× Lina Laura Švedaitė

Šiandien, kai netoliese masiškai žūsta žmonės, kitos problemos primena vaikų darželį, darbai netenka prasmės, maistas – skonio. Vienintelė virpinanti tema – karas. Žinau, kad imunitetas vystosi greitai ir jau rytoj į žinias apie naujus rusų išpuolius reaguosiu šalčiau, tačiau ukrainiečiai prašo, kad, ginkdie, nenustotume kalbėti apie jų namus griaunančias bombas – tai irgi kova.

Tai liudijimai iš Ukrainos, Rusijos, Lietuvos ir praeities.

 

Dmytro: „Rusai ir ukrainiečiai niekada nebuvo broliai“

Dmytro iki karo buvo verslininkas, bitininkas, šiandien – žurnalistas, vertėjas. Kalbėjomės kovo 3 d. 21 val.

Kaip viskas prasidėjo?

Anksti ryte mane prižadino žmona. Prasidėjo sprogimai. Dūmai. Negalėjau patikėti, maniau, kad tas sušiktas Putinas su savo mažais kiaušais tik maivėsi. Deja. Susikrovėme lagaminą ir sulaukę žinios, kad Ukraina puolama iš įvairių pusių, palikome Kijevą. Važiavome pas žmonos tėvus, gyvenančius netoli Gostomelio. Šiandien ten vyksta aršūs mūšiai. Jei gerai pamenu, penktadienio naktį visi patraukėme į Ukrainos vakarus.

Kur esate dabar? Kas vyksta šiuo metu?

Mano šeima slepiasi kaimelyje, o aš – Lvive. Visas miestas susitelkęs ties vienu tikslu – padėti pabėgėliams. Ypatinga atmosfera. Daug verkiančių, išsigandusių vaikų, sutrikę pagyvenę žmonės... Stengiamės jiems suteikti humanitarinę pagalbą. Dar dirbu kaip žurnalistas – verčiu straipsnius į kitas kalbas, duodu interviu užsienio žiniasklaidai.

Neturiu žodžių nusakyti tam, kas vyksta. Rusų kareiviai žudo niekuo dėtus žmones, griauna ligonines, mokyklas, architektūrinį paveldą. Tai nėra paprastas karas. Nesuprantu šios beprotybės.

Kita vertus, ukrainiečiai vieninga tauta, puikūs kovotojai. Kaip niekad esame susivieniję, esame įniršę. Nė vienas nenori to debilo. Visas pasaulis – mūsų pusėje. Mes nugalėsime. Negalime pralaimėti.

Šiandien labiausiai reikia, kad virš Ukrainos būtų nustatyta neskraidymo zona. Jie mus atakuoja iš Krymo, Baltarusijos... Barbarizmas. Visiška tamsa. Jie žudo mūsų vaikus. Žudo rusakalbius. Žudo savus.

Kokios tavo prognozės?

Prieš 10 dienų mano prognozės nepasitvirtino, tad... Vienaip ar kitaip, tikiuosi, Rusijos ekonomika grius. Galbūt tai pažadins rusų verslą ir šis nuvers Putiną. Aišku, tai nereiškia, kad neatsiras kitas. Rusų smegenys išplautos, jie nėra pratę eiti į gatves... avių banda.

Kaip atrodo tavo dienos ir naktys prasidėjus karui?

(Pokalbis nutrūko.) Atsiprašau, skambino žmona. Jaudinasi. (Pauzė.) Šiandien visą savo energiją skiriu kovai su Rusija, kovoju žodžiais. Beveik nemiegu. Vis atrodo, kad darau nepakankamai. Esu lašas vandenyne.

Kaip vertini Volodymyro Zelenskio vaidmenį kare?

Tiesą pasakius, nebalsavau už jį. Negerbiau jo. Ne mano skonio aktorius. Bet dabar galiu drąsiai teigti – Zelenskis yra mūsų herojus. Myliu Ukrainos prezidentą. Šiandien važiuodamas mašina klausiausi spaudos konferencijos ir jis pasakė vieną labai svarbų dalyką: rusai niekada nesupras, kad Ukrainoje žmonės ir galia yra viena, kiekvienas atlieka savo darbą, o jis taip pat paprasčiausiai atlieka savo darbą.

Kaip aiškini karą savo vaikams?

Mano vaikai – paaugliai. Jie viską supranta, bijo, duk­ra net dreba iš baimės. Šiandien didžiausias jų noras, kad karas baigtųsi, kad Putiną kas nors nunuodytų. (Fone užkaukia sirenos.) Aš jiems tepasakiau vieną dalyką: ukrainiečiai ir rusai niekada nebuvo broliai, Rusija visąlaik su mumis elgėsi agresyviai.

Ką darysi, kai šis košmaras baigsis?

Atstatinėsiu savo šalį.

 

Aleksandras: „Nenoriu būti uždarytas ir kankinamas“

Su Aleksandru susipažinau per „Tinder“ programėlę. Vardas pakeistas. Kalbėjomės kovo 4 d. 12 val.

Kas yra Putinas?

Turime posakį: kai dirbi su plaktuku, visur matai vinis. Dirbdamas daktaru matai ligas, žvalgu – šnipus ir pan. Manau, prezidento pareigos ir galia iškreipė jo protą. Putinas visur mato priešą. Jis išprotėjo.

Kaip jautiesi?

Labai sunku susikaupti, negaliu dirbti, frustracija, pyktis, bejėgystė, bet žinau, kad žmonėms Ukrainoje nepalyginamai sunkiau... (Pradeda verkti.) Manau, situacija tik blogės, bus žiauru, ekonomika grius, prasidės pilietinis karas arba iškils rimta atominio karo grėsmė. Tačiau daug rusų, apie 70 %, šito nesupranta, galvoja, kad karas greitai baigsis ir vėl grįšime į normalų gyvenimą. (Atsidūsta.) Niekas netikėjo, kad karas prasidės.

Kaip sužinojai, kad prasidėjo karas?

Likus porai mėnesių iki karo, vietos žiniasklaida skelbė apie karines pratybas. Trečdalis Rusijos populiacijos yra sąmoninga, suprato, kad kalbama apie rengimąsi karui, bet vis tiek buvo labai sunku patikėti... Juk jis niekam neapsimoka, neduoda absoliučiai jokios naudos.

Rusijoje yra didelis propagandos burbulas, bet mes matome, kas vyksta pasaulyje, yra nepriklausoma, nevyriausybinė žiniasklaida, galima pasikeisti savo VPN kodą, žmonės kalbasi gatvėse... (Atsidūsta.)

Ar bus protestų?

Mačiau, kad Maskvoje, Sankt Peterburge mažos grupelės eina į gatves. Savo mieste irgi mačiau keletą žmonių su plakatais, bet neprisijungiau, nenoriu būti uždarytas ir kankinamas. Neseniai vyriausybė sugriežtino bausmes, protestuojantiems gresia baudžiamoji atsakomybė. Daugelis prognozuoja, kad kovo 6 d. Rusijoje bus paskelbta nepaprastoji padėtis, komendanto valanda, apribotas gyventojų judėjimas. Daug mano draugų pabėgo į Turkiją, Šri Lanką, kitur.

 

Ukrainos palaikymo mitingas Niujorke. Vytenio Jankūno nuotrauka

 

O tu?

Turiu labai brangų lėktuvo bilietą, 10 kartų brangesnį nei įprasta kaina, bet nežinau, ar pavyks išskristi – skrydį gali atšaukti, o gal teks grąžinti ir pinigais dalintis su savo šeima. Kartais atrodo, kad išvažiuoti yra lygiai taip pat rizikinga, kaip ir likti.

Kaip karas ir sankcijos paveikė tavo gyvenimą?

Gamyklų darbas pamažu išsimuša iš vėžių. Traukiasi užsienio verslai. Vakar neveikė miesto metro. Aš dirbu muziejuje, norėjome jį rekonstruoti, ruošėme planą, viskas atšaukta – netekome lėšų. Rusai dar ilgai vaikščios su gėdos ženklu, kaip ir vokiečiai po Antrojo pasaulinio karo. Ir nesuprantu, kodėl Europa bijo kištis ir nesitepa rankų dėl Ukrainos. Juk ji nebus paskutinė. Turėtumėte ruoštis kovai. Visas pasaulis turi prisiimti atsakomybę už šį košmarą – visi turėtume apsinuoginti, parodyti, kas išties esame.

Tegaliu pasakyti, kad 30 % rusų, gyvenančių Rusijoje, nepalaiko Putino. Tikiuosi, kad šis skaičius augs. Kita vertus, mėgstame juokauti, kad rusas ir su visomis sankcijomis gyvens kaip gyvenęs, nes nesupranta, kaip išties blogai gyvena. Esame pratę prie krizių – 1991 m., 1998 m., 2008 m., 2014 m., 2022 m... Pastaraisiais metais itin justi visuotinė apa­tija.

Kodėl priklausai tiems 30 %?

Daug keliavau. Turiu draugų visame pasaulyje, Ukrainoje – taip pat. Niekas nesikandžioja, visi nori meilės. Mano šeima taip pat nepalaiko Kremliaus. Tėvo manymu, rusai nusipelnė to, kas šiandien vyksta, nes per ilgai miegojo, gali būti, kad tik ant galvų krentančios bombos mus pažadins. Ruošiamės blogiausiam.

Ko labiausiai bijai?

Pilietinio karo. Prieš porą dienų buvo labai gražus oras: švietė saulė, baltas blizgantis sniegas, ledo lytys upėje, važiuodamas autobusu nusprendžiau nufotografuoti šį grožį. Šalia stovėjęs vyras piktai pasakė: „Aš žinau, ką čia darai.“ – „Ką?“ – nesupratau. „Nieko nefotografuok.“ Prasideda įtampos, žmonės vieni kitus įtarinėja šnipinėjimu.

Ar tarnavai kariuomenėje? Ką veiksi šiandien?

Ne, išsisukau. Bet turiu 16 metų sūnėną. (Verkia.) Netekau pajamų, todėl bandysiu parduoti savo antrą kompiuterį.

Šamilas: „Svarbi kiekviena ruso širdis“

Šamilas – vertėjas, gyvena Kijeve. Kalbėjomės kovo 4 d. 15 val. Po pokalbio atsiuntė vaizdo įrašą, filmuotą per savo langą, – 10 aukštų gyvenamąjį namą sugriovė bombos.

Apie ką dabar galvoji?

Galvoju, kad Rusijos armija yra laikoma viena stipriausių pasaulyje, ir mums pavyksta prieš ją atsilaikyti. 9 dienos karo – 9000 žuvusių rusų karių. Per 10 metų Afganistane rusų kariuomenė prarado 15 000 karių. Čia su gėlėmis nelaukia nė vienas.

Ar esi saugioje vietoje?

Šiuo metu Ukrainoje niekur nėra saugu. Net ir vakarinėje pusėje nuolat aidi sirenos.

Pyksti ant rusų?

Pykstu ant Putino rėžimo. Manau, per 20 metų smegenų plovimo suserga net ir stipriausi. Virsta zombiais. Gaila.

Kaip atrodo tavo kasdienybė karo akivaizdoje?

Nesibaigiantis košmaras. Dukrą išsiuntėme į saugesnę vietą, mano žmona nuolat dreba, visa išbalusi. Bandau priimti faktą, kad bet kada galiu mirti.

Nesvarstėte bėgti?

Ne.

Kokią matai ateitį?

Putinas pradėjo deginti tiltus, vadinasi, supranta, kad bus labai blogai. Kita vertus, jo logika nebenuspėjama. Ir viltis miršta paskutinė. (Atsidūsta.) Net jei ši civilizacija pasmerkta greitai žlugti, reikia padaryti viską, ką galime, kad ją išsaugotume. Ir jei vis dėlto įvyks stebuklas, prižadu, liudysime naujos eros pradžią ir visiems putleriams vadovėlių puslapiuose tušinukais badysime akis.

Svajoju, kad Ukraina taptų Europos dalimi. Esame labai turtinga ir darbšti tauta. Kai laimėsime šį karą, būsime stipresni nei bet kada. Būsime apgynę visą pasaulį nuo velnio. Ir jūs turite mums padėti – skambinkite rusams, rašykite jiems, pasakokite apie tai, kas vyksta Ukrainoje.

 

Alina: „Rusija virsta Šiaurės Korėja“

Alinos liudijimas publikuojamas negavus galutinio jos sutikimo, bet jis labai svarbus – akivaizdu, kokia klastinga propaganda ir kaip sunku atskirti pelus nuo grūdų. Vardas ir kai kurios aplinkybės – pakeisti. Kalbėdama Alina užsiminė apie Ukrainos ir Rusijos konfliktą. Paklausta, kokį konfliktą ji turinti omeny, atsakyti negalėjo.

Vasario 23-iosios vakare man paskambino tėvai ir klausė, ar bus karas. Net supykau: „Ko jūs man skambinėjat su idiotiškais klausimais? Ar Lietuva pultų Žemaitiją?“ Vasario 24-osios ryte Maskvos met­ro žmonės su siaubu akyse žiūrėjo į savo telefonų ekranus. Tądien kavinės dar buvo pilnos. Man paskambino vienos draugės tėvas ir pasakė: „Klausyk, Alina, jei reikia, galiu nuvežti iki Latvijos sienos.“ Aš dar kažką pajuokavau. Kitą dieną atsidariau oro linijų tinklalapius ir pamačiau, kad bilietai į Vilnių kainuoja 3000 Eur, skrydis per Arabų Emyratus, Turkiją. Užblokavo feisbuką. Supratau, kad Rusija virsta Šiaurės Korėja. Išsigryninau visus pinigus, neįtikėtina – per porą dienų virtau bomže. Susikroviau lagaminą ir paskambinau draugės tėvui. Latvijos–Rusijos sieną perėjau pėsčiomis, visa apsižliumbusi – išvažiavau neatsisveikinusi su draugais, su žmonėmis, kuriuos be galo mylėjau, su kuriais dirbau, gyvenau, tapatinausi. Likau be nieko. Su pačiu šūdiniausiu CV pasaulyje. Lietuviai pradėjo rašyti man žinutes reikalaudami, kad išsižadėčiau Rusijos. Pizdiec. Dabar Vilniuje, kad negaučiau į galvą, turiu šaukti, kad visi rusai – sukos, kad mano draugai – sukos, ir atsiprašinėti, kad gyvenau Maskvoje. Mano senelis – Sibiro tremtinys, aš esu lietuvė, visada didžiavausi savo šak­nimis ir dėl nieko neturiu atsiprašyti.

Dar įdomus faktas: vos peržengiau Lietuvos sieną, paskambino iš nežinomo numerio ir klausia: „Kur tu?“ Sakau: „Lietuvoj.“ – „Nu va... Jei būtum neišvažiavus, būtum tapusi heroje, karaliene, visi čia tave nešiotų ant rankų.“ – „Šūdinos jūsų rankos“, – atšoviau ir padėjau ragelį.

Mano draugai Maskvoje eina protestuoti. Bijojau, nenorėjau įrašų, nenorėjau mirti lageryje. Juk ten veža ne į tokią policiją kaip Lietuvoje ar Italijoje. Vakar, pavyzdžiui, išvežė 90 metų bobutę, išgyvenusią Leningrado blokadą. Reikėtų, kad visa Maskva išeitų į gatvę, bet neišeis. Ir sankcijų rusai nebijo – „iPad“ jau patys daužo ir juokiasi. O europiečiams ir amerikiečiams ant Ukrainos nusišvilpt iš aukšto bokšto, negi ne? Plius, Amerika irgi provokuoja Rusiją. Tolka tak. Lietuva, laikykis. Šiandien aš padedu rusams ir ukrainiečiams išvažiuoti iš Rusijos, o vėliau su savo „auksiniu“ portfolio skrisiu į Graikiją tvarkyti kambarių. (Juokiasi.)

 

/ / /

Artiomas

Su Artiomu susitikau kovo 5 d. Vilniuje, „Cafe de Paris“

Mano namai subombarduoti užvakar, verslas žlugęs, noriu grįžti į Ukrainą kovoti, bet žmona atėmė mašinos raktelius ir dvi dienas nesikalbėjo. Labiau už viską laukiu, kada grįšime namo. Ukrainoje už moters gėrimus moka vyras, todėl leisk sumokėti man.

 

/ / /

Tomas

Su Tomu irgi susitikome kovo 5 d. „Café de Paris“

Mano draugas dabar sėdi viename Charkivo rūsy. Šįryt jam buvo labai sunku, pradėjo kalbėti apie savižudybę. Supratau, kad turiu imtis veiksmų. Bet kokių veiksmų galėjau imtis? Skambinau, nekėlė. Pradėjau internete ieškoti video, kurie pakeltų jo dvasią. Radau nufilmuotą medžiagą, kurioje ukrainiečių kareivis pašauna rusų sraigtasparnį ir tas po kelių sekundžių išsitaško. Kitaip tariant, vienas žmogus nužudo kitą žmogų. Išsiunčiau. Kad mano draugas nenusižudytų, išsiunčiau jam vaizdelį, kuriame akivaizdžiai parodytos žudynės. Kur mes gyvename?