Paveldėjau senelio nosį, ją paveldėjo ir mano sūnus. O senelis tokią nosį gavo iš mūsų protėvių. Brangi nosis. Vis dėlto, kai senelis elektroniniu paštu pradėjo man siųsti savo prisiminimus, supratau, kad brangiausias paveldas, kurį galima perduoti savo vaikaičiams, yra šeimos istorijos, juokingos, absurdiškos, skaudžios, užrašytos paties ranka. Čia spausdinamos jų ištraukos.

Beje, šią vasarą mano sūnui sukaks 5-eri ir viliuosi, kad jam neteks girdėti bombų dundėjimo.

Lina Laura Švedaitė

1944 m. vasara

Man 5-eri. Mūsų šeimoje gyvena 16 metų rusas – karo pabėgėlis iš Smolensko srities. Vokiečių administracija visus darbingo amžiaus pabėgėlius buvo paskirsčiusi darbams pas ūkininkus. Per 1944 m. pravoslavų šv. Velykas šis jaunuolis parsiveda mane į savo šeimos šventę. Prisimenu jo senelį su vešlia balta barzda ir ant stalo stovintį didžiulį samovarą, gabalinį cukrų dubenyje ir iš lėkštučių geriamą arbatą s vprikuskoj (arbatos gėrimas prikandant gabalinį cukrų).

Liepos mėnesį girdėjosi patrankų dundesys. Iš rytų artėjo Raudonoji armija. Tėvas su kaimynais stačiame šlaite įrengė žeminę. Indus ir kitus virtuvės reikmenis sudėjo į pintinę ir panardino į tvenkinį. Patalynę sukišo į maišus ir išnešė į rugių lauką. Karves ir arklius išvedė į mišką. Taip buvo siekiama išsaugoti nors dalį turto, jei sodybą padegtų.

Po poros dienų patrankų dundesys priartėjo prie mūsų sodybos. Praskrido pirmieji kukuruznikai. Motina, ant vienos rankos laikydama mažąją vienerių sesutę, o kita už rankytės vesdama 3-ejų sesutę, pradėjo bėgti žeminės kryptimi. Aš bėgau šalia jos. Virš galvų praskrido kukuruznikas. Padegė dėdės kluoną.

Žeminėje jau buvo iš miestelio atvažiavę giminės – moterys ir vaikai. Joje praleidome 3 naktis. Vyrai nakvojo po vežimais, šalia kurių buvo pririšti arkliai.

Kai sugrįžome į sodybą, tėvas gavo šaukimą į Raudonąją armiją. Jis į valsčiaus raštinę nenuvyko ir pradėjo slapstytis miške.

Vieną dieną į mūsų kiemą atėjo pas mus tarnavusio pabėgėlio sesuo su girtu rusų armijos leitenantu, kuris pradėjo šaukti, kad mano tėvas esąs nacių kolaborantas ir reikia jį nušauti. Namo viduje neradęs tėvo, išėjo į kiemą ir pašaudė iš pistoleto į dangų.

Dieną tėvas, parėjęs iš miško, darbuodavosi tvarte. Staiga mūsų sodybą apsupo kareiviai su stribais ir išgirdome lietuviškai šaukiant: „Valiukėnai, nebėk, nušaus.“ Iš tvarto tėvas išėjo su pakeltomis rankomis. Jį suėmė ir išvežė.

Rugpjūčio pabaiga. Suserga mano mažoji sesytė. Jokios medicinos pagalbos. Miršta. Jos laidotuvės. Tėvas prie kapo stovi saugomas dviejų ginkluotų stribų.

1945 m., partizanai

Pavasarėjant pas dėdę Bronių, kuris turėjo radijo imtuvą „Philips“, vakarais susirinkdavo jaunuoliai pasiklausyti lietuviškų laidų iš užsienio. Aptarinėjo, ką darys gavę šaukimus į Raudonąją armiją. Kai kurie sakė, kad eis į mišką, kadangi greitai Lietuvą išvaduosią amerikonai. Deja, amerikonai neatėjo ir dalis tų jaunuolių tapo miškiniais.

Atėjus vasarai, naktimis į mūsų sodybą užeidavo miškiniai. Tėvai juos pavalgydindavo, įdėdavo duonos, sviesto ir sūrio. Būryje buvo kaimynas Indrašius iš gretimo kaimo, kuris mane kartais pavaišindavo labai skaniais ir savotiškai kvepiančiais meduje mirkytais juodos duonos džiūvėsiais. Sakydavo: „Tai zuikio iš miško dovana.“

Dieną retkarčiais mūsų sodyboje kratas darydavo stribai. Nuėję į kluoną šautuvų durtuvais badydavo šalinėse sukrautą šieną ir šiaudus ieškodami miškinių ar ginklų slėptuvės. Paskui įeidavo į trobą ir reikalaudavo duonos, lašinių ir samagono. Jei motina sakydavo, kad lašinių ir samagono neturi, jie pradėdavo kratą namuose. Išrausdavo drabužių spintą ir patalynės skrynią. Lipdavo ant aukšto ir ten su šautuvų durtuvais badydavo šiltinamąjį iš spalių supiltą sluoksnį ieškodami paslėptų ginklų ar šaudmenų. Pagaliau motina nusprendė spintos lentynoje matomiausioje vietoje pastatyti samagono butelį. Tai padėjo apsisaugoti nuo stribų „per daug kruopščių kratų“. Mat atidarę spintą ir joje pamatę butelį, net neklausę, jį pasiimdavo ir išsinešdindavo. Nereikėdavo nei duonos, nei kitokios užkandos.

1944 m., girtas gaidys

Vokietmečiu buvo sunkumų įsigyti gamyklinės degtinės. Kaimuose atsirado savadarbių samagono gamybos aparatų. Vieną tokį aparatą sumontavo dėdė Bronius. Jį naudojo visi trys Degsnelės broliai.

1944 m. pavasaris. Miškelio pakraštyje, šalia mūsų pirties, buvo paleistas samagono aparatas. Aplink jį sėdėjo keli vyrai. Diskutuodami laukė pasirodant pirmųjų lašų. Čia pat vaikštinėjo vištų pulkelis, „vadovaujamas“ gražaus didelio gaidžio. Kai inde susikaupė nedidelis kiekis naminukės, vienas vyras pasigavo gaidį ir į jo gerklę įpylė samagono. Praėjus kelioms minutėms gaidys pragydo ir svirduliuodamas ėmė plasnoti sparnais. Tai matydami vyrai garsiai kvatojo, o po geros valandos ir patys uždainavo.

Tas aparatas buvo naudojamas ir po karo. Juk samagono reikėjo ne tik savo reikmėms, jo prašydavo miškiniai, pasiimdavo stribai.

Vieną 1945 m. dienos rytą į mūsų trobą užėjo Garnių Kažiukas, paprašė atsigerti vandens, atsisėdo prie stalo, su motina aptarinėjo naujienas. Po kelių minučių klausia: „Šeimininke, kas ten kunkuliuoja, ar ne samagoną varai?“ Motina: „Ne, Kažiuk, bulves kiaulėms verdu.“ Tuo metu virtuvėje pasigirdo sprogimas. Kažiukas sušuko: „Bišamat, šausiu!“ Iš kišenės išsitraukė metalinę tabokinę ir išbėgo laukan.

Užsikimšus vienam aparato vamzdeliui, sistemoje padidėjo slėgis ir į viršų išlėkė bražnikas (stambesnių garo dalelių nusodintuvas), sukėlęs sprogimą. Iš brogos statinės išsiveržusių garų srautas net lubas pasiekė. Virtuvėje vaizdas buvo nepavydėtinas.

1946 m. naktis

Balandžio vidurys, naktis, kažkas stuksena į lauko duris. Tėvas klausia: „Kas?“ – „Savi.“ Tėvas atidaro. Įeina trys ginkluoti vyrai.

Vienas iš jų, tikriausiai vyresnysis, pradėjo šaukti, kodėl tėvas dirba plento darbininku, kodėl neprisijungė prie miško brolių, tvirtino, kad tėvas renkąs informaciją ir nuėjęs į Daugailius ją perduodąs stribams. Reikia sušaudyti. Jis liepia bendrams išvesti tėvą į kiemą. Tėvas priešinasi: įsitveria už virtuvės durų staktos ir šaukia, kad nesąs išdavikas, kad nieko blogo nėra padaręs.

Vyresnysis pradeda tėvą mušti raitelio rimbu. Besilaukianti motina, šalia jos aš ir dvejais metais jaunesnė sesutė iš išgąsčio rėkiame, aš tiesiog žviegiu. Vienas iš tų dviejų miškinių vyresniajam sako: „Gal tegul prisiekia, kad nėra išdavikas.“

Vyresnysis, tebemušdamas tėvą rimbu, liepia atsiklaupti. Priešais tėvą pastato šautuvą ir įsako jį pabučiuoti: patvirtinti, kad miškiniams nėra nieko blogo padaręs, ir prisiekti, kad niekada jų neišduos. Tėvas išpildo jų įsakymą.

Prigrasinę, kad kaimynams nepasakotume apie jų apsilankymą, miškiniai išėjo. Likome su sumuštu, bet gyvu tėvu.

Kokia to vado pavardė, ilgai nežinojau, nes tėvai tarpusavyje apie jį nekalbėjo. O mums, vaikams, buvo įsakyta, jei kas ko nors klaus, atsakykite „nežinau“. Po tos nakties net į paprasčiausius man užduodamus klausimus atsakydavau – „nežinau“. Dėl to kaimynai mane praminė Nežiniuku.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, paaiškėjo, kad tas vyras legalizavęsis gyveno Vilniuje. Jis palaikė ryšį su partizanų būriu. Pažadėjęs atvežti ginklų ir šovinių gimtojoje sodyboje suorganizavo susitikimą su partizanais. Juos pavaišino ne tik valgiais, bet ir degtine, praskiesta labai stipriais migdomaisiais vaistais. Partizanams užmigus, kagėbistai visus juos miegančius išsivežė į Vilnių.

Neatmetu prielaidos, kad jis jau 1946 m. buvo KGB agentas ir, norėdamas pasirodyti griežtu partizanu, inscenizuodavo panašias naktines, jo nuomone, „nepatikimų kaimiečių“ auklėjimo akcijas.

1946 m., pirmoko prisiminimai

Šiltas saulėtas 1946 m. rugsėjo 1-sios rytas. Tėvas mane veda į mokyklą, būsiu pirmokas.

Aikštėje priešais mokyklą ir aplink ją bėgioja mokiniai, kai kurie karstosi per langus. Keistas vaizdas. Prie mūsų pribėga pusbrolis Algis, pasveikina. Tėvas jo prašo mane parlydėti namo. Klasėje laukia mokytojas. (Griežtas buvo, plepius statydavo į kampą. Kartą ir man ten teko pastovėti.)

 

1946 m. su pussesere Birute. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Namo grįžtu su Algiu. Rytoj į mokyklą turėsiu eiti vienas. Kelias aiškus: per dėdės Broniaus ir Kviklių kiemus į Daugailių–Salako vieškelį, praėjus pro kapines ir bažnyčią ir pasiekus kryžkelę sukti į dešinę.

Po poros dienų netoli kapinių susitikau zvanikę (varpininkę), kuri į ganyklą vedė karvę. Buvau išmokytas sveikinantis pakelti kepurę. Čiupt, ogi šį rytą aš be kepurės. Apsisukau ir atgal į namus jos pasiimti. Kviklių kieme susitikau į darbą ėjusį tėvą. Paaiškinau, kodėl grįžtu. Nusijuokęs pasakė, kad sveikintis reikia visada – ar dėvi kepurę, ar esi be jos.

Vieną rytą mane, einantį į kalnelį, aplenkė lėtai važiuojantis studebakeris, kurio kėbule sėdėjo ginkluoti kareiviai, o jo gale – du vilkšuniai. Namie man paaiškino, kad tie kareiviai, matyt, grįžo į Uteną po naktinio miškų šukavimo, nes naktį girdėjosi šaudymas.

Po kelių dienų priartėjęs prie sankryžos šalia paminklo „Dievui ir Tėvynei“ pamačiau basus miškinių lavonus. Labai išsigandau. Dėl to kitą rytą tėvas turėjo mane lydėti į mokyklą. Prie paminklo lavonų nebebuvo.

1957 m., Spitrėnų bažnyčioje

Devintoje klasėje apleidau mokslą. Labai mėgau skaityti nuotykių romanus, o klasės draugas Stasys, kuris turėjo daug to žanro knygų, duodavo jas tik trims ar keturioms dienoms. Tekdavo skaityti naktimis. Dėl to ne visas pamokas paruošdavau tinkamai. Devintos klasės baigimo pažymėjime atsirado trejetų. Tad 10 klasėje nusprendžiau gerai mokytis, kadangi mano tikslas buvo tapti gydytoju. Auklėtoja, žinodama ateities siekius, rekomendavo mane į mokyklos Raudonojo kryžiaus būrelio pirmininkus, nes stojant į Medicinos fakultetą būsiąs tam tikras privalumas.

Stengiausi. Mūsų mokyklos Raudonojo kryžiaus būrelis buvo tarp geriausių Utenos rajono būrelių. 1957 m. vasarį sovietinės Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos pirmininkas V. Brigmanas apdovanojo mane „Sovietų Sąjungos sanitarinės gynybos jaunojo pirmūno ženklu“, kurį įsisegiau į išeiginės eilutės švarko atlapą. Didžiavausi. Pirmas apdovanojimas gyvenime.

Tų pačių metų balandį dalyvavau giminaitės vestuvėse. Buvau pabrolys. Spitrėnų bažnyčios klebonas, pamatęs mano švarko atlape tą ženklą, paklausė: „Kokį ženklą esi įsisegęs?“ Paaiškinau. Dar klausia: „Gal dar ir komjaunuolis esi?“ Atsakiau: „Ne.“ Jis: „Išsisek tą šlamštą.“ Išsisegiau ir įsidėjau į kišenę.

Tai buvo pirma pamoka nesižavėti ženklais ir ženk­liukais.

 

Šienpjovys. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

1957 m., pelėkautai

1957 m. rugpjūtis. Paskutinis stojamųjų egzaminas – prancūzų kalba. Išsitraukiu bilietą. Jame nurodytas tekstas, kurį reikia išversti į lietuvių kalbą. Pasakaitė. Pradedu versti, neaiškus vienas žodis – sourcière. Einu prie stalo, ant kurio padėti žodynai. Jais leidžiama naudotis. Tačiau prancūzų-lietuvių kalbų žodyno nėra. Pasiimu prancūzų-rusų kalbų žodyną. Surandu: sourcière – мышеловка. Kas tai yra, taip pat nežinau. Atsistoju, prieinu prie egzaminuotojos, atsiprašau ir klausiu, ką reiškia rusiškas мышеловка.

Egzaminuotoja susinervina ir sako: „Jei nežinote, ką reiškia мышеловка, tai ką jūs galite išmanyti apie prancūzų kalbą.“ Nepasako. Dabar susinervinu aš. Pasakaitės vertimas žlugo. Gaunu trejetuką. Iš viso surenku 16 balų. Į Medicinos fakultetą nepatenku. Nepatenku dėl nelemtojo prancūziško žodžio sourcière, lietuviškai reiškiančio pelėkautus.

Fakulteto dekanas Salezijus Pavilonis pasiūlo stoti į fizikos specialybę. Į ją nėra konkurso. Organizuojamas papildomas priėmimas. Reikia išlaikyti matematikos egzaminą raštu ir žodžiu. Klausiu: „Kada?“ Sako: „Šiandien. Dabar.“ Apsisprendžiu. Negi pas tėvus grįši neįstojęs į universitetą. Be to, rudenį gali paimti į sovietinę armiją.

Rugpjūčio pabaigoje gaunu pranešimą, kad esu priimtas. Paskirtas bendrabutis ir stipendija.

Taip sužinojau, ką reiškia sourcière ir kas yra pelėkautai.

Parengė Lina Laura Švedaitė