Justina Petrulionytė. Truputį paaiškinsiu

pagaliau mane
paliko žemdirbys
pametė išnyko
emigravo jo vietoje
apsigyveno cinikas
kažkoks

liūdnos arklio akys
palydi mane
nuo žemės
nueinantį

Justinas Marcinkevičius, „carmina minora"

Šiais keliaujančiųjų laikais, ko gero, esu vienas retesnių egzempliorių. Nes prie savo namų esu prisirišusi ne dėl įvairiausių sentimentų ir maždaug dvidešimties metų prisiminimų (nes juk nežinom, ką atsimenam iš tiesų, o ką įsivaizduojam dėl tėvų pasakojimų). Esu prisirišusi ne tik pojūčių lygmeniu, bet ir sąmonės. Ir net fiziškai. Šią trauką sunku apibūdinti taip, kad suprastumėt, nes sakysit: visi brangina savo namus, ką čia pasakoji, viskas ir taip aišku. Bet apibūdinti man vis tiek norisi, norisi ir reikia, nes tiek daug išeinančiųjų, bet nesugrįžtančiųjų.
Tad aš, kaip ir pridera dorai lituanistei, pasitelksiu studijose (ir gyvenime) sukauptas žinias bei sugebėjimus ir pabandysiu parodyti jums visiems, kaip nieko nesuprantat išeidami, bet nesugrįždami. Ir niekas man čia neaiškins, kad aiškinu. Aišku? (Neseniai mačiau reportažą iš Londono, kur lietuvė mergina, tardama lietuviškus skiemenis pagal vietinį paprotį, sakė: viskas čia labai gerai, kviečiu visus atvažiuoti, pati tėvus atsivežiau ir nesiruošiu sugrįžti; o paskui nuėjo savo ilgomis lietuviškomis kojomis matuoti TSRS grožio konkurso, surengto Londone 2013-aisiais, podiumo.)
Atleiskit, per tą aiškinimą tariamas kaunietiškumas išplaukė į paviršių. Bet jis man labai brangus.
Mano mama užaugo viename Dzūkijos mieste, o tėtis ją atsivežė į Kauną. Ši istorija taip pat verta dėmesio. Noriu paminėti, kad mano tėtis – nepataisomas romantikas. Išbandydavo mamos širdį laipiodamas po visus rajono stulpus, o įsitaisęs jų viršūnėse deklamuodavo jai Širvio poeziją. Buvo nusivežęs ir prie poeto kapo – prie beržo, lietuviško beržo – vyno išgerti. Žodžiu, kaip ir pridera tiems laikams. Taigi pirmąkart visiškai spontaniškai tėtis nusiveža mamą į Kauną močiutei parodyti, užlipa laiptais į ketvirtąjį aukštą, o ten vietoj šiltų būsimosios nuotakos sutiktuvių – šaltas mirusio močiutės vyro kūnas, pašarvotas tiesiog ant vaišių stalo. Labai keista, nes iš tiesų mano tėvai vienas kitą pirmąkart pamatė irgi per kažkieno mirties metines. Argi ne romanisto dėmesio vertos detalės?.. Nelaimingą pabaigą galima sukurti arba paimti iš gyvenimo – čia jau kaip norisi.
Kai bevažiuojant aplankyti močiutės į Dzūkiją mama pamatydavo artėjančius savo vaikystės miesto fabrikų kaminus, jos akys ašarodavo. Gal ir suprasdavau, dėl ko, bet nepajausdavau. Gal manydavau, kad tai dulkės, įsmunkančios pro seno geltono „Ikaruso" skyles, mamai akis graužia. Ir apskritai vaikystėje man visada bloga autobusuose būdavo, todėl nelabai kas kita rūpėdavo – prisivalgydavau prieš tai kokių nors irisų, o tada jau – pas močiutę. Neminėsiu, kuo viskas pasibaigdavo (irisinėm močiutės pagalvėm). O dabar, kai važiuodama namo pamatau tuos linksmai žybčiojančius traktoriukus autostradoj netoli Kauno, man akys apsitraukia banaliu grauduliu. Ir ne dėl dulkių. Irisus dabar irgi rečiau valgau, todėl atsiranda laiko ir apsižvalgyti.
Kadangi ne žemėlapius pasitelkiu, sunku pasakyti, ar ties tais traktoriukais man jau iš tiesų prasideda Kaunas ir kur jis pasibaigia. Nes vertinu ir matau savo miestą dažniausiai pagal savo rajoną. Jį – pagal savo namus, kaip ir Lietuvą – pagal Kauną. Turbūt ne aš viena taip.
Mano rajonas... (Sentimentalus daugtaškis būtinas.)
Metas pasididžiuojant pareikšti, kad gyvenu vietoje, į kurią su visa prancūzų kariuomene XIX amžiaus pradžioje per Nemuną kėlėsi pats Napoleonas. Dabar toji kalvelė išdidžiai vadinama Napoleono kalnu, net jei toks „kalnas" šveicarą, geriantį kasrytinę kavą Diufūro viršūnėje ir ganantį avis Alpėse, priverstų mažų mažiausiai prunkštelti. O pro mano langą ramiai sau teka Nemunas. Taip taip, labai lietingomis dienomis jis iš tiesų ramiai sau įteka į mano kambarį ir išplauna visus tvarkingai išmėtytus katinų plaukus iš kampų. Saulė elgiasi taip pat, tik plaukus ne išplauna, o primena. Be to, kartais nutinka taip, kad Nemuno ir atitinkamai mano kambario pusėje lyja, o gatvės ir virtuvės – ne. Jei kas čia mus ir gąsdina –­ tai tikrai ne didelės gatvės ar automobilių tvaikas. Greičiau – kumščio/paukščio dydžio vorai ir šikšnosparniai. Vidury nakties, vidury kambario, vidury miesto.
Gyvename ketvirtame aukšte. Kai buvau maža, labai bijojau, kad Nemunui patvinus, turėsim pas save priimti kaimynus iš apačios. Turbūt todėl, kad iš jų man patiko tik viena moteriškė. Ir tai, ko gero, tik dėl to, kad vaišindavo savo kieme augančiom slyvukėm, turėjo šuniuką, kurio neturėjom mes, ir daugybę kriauklių lentynėlėse. Leisdavo jų pasiklausyti. Pirmame gretimo namo aukšte gyvenantis draugas pasakojo, kad jo seneliai iš tiesų šaipėsi iš tėvų, remontuojančių butą, kuris vis tiek bus Nemuno užlietas. Bet metai bėga, o upė vis dar laikosi įsikibusi savo kraštų. Tik kartais trumpam juos paleidžia, kai, kaip minėjau, įteka į mano kambarį. (Faktai apie saugią hidroelektrinę ar tokio įvykio neįmanomumą čia visiškai netinkami ir gadina stilių, – drausminu asmenį, kuris kartais mano svaičiojimus laidoja po fundamentaliąja logika. Taip taip, ir paukš­čiams orientuotis padeda elektromagnetiniai laukai. Ar klausei paukščio, iš kur jis žino, kur skristi? Asmuo prunkščia.)
Tiems, kurie dar nesuprato, apie kurį Kauno rajoną kalbu, pasakysiu, kad jis –­ vienas iš kelių seniausiųjų, prie visai neseniai susprogdinto tilto, dirbtinai nutraukusio dirbtinai sukurtus ryšius tarp rajonų. Dabar tikrieji, o gal tiksliau – senieji kauniečiai (tai tie, kurie vis dar lipa prie Vitebsko, Pasimatymo ar Taikos), susigaudys, apie kokią vietą kalbu. Būtent į šito rajono pagrindinės gatvės duobę įkrito Kauno herbo tauras. Diskusijos apie kapitalinio gatvės remonto būtinybę tęsėsi ilgus metus, kol galiausiai pernai jis buvo pradėtas. Gal paprasčiausiai norima atsikratyti žaizdočiausios Kauno gatvės vardo.
Aš – graži ir protinga – nevairuoju ir neturiu automobilio, kurio padangas reikėtų saugoti, todėl, visų pirma, įžvelgiu visokiausius šio proceso nulemtus trūkumus. Kad ir negailestingai iškirsti medžiai gatvei praplėsti. Staiga čia atsivėręs toks tuščias didelis ir pilkas didmiesčio dangus, mano manymu, visai netinkamas mažyčių namelių, mažyčių sodelių eilėms. Nebeliko alėjos, kurią tarpukariu lietuviškomis kojomis matuodavo žavūs karininkai.
Toks dangus įprastas pramoniniuose Kauno rajonuose. Nors kai kuriuose jų aš daug patyriau, jų žavesį man įžvelgti sunku. Pavyzdžiui, viename tokių, bene naujausių Kauno rajonų, – mano žmogaus namai, kur kepami tobuliausi blynai pusryčiams (nemeluoju). Pasibaigus pirmiesiems romantiškiems pasitikimams prie stotelės ir palydėjimams iki stotelės, tekdavo jo namą susirasti pačiai. Komiška, bet įėjusi į laiptinę ir netgi paspaudusi lifto mygtuką kartais suabejodavau, ar esu ten, kur turėčiau, ir eidavau atgal. Tarp tų pilkų, blokinių, vienodų daugiabučių monstrų man buvo nežmoniškai sunku susigaudyti. Net ir po ilgų draugystės metų (trukmė vertinama santykinai) tarp jų, kaip ir žmonių minioje, vis dar pasimetu. Žmogus šaiposi, o aš vis iš baimės tirtu, kad tik nereikėtų čia gyventi.
Mane gąsdina tos didžiulės erdvės, gražioms ir protingoms pėsčiosioms nepritaikytos plačios gatvės, vienas pavadinimas keliolikai smulkių gatvelių pavadinti, kukliai palinkę trys berželiai parke ir nesibaigiantis triukšmas (autostrada, mašinų plovyklos čia pat, gyvenamuosiuose kiemuose, dešimtmečius garsiai mirštantys kaimynai). Kaip galima, pavyzdžiui, varlių kurkimą, girdimą mano rajone (kuris yra mieste!), iškeisti į šiuos betoninius betoninių kregždžių lizdus?
Tobulus blynus kepanti mama – to pavyzdys – sako, kad įmanoma, deja.
Nieko nebus. Teks savo žmogų kankinti tol, kol pažadės, kad namus kursim mano rajone. (Dėl gyvenimo Lietuvoje, laimė, ginčų nekyla.) Juk sakiau, kad mano ryšys su namais sunkiai paaiškinamas, toks net patologiškas, nieko negaliu su savimi padaryti. Be to, dauguma iš čia šiek kiek bepročiai, todėl ir aš galiu būti truputį nepakaltinama (konkrečių pavardžių nevardysiu, ir visai ne dėl padorumo, greičiau dėl išdidumo). Manęs nuolat ir sesuo teiraudavosi, kai svaidydavomės seseriškų barnių žaibais: beprote tu, ar proto bent lašelį turi? Galvojat, šiaip sau?
Bet jeigu kiek rimčiau, dažnai susimąstau, kodėl man taip. Logiškiausia būtų manyti, kad todėl, jog mūsų gyvenimui aprašomoje vietoje kurį laiką buvo pau­zė ir namų neturėjome. Kelerius metus egzistavome viename pilkame Lietuvos miestelyje – sunkiai, vargingai, ankštai. Ne mūsų namai ten buvo. Tą butą nuolat sapnuodavau ir iki šiol dar kartais susapnuoju tą, neabejoju, ne vienam skaitančiajam pažįstamą sapną – kad negali grįžti namõ. Eini ten iš kažkur, greičiausiai basas (ko irgi pasitaiko visuotiniuose sapnuose), o nãmo ten, kur jis turėtų būti, nėra. Arba namas yra, bet be durų. Arba laiptai sugriauti, liftas neveikia, lifte nėra reikiamo mygtuko, o jei ir pakyli kaip nors į viršų – nėra viso aukšto arba buto, arba jis yra, įeini – bet ten ne tai, ko ieškojai. Suprantat?
Taaaaaip. Dabar svarstau – kaip aš namus galėjau surasti, jei jų neturėjau?..
Kaip gali ilgėtis to, ko neturi? Ar teisingai galvoju, seneli Freudai?

Martynos Stasiulionytės nuotraukos
O apie šiuos namus, kuriuose dabar rašau šias eilutes, niekada nesapnavau tokio sapno. Bent jau iki šiol.
Ar todėl žmonės, kuriems užsieniuose viskas gerai, ne grįžta, bet kviečia visus ten atvažiuoti? Nejaučia aistros (iššūkio) gyventi ten, kur gyvena, anot Aleksand­ros Fominos. Nemato nieko nemoralaus (netinkamo, blogo, keisto), kad atstovauja Lietuvai TSRS grožio konkurse Londone 2013-aisiais? Ar todėl ten mano sutikti lietuviai kartais klausia, kodėl aš (taip) myliu Lietuvą? Kodėl pasirinkau lituanistikos studijas, jei visai padorią galvą ant pečių turiu, ir išvis, ką ten galit mokytis apie Maironį, ane?
Kodėl myliu Lietuvą, žinoma, klausia ir ne lietuviai. Pavyzdžiui, kartą – miela mergina iš Teksaso pasiteiravo maždaug taip: so what is so special about your Lithuania? Žinoma, tai visai nekaltas klausimas, ypač kai užsienietę vaišini lietuviškais malūnininkais. Tačiau iš amerikietės lūpų jis neišvengiamai sužeidžia mažytę mažytės šalies pilietės širdį. Ir tada tie du so ima rodytis daug rimtesni. Bet šiaip čia niekis.
Tačiau kai lietuviai to klausia, man sulinksta keliai.
Jei keliai sulinksta – nieko iš mano kalbų nebus, išskyrus raudonus žandus, žiežulos akis ir gėdingai tarpusavyje nesisiejančius argumentus. Su tuo klausimu taip ir atsitikdavo. Kol laiku ir vietoje neįsiterpė mano žmogus, pareiškęs: aš nemanau, kad reikia kažkokių priežasčių mylėti savo šalį. Aš tiesiog myliu. Nuo tada šį atsakymą skolinuosi ir aš.
Jūs turbūt galvojat dabar: jau kaip gražu, vajėzau, kaip gražu, beveik galima patikėti šiuo (ne)subtiliu patriotizmo deklaravimu. Ne tai čia svarbiausia. Svarbiausia, kodėl tie žmonės, kurie išeina ir negrįžta, labiau ieško priežasčių Lietuvos nemylėti? Taip, demokratijos ir atvirų sienų laikai, ir aš ne koks Kim Jong Unas, kad visus lietuvius per prievartą už pakarpos partempčiau į gimtinę ar kad neišleisčiau iš jos. Ir išvis, kas manęs klausys? Juk kiekvienas turi teisę gyventi kur tik nori... Tiesiog mėginu suprasti, kaip tiek daug žmonių savo šalį vertina ne pagal namus, miestą, rajoną, kaimą, lauką, pievą, kelią, kryžių, šilo juostą mėlyną etc., kaip tai darau aš, o pagal visai kitus parametrus. Kaip atsitiko, kad tokią stiprią lietuvio namų trauką užgožia visai kitos traukos? Ir ar aš viena tokia (ne)pakaltinamai prisirišusi prie savo namų – buto, pro kurio langą įteka Nemunas, ir Lietuvos, kurią aš tiesiog myliu?
Nebeverkia dažnai miške lietuvis, mielas Antanai.
Ar jis verkia Londone?
Kas pasakys?
---
Kad ir kaip netinkamai tai skambėtų, tikiuosi, kad verkia.
Iš ilgesio.

Draugai