Kas būtų, jeigu?..

Negalima nustatyti, kaip būtų buvę, tačiau galima nustatyti ribas tarp įmanomo ir neįmanomo. Aš taip pat manau, kad labai svarbu protingai spėlioti. Ir netgi gal svarbiau protingai spėlioti, nei kurti nesugriaunamas tiesas.“ Alexander Demandt („Būtovės slėpiniai“, laida „Neįvykusi istorija“, 1999 m.)

Pasklaidžius keletą ant mokslo ir meno ribos balansuojančių knygų bei romanų, kuriuose vieną pagrindinių vaidmenų atlieka istorija („Literatūra ir menas“, 2015-04-17), tenka žengti naują žingsnį svarstymuose, ką duoda vaizduotė praeities pažinimui. Šį kartą „Istoriko teritorijoje“ –­ apie mokslininkų bandymus kelti klausimą „O kas būtų, jeigu?..“

I. Kokia prasmė galvojant apie istoriją vartoti tariamąją nuosaką?

XX a. antrojoje pusėje sparčiai išpopuliarėjo alternatyviosios istorijos žanras. Tiesa, klausimas „Kas būtų, jeigu?..“, mąstant apie praeitį, buvo ištartas daug anksčiau, nei prasidėjo postmodernizmo epocha, iš esmės sukūrusi prielaidas naujo istoriografijos porūšio atsiradimui ir „Kas būtų, jeigu?..“ siužetų virsmui populiariosios kultūros objektu. Antai britų istorikas Edwardas Gibonas dar XVIII a. pab. kėlė klausimą, kas būtų nutikę jeigu Karolis Martelis nebūtų laimėjęs mūšio prie Puatjė prieš musulmonų kariuomenę 733 m. (taip sustabdydamas arabų veržimąsi į Europą), o prancūzų filosofas Charles Renouvier po beveik šimto metų knygoje „Uchronie“ (1876) svarstė, kaip būtų susiklosčiusi Vakarų civilizacijos istorija, jeigu krikščionybė nebūtų sugebėjusi įsitvirtinti Vakarų Europoje.

Ko siekė šie ir kiti mokslininkai, stengdamiesi praeityje įžvelgti daugiau, nei apie ją gali papasakoti įvairūs šaltiniai? Ir anksčiau, ir dabar akademikų bandymai kurti alternatyviosios istorijos versijas paprastai yra nulemti ne jų ekscentriškumo ar žūtbūtinio noro išsiskirti iš kolegų, kiek vidinio pojūčio, kad toks mąstymo veiksmas yra būtinybė. Kokios priežastys sukuria šią būtinybę? Dažniausiai teoretikai, mąstydami apie kontrafaktinę istoriją, pamini keletą argumentų.

Pirmas argumentas. Istorija yra neišsipildžiusių alternatyvų seka. Dėl to praeities tyrinėtojas negalėtų paaiškinti, kaip ir kodėl nutiko tam tikri dalykai, jeigu nemokėtų operuoti alternatyvomis. Kitaip sakant, tam, kad suprastume, kaip buvo iš tikrųjų, mes visų pirma turime suprasti, kaip nenutiko.

Antras argumentas. Galvodami apie alternatyvas istorikai priartėja prie praeityje gyvenusių žmonių. Mes žinome (ar tariamės žiną), kaip nutiko iš tikrųjų; o praeityje gyvenę žmonės, prieš pasielgdami vienaip ir kitaip, svarstydavo dilemą: „O kas būtų, jeigu?..“ Negana to, dažnu atveju būtent alternatyvus scenarijus (neišsipildžiusi istorijos versija) privalantiems imtis vienokių ar kitokių veiksmų žmonėms būdavo ta siekiamybė, į kurią jie orientavosi.

Trečias argumentas. Praeities tyrinėtojui kartais svarbu ne tik pačiam kurti kontrafaktinę istoriografiją, bet ir pasidomėti, kaip tai daro kiti. Juk alternatyvios istorijos rašymo ypatumai padeda atsakyti į klausimą „Kodėl mes klausiame, „O kas būtų, jeigu?..“, taip atskleidžiant šį tą esmingo apie visuomenės istorinės sąmonės ypatumus.

II. Populiariausios kontrafaktinės istorijos temos Vakaruose

Mėgstamiausi alternatyviosios istorijos siužetai, kuriuos nuolat narplioja Vakarų Europos ir JAV istorikai, yra šie: Jėzus Kristus nenukryžiuojamas; Aleksandras Makedonietis nemiršta sulaukęs 33 metų ir nukariauja Romą; Napoleonas Bonapartas su savo kariauna išvengia fiasko Rusijoje ir sukuria „Napoleono Europą“; Jungtinių Valstijų pilietiniame kare laimi pietinių valstijų Konfederacija; nacistinė Vokietija triumfuoja Antrajame pasauliniame kare.

Šie siužetai vis iš naujo apmąstomi ne tik istorikų, bet ir rašytojų bei kino scenaristų. Kai kurie kontrafaktinės istorijos klausimus svarstantys romanai ar meniniai filmai tampa svarbiais populiariosios kultūros reiškiniais, tuo pat metu populiarindami ir mokslininkų atliekamus tyrimus. Taip nutiko su 2011-aisiais išleistu Stepheno Kingo romanu „11/22/63“, keliančiu klausimą – kas būtų, jeigu Lee Oswaldui būtų buvę sutrukdyta nužudyti JAV prezidentą Johną Kennedy? Tikėtina, jog didžiulės sėkmės susilauks ir „Amazon Studios“ dabar kuriamas televizijos serialas garsaus Philipo K. Dicko romano „Žmogus aukštoje pilyje“ (1962) motyvais. Šioje knygoje piešiamas niūrus pasaulio vaizdinys, Antrąjį pasaulinį karą laimėjus Ašies valstybėms (Vokietija, Italija, Japonija).

Istorikai, konstruodami alternatyviosios istorijos versijas, taip pat neretai nusipelno visuomenės dėmesio ir pripažinimo. Nors ne visos jų rašomos knygos yra panašios į lengvą pasivaikščiojimą po istorinės vaizduotės lauką. Savotiška žanro klasika šiuo atveju laikytinos sunkiai paskaitomos amerikiečių Naujosios ekonominės mokyklos atstovo Roberto Williamo Fogelio studijos. Bene didžiausio susidomėjimo susilaukė 1974 m. jo publikuota provokuojanti knyga „Laikas ant kryžiaus“. Joje, remdamasis didžiuliais kiekiais statistinių duomenų apdorotų kompiuterinėmis programomis, R. W. Fogelis įrodinėja, jog vergovė buvo rentabili ūkininkavimo forma ir tokia būtų išlikusi iki pat XX a. vidurio, kai imti gaminti medvilnės kombainai.

III. Lemtingi neįvykusios Lietuvos istorijos „mazgai“

Lietuvos istorija galėtų būti puikia tezės apie praeitį, kaip apie neišsipildžiusių alternatyvų seką, iliustracija. Dėl šios priežasties mūsų egzistavimo istorijoje tūkstantmetį galima aprėpti visa virtine fundamentalių ir dažnam praeities tyrinėtojui ramybės neduodančių klausimų, kurie yra tiesiog neapeinami mąstant apie lietuvių tautos ir valstybės likimą.
Todėl ir siūlau „Literatūros ir meno“ skaitytojams pažaisti intelektualinį žaidimą mėginant atsakyti į šiuos klausimus:
Kas būtų, jeigu šv. Brunono Bonifaco misija būtų pavykusi ir Lietuva būtų apkrikštyta 1009-aisiais?
Kas būtų, jeigu Mindaugas nebūtų nužudytas 1263 m. ir būtų tęsęs valstybės kūrimo darbą?
Kas būtų, jeigu Lietuva ir Lenkija nebūtų sudariusi Krėvos unijos 1385 m.?
Kas būtų, jeigu Vytautas būtų karūnuotas Lietuvos karaliumi 1430-aisiais?
Kas būtų, jeigu kunigaikštis Kazimieras (būsimas šventasis ir Lietuvos globėjas) nebūtų miręs 26-erių metų 1484-aisiais?
Kas būtų, jeigu Lietuvos ir Lenkijos bajorai būtų valstybės valdovu išrinkę Rusijos carą Ivaną Rūstųjį?
Kas būtų, jeigu Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas būtų turėjęs sūnų? Ar Liublino unija 1569 m. vis tiek būtų sudaryta?
Kas būtų, jeigu Biržų ir Dubingių Radvilų, nuoseklių protestantizmo idėjų propaguotojų, giminės atšaka nebūtų išmirusi?
Kas būtų, jeigu 1830–1831 ar 1863–1864 m. sukilėliai būtų laimėję?
Koks būtų Lietuvos likimas, jeigu 1920-aisiais prie Vyslos nebūtų sumušti Michailo Tuchačevskio vadovaujamos Raudonosios armijos daliniai?
Kas būtų, jeigu Ernesto Galvanausko Vyriausybė būtų 1921 m. priėmusi antrąją Paulio Hymanso plano versiją (paskutinę galimybę atgauti istorinę sostinę Vilnių ne iš Stalino rankų, o kompromiso būdu, remiant Vakarams)?
Kas būtų, jeigu Lietuvos Vyriausybė būtų sukūrusi planą „R“ galimo karinio konflikto su Rusija atvejui ir jeigu 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos kariuomenė būtų atidengusi ugnį į Raudonosios armijos pajėgas, o Vyriausybė pasitraukusi į Vakarus?
Kas būtų, jeigu Stalinas būtų nenumiręs 1953-iaisiais ir toliau nuosekliai vykdęs lietuvių „išvalymo“ iš Lietuvos programą?
Kas būtų, jeigu Michailas Gorbačiovas nebūtų inicijavęs Perestroikos ir nebūtų užgimęs Sąjūdis?
Kas būtų, jeigu Sąjūdžio vadovu būtų tapęs ne Vytautas Landsbergis, o Romualdas Ozolas?
Kas būtų, jeigu Rolandas Paksas nebūtų atstatydintas iš Lietuvos Respublikos prezidento posto?
Kas būtų, jeigu 2004-aisiais nebūtume įstoję į Europos Sąjungą ir NATO?

IV. Ar didiesiems Lietuvos kunigaikščiams reikėjo bijoti kai kurių savo norų išsipildymo?

Lietuvių istorikai, mąstydami apie lūžines valstybės ir tautos istorijos datas bei jas sukūrusius lemtingus procesus, yra priversti vis įžengti į kontrafaktinės istorijos lauką, tuo pat metu leisdami pasireikšti savo vaizduotei. Tačiau rašyti apie tai ryžtamasi ne taip jau dažnai. Toks atsargumas dažniausiai yra nulemtas kelių priežasčių: 1) baimės pasirodyti kolegų akyse „nerimtu mokslininku“; 2) suvokimo, kad su kiekvienu nauju spėjimu „Kas būtų, jeigu?..“ geometrine progresija daugėja faktorių, kuriuos reikia pamatyti, išanalizuoti ir teisingai įvertinti, siekiant nuspėti tikėtinus neįvykusios (tačiau galėjusios būti) istorijos scenarijus.

Vieni pirmųjų kontrafaktinės istorijos siužetus ėmė analizuoti „Būtovės slėpinių“ kūrėjai – profesoriai Alfredas Bumb­lauskas ir Edvardas Gudavičius, 1999 m. vieną laidą skyrę temai „Neįvykusi istorija“1. Joje buvo keliamas klausimas, kas būtų, jeigu Žalgirio mūšis iš viso nebūtų įvykęs? Minimali galimybė, jog Vokiečių ordinas pasirinks derybų kelią, egzistavo. Tokios įvykių eigos, beje, tikėjosi ir Lenkijos karalius Jogaila. „Būtovės slėpiniuose“ aptardamas šią galimybę E. Gudavičius suformulavo tokį verdiktą: kariuomenėms iš Žalgirio mūšio lauko išsiskirsčius be kovos, Ordinas būtų išlikęs stipriausiu žaidėju regione, susidūrusi su tokiu konkurentu Lenkija nebūtų drįsusi siekti hegemono vaidmens, o Lietuva būtų netekusi Lenkijos paramos kovoje su Rusija ir... „1795-ieji metai (t. y. valstybės žlugimo metai, – A. Š.) būtų atėję kur kas anksčiau“.

Dar vienas mokslininkas, pasitelkdavęs kontrafaktinės istorijos metodą senosios Lietuvos istorijos pažinimui, buvo religijotyrininkas Gintaras Beres­nevičius. Jis yra parašęs tekstą „Jei didieji kunigaikščiai būtų turėję „kalašnikovus“. Jame aptariamos trys „fantastinės istorinės galimybės“, kurias turėjo Lietuva.

Viena iš jų – dėl Žalgirio mūšio –­ buvo pasinaudota. Dėl to Lietuvos valstybė išliko 150 metų trukusioje kovoje su stipriausiomis Vakarų pasaulio pajėgomis, siekusiomis arba apkrikštyti, arba išgalabyti paskutiniuosius Europos pagonis.

Antroji ir trečioji istorinės galimybės jau priklauso kontrafaktinės istorijos sferai. Todėl G. Beresnevičius kelia klausimą: kas būtų, jeigu kunigaikščiui Algirdui 1368, 1370 ar 1372 m. būtų pavykę „užimti Maskvą, padėti tašką Rusijos žemių aneksijoje, viešpatauti rytų slavų žemėse, dinastiškai įsitvirtinus Maskvoje, perimti visą būsimosios Rusijos raidos kontrolę“2. Akivaizdu, Rusijos istorinis kelias galėjo būti visai kitas, tačiau, kaip pripažįsta pats teksto autorius, jeigu Lietuvos valdovai būtų priėmę ortodoksišką krikštą ir jeigu Lietuva būtų įlieta į bizantišką kultūrą, labiausiai tikėtina, jog objektas būtų prarijęs subjektą. O tokiu atveju, perfrazuojant Tomą Venclovą, M. Gorbačiovas būtų inicijavęs perestroiką sėdėdamas Gedimino pilyje.

Trečiąją istorinę galimybę G. Beresnevičius mato Vytauto Didžiojo siekyje Aukso ordos soste pasodinti chaną Tochtamišą ir modeliuoja „Kas būtų, jeigu?..“ situaciją po 1399 m. laimėto Vorsklos mūšio: „...Lietuva iki Mongolijos stepių, LDK jėgos centro persikėlimas į Sarajų Volgos žemupyje ir, visai tikėtina, Teutonų ordino persikraustymas prie Volgos su visiškai nenumatomais padariniais, kurie būtų radikaliai pakeitę visus, ne tik viduramžių, istorijos žemėlapius“.

Čia ir vėl tenka konstatuoti: sėkminga ką tik aptarto Vytauto Didžiojo plano realizacija būtų reiškusi didžiulius iššūkius lietuvių tautai.

V. Kas galėjo būti kitaip Naujųjų ir Naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje?

Naujųjų ir Naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje taip pat gausu įvykių bei procesų, kuriuos interpretuoti ir įvertinti padeda kontrafaktinės istorijos metodas.

Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų mąstant apie XVIII a.: kas būtų, jeigu Abiejų Tautų Respublika būtų sugebėjusi išvengti 1772, 1793 ir 1795 metų padalijimų? Ieškodamas atsakymo lenkų istorikas Andrzejus Chwalba teigia, jog neįvykus trims padalijimams Lietuvos ir Lenkijos valstybė būtų tapusi „Napoleoniško Europos projekto dalimi“ ir būtų galėjusi nulemti Prancūzijos imperatoriaus karinės operacijos prieš Rusiją sėkmę. Beje, A. Chwalba yra įsitikinęs, kad net ir pralaimėjusi Napoleonui Abiejų Tautų Respublika būtų XIX a. išlikusi viena svarbiausių geopolitinių Vakarų Europos jėgų (šalia Rusijos, Anglijos, Prūsijos, Austrijos ir Prancūzijos)3.

Apie Abiejų Tautų Respublikos išlikimo galimybę yra ne kartą mąstę ir lietuvių istorikai. Antai 2014-aisiais rodytoje Lietuvos televizijos laidoje „Istorijos detektyvai“ Eligijus Raila pateikė tokią alternatyviosios istorijos versiją: išlikus Abiejų Tautų Respublikai, lietuviai esmingai prisideda prie pažangios ir ekonomiškai stiprios valstybės kūrimo, išlaiko tautinę savimonę, turi autonomiją (arba ilgainiui išsikovoja savarankiškumą), tačiau kalba lenkiškai4.

XIX amžius lietuvių istorikams taip pat yra palikęs ne vieną mįslę. Vieną jų yra mėginęs išlukštenti Darius Staliūnas, žurnalo „Kultūros barai“ (2006, Nr. 5) puslapiuose kritiškai svarstydamas: ar šioje epochoje buvo įmanoma pasirinkti alternatyvą įsitvirtinusiam lietuviškojo nacionalizmo modeliui? Jis atmeta tris istoriografijoje svarstomas alternatyvas: valstiečių subkultūros ir LDK bajoriškosios kultūros vertybių sintezę; žemaitiškojo nacionalizmo versiją; prorusiškos orientacijos sustiprėjimą, taip parodydamas, kad kartais kontrafaktinės istorijos metodas atskleidžia ne tik galimas alternatyvas, bet ir šių alternatyvų neįmanomumą.

Lietuvių tauta XX a. buvo atsidūrusi ne vieno „istorinio akligatvio“ aki­vaizdoje. Ar paties žiauriausio iš jų –­ 1940 m. birželį – buvo įmanoma išvengti? Analizuodamas prieš Antrąjį pasaulinį karą susiklosčiusią situaciją sociologas Zenonas Norkus daro prielaidą, kad keletą kartų įvykiai galėjo pakrypti tokia linkme, kad Lietuvai būtų atsivėręs valstybingumo išlaikymo ir „finliandizacijos“ išvengimo „galimybių langas“. Antai Hitleriui žuvus vieno iš 42 pasikėsinimų į jį metu, sudarius ne Molotovo–Ribbentropo, bet Molotovo–Halifaxo–Bonnet (t. y. Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių) paktą arba Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai 1939 m. apsisprendus kariauti ne „keistąjį“, o „realųjį“ karą ir įsiveržus į Rūro pramoninį regioną, taip iš esmės paralyžiuojant Vokietijos karinį-pramoninį kompleksą⁵.

Kokie alternatyviosios Lietuvos istorijos scenarijai būtų „aktyvuoti“ nutikus vienam iš šių dalykų?
Tai intriguojantys klausimai, kurių svarstymas gali ne tik padėti geriau pažinti praeitį, bet ir aiškiau įsivaizduoti siektinos ateities formas.

VI. Post Scriptum

Norintiems daugiau sužinoti apie alternatyviąją istoriją vertėtų visų pirma susirasti du tekstus: jau istoriografijos klasika tapusią Alexanderio Demandto monografiją „Istorija, kuri neįvyko“ („History That Never Happened: A Treatise on the Question, What Would Have Happend If...?“, 1993) ir Niallo Fergusono išsamų apžvalginį straipsnį „Virtuali istorija“ vienoje naujesnių to paties pavadinimo kontrafaktinės istorijos sintezių „Virtual History. Alternatives and Counter­factuals“, 2011).

¹ Laidos įrašą galima peržiūrėti: www.lrt.lt/mediateka/irasas/13491.
² Gintaras Beresnevičius. „Jei didieji kunigaikščiai būtų turėję „kalašnikovus“. Neurotiška repriza virtualios Lietuvos istorijos temomis“. Šiek tiek iš šalies. Esė apie Lietuvą ir Europą. V.: „Inter nos“, 2002.
³ Plačiau apie A. Chwalbos koncepciją galima sužinoti knygoje: „Gdyby... Cialkiem inna historia Polski“. Warszawa: „Demart“, 2008, p. 97–112.
⁴ Laidoje vykusio pokalbio stenograma:
www.delfi.lt/news/daily/lithuania/istoriko-zvilgsnis-kur-ir-kas-butume-jei-ne-rusijos-okupacija-xviii-a.d?id=64545344#ixzz2zBHN0nzN.
⁵ Plačiau žr.: Zenonas Norkus. „Kiek kartų Lietuvoje buvo restauruotas kapitalizmas? Apie dvi Lietuvos okupacijas ir jų žalos skaičiavimus“. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2013, Nr. 2 (33).