tik manęs, bet ir to pasaulio, kuris atėjo per mane.

 

Koks Vilnius atrodė disidento akimis?

Po pokario partizanų buvo prasidėjusi nauja tam tikro pasipriešinimo fazė. Būrėsi žmogaus teisių organizacijos, tikinčiųjų komitetas, Romas Kalanta susidegino, pogrindyje pradėjo eiti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Buvau 16–17 metų, kai Antanas Terleckas įvedė mane į disidentų ratą, su juo leidome savo leidinį, teko mokytis spausdinti mašinėle. Būdavo sunku jų gauti ir pavojinga naudotis, nes kai spausdini, jausmas toks, kad kulkosvaidžiu šaudytum. Rūsiuose reikėjo slapstytis. O kai esi tokio amžiaus, tai fantazija veikia, romantika visur. Romantizuota laisvės kova.

 

Kaip pavykdavo apgauti saugumą?

Vasarą dalis saugumiečių atostogaudavo, geras laikas veikti. Norėdamas ką nors perduoti, turi eiti į tualetą. Prancūz­parkyje (Konstantino Sirvydo skveras, – red. past.) būdavo tokie viešieji tualetai. Arba kur nors lauke, miške, kur daug medžių aplinkui. Geriausias metas perduoti ką nors didesnio, pavyzdžiui, spausdinimo mašinėlę – Naujųjų metų naktį, kai visi geria. Šitaip esu perdavęs mašinėlę Birutei Burauskaitei. Neblogai ją pažinojau. Susitikom Vilniaus gat­vėje – ten buvo toks pereinamas kiemas į Jogailos gatvę. Per A. Terlecką susitarėme susitikti tame kieme, vienoje laiptinėje. Atėjau ir jos nepažinau. Buvo užsidėjusi peruką, juodus akinius. Aišku, nesako nė žodžio. Paduodu krepšį. Ir viskas. A. Terleckas man neišdavė, kad ten buvo Birutė. Principas buvo toks: žinodavai tik tiek, kiek reikia – kad neišplepėtum.

 

Kur dar susitikdavote?

Dažniausiai susitikdavome namie. Mūsų butas buvo J. Garelio, dabar Dominikonų ir Gaono gatvių kampe. A. Terleckas gyveno Nemenčinės plente, dabar to namo jau nebėra, pastatyti kotedžai. Ten būdavau kone kasdien. Čia, Užupy, kitas draugas gyveno, irgi susitikdavom. Telefono neturėjom, jei reikdavo paskambint – eidavom pas kitus, turėdavo priimti, nesvarbu, diena ar naktis. Išankstinių susitarimų nebūdavo. Arbatos visada turėdavom. Gerdavom stiprią, nes kalėję žmonės turėjo tokį paprotį. Dažnai susirinkdavom, kas nors pasakodavo apie lagerius, literatūrą, poeziją. Kai kur būdavo įtaisyta pasiklausymo įranga. Jei ką nors planuodavome, susirašinėdavome. Buvo toks vaikiškas bloknotas, kuriame ką nors užrašęs galėdavai nutrinti. Jį rusų disidentai vadindavo russko-sovietskij razgovornik – rusų sovietų pokalbių knygelė.

Vėliau, prieš suėmimą, metus dirbau Šv. Jono bažnyčioje. Ten įrenginėjo vadinamąjį Mokslo muziejų. Vincas Žilėnas buvo direktorius, irgi patriotiškai nusiteikęs žmogus. Priėmė mane dirbti sargu, kad nesuimtų už valkatavimą. Alga buvo nedidelė, bet pragyvenau, mama, močiutė pavalgydindavo. Naktį budėdamas galėdavau ten melstis, emociškai labai veikdavo tie sulaužyti altoriai. Turėjau visų kabinetų raktus, tai nueidavau į direktoriaus kabinetą ir ten spausdindavau, vėliau viską paslėpdavau tarp kitų popierių – pabandyk atrasti. Šioje bažnyčioje kažkurią naktį gimė ir vienas „Vyčio“ numeris. Paslėpiau jį palėpėje, po lentomis. Susiradau po kelerių metų grįžęs iš tremties.

A. Terleckas, kadangi prie namų turėjo darželį, viską užkasdavo po žeme. Kartais užmiršdavo arba kratos metu iškasdavo. Sakydavo: „Terleckai, mes tau sąskaitą pateiksim už žemės iškasimą.“ Kartą yra ir stogą nuplėšę.

 

Kaip jus suėmė?

Tuo metu Maskvoje vyko olimpinės žaidynės. Narkomanus, gėjus, disidentus, valkatas – visus susėmė. Jie tai vadindavo valymu. Buvo toks Rimas Burokas – garsus poetas – irgi panašiu laiku pateko į kalėjimą ir ten numirė. Tais laikais po kokių rungtynių kartais vykdavo ir demonstracijos. Žmonės iš stadiono pereidavo pontoninį tiltą, spontaniškai pasukdavo į Lenino prospektą ir eidavo šaukdami: „Laisvę Lietuvai!“ Nevaldoma minia. Su Vytautu Bogušiu ir Andriumi Tučkumi irgi kelis kartus ėjome ir galvojome – kaip neblogai būtų Molotovo kokteilį mesti į CK pastatą – dabar ten „Gedimino 9“. V. Bogušis buvo nusipirkęs benzino. A. Terleckas sužinojęs išvadino mus begalviais. Už tokias kalbas galėjome ilgam sėsti. Tuo metu saugumas mums ant kulnų tiesiog lipo. Naktį prie namų budėdavo. Važiuoji su taksi – jie iš paskos. Šitaip gąsdindavo. Atrodė, jei seka, turi sekti koks bjaurus diedas. Taip ir būdavo – baisūs degeneratai. Tačiau, kai norėdavo ne tik pagąsdinti, o išties sekdavo, būdavo, pavyzdžiui, jauna porelė eina iš paskos, vaikinas su mergina – tokių niekada neįtarsi.

Vieną ankstų rytą pasibeldė į duris ir išsivežė. Buvau 20-ies. A. Terleckas jau buvo suimtas. Galvojau, kad dar grįšiu. Naiviai paklausiau: „Gal dar galėsiu atsisveikinti?“ Sako: „Jau turbūt neteks.“ Savaitę buvau kaip trenktas tarp tų keturių sienų. Sapnavau sapną sapne. Pamažu atsigavau, prasidėjo tardymas, kažką miglotai su kameros draugu aptardavom, nors jis buvo užverbuotas. Galiausiai atsirado knygų. Tiesiog nesveikai jas rydavau. Po 500 puslapių per dieną. Pamėgau skandinavų literatūrą, Thomą Manną, kitus autorius, kurių šiaip neperskaitytum.

 

Julius Sasnauskas: „Man labai artima Romano Protasevičiaus  istorija – mus suėmė panašaus amžiaus“

 

O visai šalia žmonės gyveno savo gyvenimus. Ar palaikėte kokį santykį su išoriniu pasauliu?

Kameros langai išėjo į vidinį kiemą, kuriame buvo įrengta tokia pasivaikščiojimų erdvė. Kiekvieną dieną išleisdavo valandą pasivaikščiot ar pasėdėt ant suoliuko. Buvau prisijaukinęs katinų. Vakarienei gaudavom šlykščios žuvies. Pro lango groteles iškišdavau ją katinams. Vėliau jie kažkur dingo. Gal išnuodijo, gal įtarė, kad kokius laiškelius nešioja.

O langai į Konservatorijos pusę vakarais būdavo uždengiami užuolaidomis, kad nesimatytų, kur dega šviesa. Iš ten girdėdavosi muzika. A. Terleckas Vytautui Landsbergiui yra sakęs: „Mes sėdėjom, o jūs grojot kitoj pusėj.“

Žinojau, kad A. Terleckas sėdi ketvirtoje kameroje. Kaip sužinojau? Šeštadieniais atnešdavo skudurą su kibiru, kad išsiplautume grindis. Padeda prie durų, išsiplauni ir atgal pastatai. Prie durų guli kiliminė danga ir pastačius kibirą lieka šlapias ratas. Vieną kartą tą ratą pamačiau prie ketvirtos kameros ir supratau, kad ten – A. Terleckas. Nors mus skiria 30 metų, jis man buvo labai svarbus žmogus, idealas, draugas. Paauglystėje juk ieškai... Ir šiandien, kai vertinu politikus, visada atkreipiu dėmesį, ar jie turi mokinių. Sakyčiau, politikas, o ir kunigas turi turėti mokinių, turi vesti žmones.

Po teismo kas mėnesį galėdavau pasimatyti. Gaudavom ir siuntinių iki 5 kilogramų. Įdėdavo lašinių. Na, ir prižiūrėtojai. Vieną praminėm Kvadratu, kitas – Borbosas. Bulbašas dar buvo, nes baltarusis. Tas geras, tas negeras. Patys bjauriausi, beje, buvo lietuviai.

 

Koks jausmas dabar einant pro tą vietą?

Kai grįžau į Vilnių po seminarijos, ten jau buvo kažkoks mėgėjiškas muziejus. Vedžiojo buvę partizanai. Džiaugiausi, kad viskas baigėsi. Nebeliko vietos, kurioje kentėjau. Labai paveikė, kai ten nuvykau su delegacija iš Prancūzijos ar Vokietijos. Jau buvo rastos durys į rūsį, kuriame šaudė. Atlupo grindis, o ten padarytas latakas, kad būtų lengviau kraują nuplauti. Atkūrė, kaip viskas vyko. Tie prancūzai ar vokiečiai klausėsi ir pradėjo giedot. Nes nieko negali pasakyti.

Koridoriaus gale yra išlikusi biblioteka. 18-oje kameroje. Po teismo ten galėdavai patekti, degdavo labai silpna lemputė, skaityti neįmanoma. Esu radęs knygų su užrašais – išduota antrai kamerai. Skaitydavau laikydamas pieštuką ir taisydavau klaidas – „dievas“ į „Dievas“ ir panašiai. O bibliotekininkė Nelė Viktorovna, iki šiol atsimenu jos vardą, knygas tikrindavo ir tuos pataisymus rado. Pradėjo šaukt ant kažkokio žmogaus: „Aš jums nebeduosiu knygų, mozojat.“ O aš nedrįsau prisipažinti. Taip ir liko. Vienaip ar kitaip, ten buvusios knygos daug kam padėjo ištverti. Patekdavai į paralelinį pasaulį.

 

Į kokį pasaulį patekote po kalėjimo?

Po kalėjimo mane vežė į tremtį. Įsodino į lėktuvą. Saugumas juokavo, kad padarė man dovaną. Labai nekankino. Už tai jiems reikėtų padėkoti. Normalus keleivinis lėktuvas „Vilnius–Maskva“, kareiviai mane įvedė su antrankiais. Dvi jaunos kartvelės pradėjo šaukti: „Paleiskit jūs tą vaiką.“

Kalėjimas man parodė, kokie žmonės yra gražūs. Visi iki vieno. Labai buvau jų išsiilgęs. Ir šiaip, kai po pusantrų metų atsistojau ant žemės, įkvėpiau jos kvapo, ne ant grindinio ar kokių lentų, koks buvo džiaugsmas, kad visa tai yra.

Jei nebūtų dabar Lietuvos Respublikos, aišku, būtų skaudu. Lengva kalbėti, nes išsipildė tai, apie ką kadaise nebūtum galėjęs net pasvajoti. Prisimenu, A. Terleckas sakė :„Jūs atsidursite Lietuvos istorijoje, o jei dar mestumėte rūkyti...“ Po šių žodžių ir buvau metęs.

Šiandien matau, kad viskas turėjo prasmę. Matau laisvėje gimusius žmones, jų elgesį, mąstyseną ir matau, kad verta gyventi laisvoje visuomenėje. Nors radosi kitokių baimių, nebėra to dvigubo dugno. Nebėra agresijos.

 

Kas vyksta su atmintimi ir prisiminimais vykstant kaitai?

Kalėjime dažnai sapnuodavau Šv. Jono bažnyčią. Ten nemažai laiko praleista. Arba Šv. Mikalojaus parapija, kur viskas prasidėjo – 15 metų ten patarnaudavau... Kad ir kiek norėtum pristeigti memorialinių muziejų gyvenime, jų nebepristeigsi. Galima dėkoti, žinoti, kad ta vieta buvo. Vis noriu į Sibirą dar nuvažiuoti. Po tremties esu jau 3 kartus važiavęs. Ten liko ir geras draugas. Niekas manęs tada nesuprato.

Seminarijos laikais mėgdavau Kaune santakos vietą – ten ir parūkyt gerai, ir pasikalbėt su savimi ar Dievu.

Saugau ir visokius popierėlius, dokumentus. Norisi sustabdyti akimirką, ją išsaugoti.

 

Julius Sasnauskas: „Man labai artima Romano Protasevičiaus  istorija – mus suėmė panašaus amžiaus“
Evgenios Levin nuotrauka

 

Bet atmintį svarbu perduoti.

Dar mokykloje buvau, ateidavo karo dalyviai pakalbėti, 1917-ųjų revoliucionieriai, tokie kretantys seniai. Mes juokdavomės. Ne iš senatvės, tiesiog komiškai atrodydavo. Šiandien vyksta daug visokių projektų. Mokiniai renka informaciją iš tremtinių ir panašiai. Buvo ir pas mane atėjusios dvi merginos. Man labai patiko paskutinis jų klausimas: „Ar šių dienų jaunimas padarytų tą patį?“ Manau, viskas priklauso nuo poveikio. Jei šiandien tie žmonės būtų veikiami taip, kaip mes, žinoma, kad darytų tą patį. Jie nėra nei mažiau jautrūs, nei mažiau drąsūs.

 

Vos už 30 km nuo Vilniaus, Baltarusijoje, žmonės kovoja už laisvę. Esame taip arti, bet nieko reikšminga negalime padaryti – neteisybė, bejėgystė. Kaip jaučiatės jūs?

Man labai artima Romano Protasevičiaus istorija – mus suėmė panašaus amžiaus. Kai pamačiau pirmąją filmuotą medžiagą, o ten juk matosi, kad jis sumuštas ir buvo kankinamas, pasidarė negera. Kankinimo, tardymo metodai nesikeičia. Smurtas, manipuliacijos, šantažas, artimųjų kankinimas. Tai supratau skaitydamas apie sukilėlių perlaidojimą. Buvo paskelbta tardymo protokolų iš tvirtovės prie Neries, yra išleisti Sierakauskienės prisiminimai...

Baltarusija per amžius labai daug prisikentėjo – čia pralieta nemažai kraujo. Diktatorius padėjo baltarusiams užsiauginti tautinę savimonę. O pastarieji įvykiai parodo, kad susidarė kritinė masė norinčių tikros laisvės ir ji niekur nedings. Žmogus – galinga jėga, laisvės troškimas – nenugalimas. O mes esame labai susiję. Iš Budslavo upėmis gabeno medieną mūsų bažnyčiai atstatyti...

 

Vilniaus tapatybei svarbūs Gedimino laiškai apie toleranciją, svetingumą. Šiandien mums, regis, trūksta jėgų ar empatijos priimti pabėgėlius, kitataučius, socialines ir kitas mažumas. Ką reikėtų daryti, kad sveiktume?

Gediminas greičiausiai nebuvo išvažiavęs į ekskursiją, į Vakarus. Jis matė tik vienuolius atvykėlius, jų išsilavinimą. O pagoniška visuomenė buvo uždara, ir kai atėjo krikščionybė, tuometiniam pasauliui buvo atsiverta. Atgimimo pradžioje irgi buvo labai didžiulis noras išlaikyti šeimą, tautiškumą. Bet, pasirodo, neveikia. Ir Dievas, visų pirma, mus kreipia į susikalbėjimą. Popiežius Pranciškus sakė, kad pabėgėliai yra laiko ženklas, kuriuo mums reikia matuoti save. Kitas laiko ženklas yra LGBT+. Net jei nesi su tuo tiesiogiai susijęs, tai pagarbos žmogui išraiška. Jei kalbame apie teisę išpažinti tikėjimą, spaudos laisvę, turime kalbėti ir apie LGBT+.

Bažnyčia šiandien stumiama į kitą krantą. Atėjo kito kranto laikai. O Baltarusija ir kitos šalys išgyvena nekonvencinį hibridinį karą. Norėčiau, kad pabėgėlius vadintume pabėgėliais, o ne Aliaksandro Lukašenkos ginklu. Popiežius teigia, kad visi pabėgėliai yra broliai ir seserys. Užtektų juos tik taip vadinti, nieko daugiau, ir karo nebebus. Jie juk mūsų iš namų neišvarys. Tas pats galioja ir Partnerystės įstatymui. Jei tik pabendrauji su kitokiu nei tu, pamatai, kad jis toks pats. Jis yra žmogus, turintis svajonių, lūkesčių, kaip tu, turintis žmogaus teises, orumą. Atsisakęs pripažinti žmogaus teises, nelaikai jo žmogumi. Priešų išties nėra. Šiandien gražus žodis „tradicija“ tampa politikos įrankiu. Mačiau, kad šeimų gynimo marše buvo ir protingų žmonių, šeimų, bet su kuo jie susidėjo?

 

Laisvė yra didelė atsakomybė.

Nelaisvė yra didesnė atsakomybė. Tu nusprendi už kitą žmogų. Ir dažniausiai nusprendi klaidingai. O laisvė daug kainuoja. Visada kartoju, kad būti savimi nėra lengva, nes turėsi brangiai susimokėti. Bet tai labai svarbu.