Music Inwallved – „Orange Album" (s/r)

Kompaktiniai diskai 2014-aisiais yra tapę tokia retenybe, kad nebežinai, nei kur jų klausytis, nei kur jų gauti. Vilniečių postroko grupės „Music Inwallved" CD man perdavė tiesiog gatvėje lig tol tik internetu pažintas grupės draugas, o gal vadybininkas. Niekur šio albumo nebuvau matęs. Galbūt tokia ir yra kompaktinio disko ateitis: limituotas tiražas, jokios masinės prekybos siekiant užsidirbti, tik noras, kad jis patektų į rankas tų, kam įdomu. Maždaug taip, kaip vienetinis mixtape kadaise, kai pasaulis dar klausėsi kasečių.

Postrokas šiandien primena kompaktinius diskus: jis vis dar gyvas, savo funkciją atlieka, bet daug emocijų nekelia. Pasaulio publika šios sapnų muzikos perdozavo ir perėjo prie naujesnių dalykų, net jei jie yra tik naujai atrasti seni. Tarp muzikos žanrų tai yra atgimęs psichodelinis rokas, synthpopas ar garažinis rokas. Tarp muzikos laikmenų –­ vinilas.

Postroko pulsą vis dar palaiko žanro grandai, lyg susitarę kasmet išleidžiantys po albumą: šiemet „Mogwai", pernai „Sigur Ros", užpernai „Mono". Tačiau naujokų, kurie sukeltų nors kiek pastebimesnį sujudimą ne tik tarp atsidavusių postroko klausytojų, nėra.

Dėl to matyti naują šio žanro grupę Vilniuje yra dvejopas jausmas. Jie iš karto atsistoja į keblią startinę poziciją greta aktualesnę muziką grojančių šiandienos vardų. Tačiau Lietuvoje, kur yra vos keletas atlikėjų, apskritai bandžiusių groti postroką, jie atrodo kaip ta grupė, kurios trūko. Net jei atsiradę dešimtmečiu vėliau nei norėtųsi.

„Orange Album" nėra nieko, ko postroke nebūtų buvę anksčiau. Ilgos, lėtai it piramidės statomos, o pabaigoje sprogstančios melodijos galiausiai susijungia į vieną nesibaigiančią dainą. Nebežinai, kur yra vieno kūrinio pabaiga, o kur kito pradžia. Atrodo, kad tai, ką girdi penktoje dainoje, jau girdėjai trečioje, ir atvirkščiai. Tačiau toks jau yra šis žanras – jis užliūliuoja, atpalaiduoja ir, jei gerai įsiklausai, kitą sekundę jautiesi it skrendąs albumo viršelio debesimis. „Music Inwallved" viską padarė tvarkingai, kad klausymo malonumas nebūtų sutrikdytas. Jie žino, ką ir kaip groti, o tai jaunai grupei yra labai daug.

Jei kada nors bus parašyta Lietuvos postroko istorija, šis albumas ten turės vietą. Tačiau jei „Music Inwallved" nenori likti tik nedidelio klausytojų būrio grupe, ji turi pasiūlyti kažką, ko pasaulis nėra girdėjęs jau šimtus kartų. Užduotis sunki – atrasti ką nors nauja muzikoje, kuri jau atrodo išgrota. Bet „padaryti ką nors neįmanoma yra visai smagu", –­ sakė, rodos, Disney'us. O ko nepadarysi dėl smagumo?

Monkey Tank – „Sugar, Spice & Everything Nice" (s/r)

Roko klausytojai yra dviejų tipų: tie, kurie klausosi „seno gero" („nes ten buvo muzika, tai ne dabar..."), ir tie, kurie nori nuo jo atsiriboti. Retam patiks ir „Aerosmith", ir „Franz Ferdinand". Lietuvoje pirmųjų yra daugiau. „Monkey Tank" dėl to nuoširdžiai skaudu: grupės vokalistas Mantas Imbrasas lig šiol nepamiršta vaizdo, kaip prieš kelerius metus „Roko naktų" festivalyje keliskart daugiau žmonių klausėsi vietinių AC/DC koverių atlikėjų nei pagrindinės festivalio grupės, britų indirokerių „The Subways". „Kaip manai, kodėl taip yra?" – paklausiau viename interviu. „Nežinau, aš nustojau apie tai galvoti."

„Monkey Tank" yra prie antrųjų. Susikūrę iš kitų Vilniaus grupių „Moondust", „Part Time Porn" ir „Kiauras Kibiras" pelenų, jie bando konservatyviam šalies roko klausytojui parodyti, kad rokas gali būti kitoks: tiesmukiškesnis, labiau tinkamas šokiams nei plaukų kratymui, įtraukiantis tradiciškai nerokeriškus atributus, pavyzdžiui, irzlų it besiskundžiantį (whiny) vokalą. Tai – amerikietiško roko mokykla, pasipuošusi akiniais ir numindytais „Converse" sportbačiais. Lietuvoje tokia muzika neturi daug pasekėjų. Būtent tuo „Monkey Tank" ir yra įdomūs.

Iširus „Moondust", Mantas rimtai svarstė padėti gitarą ir mesti muziką, kuriai skyrė dienas ir naktis nuo ankstyvos paauglystės. Jei pasiekęs tokią ribinę situaciją muzikantas vis dėlto nusprendžia pabandyti dar kartą, galima tikėtis ambicingo rezultato. Mąstymas „dabar arba niekada" išlaisvina.

Debiutiniame grupės albume „Sugar, Spice & Everything Nice" tai jaučiasi. Nei grupės vokalistas, nei kiti nariai savęs netaupo, nebando niekam įtikti ir groja tokią muziką, kokią nori ir kokia tiki. Rezultatas yra garsus. Net jei būgnų įrašas labai sterilus, gitaros ir back vokalai (plojimai grupei už nenorą apsiriboti vienu balsu) padaro savo. Tai nėra foninė muzika, tai triukšmingas pareiškimas tiesiai į klausytojo ausis.

Nenoras kurti standartinės roko muzikos grupei ir pakiša koją: tyčia vengdami standartinių posmelis–priedainis–posmelis konstrukcijų, jie neretai „suvalgo" geriausias dainų vietas. „Monkey Tank" geba rašyti rankas į viršų kelti verčiančius priedainius, tokius kaip „Back to the Sun" ar „One Way Ticket", bet 13 dainų turinčiame įraše jų norėtųsi daugiau. Kartais grupė skamba pernelyg dramatiškai (finalinė baladė „Magnets"), kartais – naiviai paaugliškai (įkyrią žiniasklaidą, kraują siurbiančias įrašų kompanijas, vadybininkus ir kitus „Monkey Tank" pasaulyje neegzistuojančius dalykus apdainuojanti „Mass Media God").

Siekdami geriausio rezultato „Monkey Tank" į albumą sudėjo viską, ką moka, užuot palikę tik tai, ko reikia. Tačiau tai nekeičia fakto: SS&EN, kad ir koks eklektiškas būtų, yra vienas galingiausių modernaus roko albumų, kokius Lietuvos scena yra girdėjusi. AC/DC koverių gerbėjų skaičiaus jis nesumažins, bet tiems klausytojams, kuriems Lietuvos roko grupės labiau priminė ne rokerius, o roko muzikos atlikėjus, „Monkey Tank" leidžia pagalvoti iš naujo.

Sheep Got Waxed – „Sheep Got Waxed" (s/r)

„Lietuviškai muzikai trūksta originalumo." „Mūsų niekas neklausys, jei bandysime dainuoti kaip britai." „Reikia atrasti kažką savo." Tai yra vyraujantis požiūris į lietuviškos muzikos eksportą, kaskart pritaikomas visiems muzikos žanrams, išskyrus folklorą. Ar tikrai originalumas muzikoje yra toks svarbus, galima pasiginčyti, bet tai atskiro straipsnio tema.

Dabar reikia džiaugtis, kad Lietuvos scenoje turime originaliausią reiškinį turbūt nuo Alinos Orlovos debiuto. Jie vardu „Sheep Got Waxed", trise groja modernų džiazą, nors patys savo muzikos taip nevadina. Susibūrę 2010-ųjų rudenį vaikinai užsitikrino puikiai gyvai grojančios grupės reputaciją („chaltūrų nedarome", – Paulius Vaškas, gitaristas), o dabar turi ir debiutinį albumą.

„Sheep Got Waxed" reiškia „Avis buvo nuvaškuota". Supraskime, egzekucija buvo atlikta skambant grupės muzikai. Sunku surasti geresnį palyginimą tam garsui, kurį „Sheep Got Waxed" kuria. Tai yra savo ekstremalumu besimėgaujanti muzika. Jums gali atrodyti, kad klausyti skrileksišką dubstepą yra nepatogu.

„Sheep Got Waxed" yra toks pat dubstepas, tik atliktas saksofonu, būgnais ir gitara.

Rizika su radikalia muzika yra ta, kad baigęs ją klausyti prisimeni tik tiek, kad ji buvo radikali. Bet nieko daugiau. „Sheep Got Waxed" tokių spastų išvengė, nes turi mažų mažiausiai du kūrinius iš karto įsimenančiomis melodijomis: tai it iš retro filmų apie šnipus paimtos „Fingerbang" ir „Daft Flea". Norėtųsi, kad tokių melodijų būtų bent kas antrame kūrinyje, tačiau ir dvi yra daugiau negu nieko. Kartais sėkmei gali pakakti ir vienos.

Kuo geriau grupė groja gyvai, tuo sunkiau šį įspūdį perkelti į įrašą. „Sheep Got Waxed", deja, taisyklę patvirtina. Grupės skambesys albume prarado taip reikalingą purvinumą ir atmosferiškumą – liko tiesiog studijinis garsas. Dėl to šis įrašas nėra geriausia įmanoma pirmoji pažintis su grupe. Norint 100 procentų avelės efekto, reikia klausytis gyvai. Tačiau koncertuoti grupės visur nenuveši, o apie šiuos vaikinus sužinoti turi daugiau žmonių nei tik Lietuvos didmiesčių publika. Lai šis diskas keliauja į pasaulio džiazo ir eksperimentinės muzikos festivalių organizatorių pašto dėžutes.

Kartu galima mėginti ir labiau tradicinius muzikos festivalius. Lietuvoje „Sheep Got Waxed" dažnai dalijasi scenomis su vietinėmis, „normalią" muziką grojančiomis grupėmis ir pritraukia tuos pačius klausytojus. Tai yra kita šios grupės ypatybė: jos klauso tie žmonės, kurie apskritai džiazo neklauso. „Sheep Got Waxed" yra džiazas tiems, kurie nemėgsta džiazo – jei džiazą suprantame kaip elitinę, ramią, restoraninę muziką.

„Sheep Got Waxed" juodu ant balto (tiesiogine prasme: albumo dizainas yra nespalvotas) įrodo, kad Lietuvoje sukurta muzika gali būti kitokia, stebinanti, originali. Jie yra aukso grynuoliai, kokių čia seniai nebuvo ir kokių gali tekti laukti ilgai. Norisi tikėtis, kad tai supranta ir su grupe dirbantys žmones – šis trio turi per daug potencialo, kad liktų dar vienomis „lietuviškos muzikos viltimis". Laikas viltis įgyvendinti.