„Mark Fiction“ – „Masquerade“ (2013)

„Perfect songs are about love or failures“ („Tobulos dainos yra apie meilę arba nesėkmes“), – dainuoja Žilvinas Sebeika, vienas liūdniausio veido riterių Lietuvos gitarų scenoje. Debiutiniame „Mark Fiction“ albume „Masquerade“ sudėta dvylika dainų, visose jų – ir meilė, ir nesėkmės, o dažniausiai abi kartu. Ar jos tobulos? „I wish that this song could be a better one“ („Norėčiau, kad ši daina būtų geresnė“), – finaline albumo eilute atsako Žilvinas. Kuklumo iš jo dar niekam nepavyko atimti.

Kalbant apie „Mark Fiction“, būtina sugrįžti į 2009-ųjų Vilnių, kur keturi vaikinai iš Anykščių kaskart užpildydavo „BIX’us“, „Tamstą“ ar tada dar veikusį „Havana Social Club“. Per neilgą (2006–2010), bet koncertų, festivalių ir apdovanojimų kupiną karjerą „Flamingo“ tapo viena stipriausių grupių negausioje Lietuvos modernaus roko istorijoje. Jie netapo mūsų „Brainstorm“, tačiau daugeliui sostinės vaikinų ir merginų siau­rais džinsais įkūnijo ir „The Killers“, ir „Placebo“, ir „Radiohead“ viename.
Turbūt tik dėl patiems grupės nariams žinomų priežasčių „Flamingo“ vardas buvo tyliai palaidotas, bet muzikos jie neapleido. „Mark Fiction“ yra tai, į ką jie reinkarnavosi: grupė su nauju pavadinimu, pakitusia sudėtimi (grupėje nebegroja bosistas Julius Sičiūnas-Syčius ir gitaristas Julius Biliūnas-Jalas) ir pirmuoju studijiniu albumu rankose.
Nepamenu, kada paskutinį kartą pas mus buvo išleistas toks atviras roko įrašas. Kai daugelis vietinių grupių roką vis dar supranta kaip Slasho tipo vyrukų žaidimų aikštelę, kur silpnumui –­ ne vieta, „Mark Fiction“ tęsia „Flamingo“ tradiciją ir apnuogina save kiekvienam, kuris nepatingės bent jau perskaityti dainų žodžius.
„Aš savanaudis sukčius“ (daina „Time Sense“), „Užsidarysiu tyloje, kad galėčiau išgirsti daugiau, negu kada nors buvo pasakyta“ („Shopping Hour“), „Dainuoju akivaizdžiai stokodamas tam pamatuojamos priežasties“ („Song to Forsake“) – tik keletas į lietuvių kalbą išverstų albumo eilučių.
Muzikiniu aspektu „Masquerade“ yra ne per toliausiai nuo „Flamingo“, bet dabar grupė pasaulį mato tamsesnį, o muziką girdi aštriau. Anksčiau jie kūrė radijui draugišką, kartais netgi šokiams tinkamą garsą, dabar priartėta prie ekstremumų.
Pavyzdžiui, vienas aukščiausių albumo taškų yra „Shopping Hour“ – galingiausia daina, kokią jie kada nors yra parašę, savo ruožtu „Coloroids“ – visiškai priešinga, vien pianinu atlikta drama. Tiek dėl daug didesnės solo gitaristo Genadijaus Smertjevo-Genos (prie „Flamingo“ prisijungė 2009 m. pabaigoje) įtakos, tiek dėl naujų idėjų Žilvino galvoje, „Mark Fiction“, nors ir nekeisdami stilistikos, gerokai praplėtė grupės muzikos ribas.
Pokyčiai – į naudą. „Masquerade“ yra vienas gražiausių dalykų, kokį Lietuvai padovanojo visą praėjusį dešimtmetį pasaulio gitarų muzikos viršūnėje buvęs indie rokas. Nuo internete juos susiradusio ir net pačiai grupei tapatybės neatskleidusio dailininko piešto viršelio iki paskutinių natų šis albumas yra pavyzdys, kaip turi atrodyti ir skambėti kūrybiška muzika. Kompozicijos, tekstai (net jei kartais nepaklūstantys nei logikai, nei gramatikai), pats požiūris į dainą – „Mark Fiction“ mums siūlo daug aukštesnį lygį, negu esame įpratę.
Liūdna, kad dėmesys šiam įrašui yra ir greičiausiai liks daug mažesnis nei jo muzikinė vertė. „Mark Fiction“ grįžimas į sceną buvo per daug tylus, kad iš visų pusių informacijos atakuojamas klausytojas grupę įsidėmėtų. Senieji „Flamingo“ gerbėjai vis dar su jais, tačiau naujų nematyti. Prie to prisideda ir pati grupė, populiarindama savo kūrybą vis žengia pirmąjį žingsnį, tačiau jo nepalydi antruoju. Po sugrįžimo koncerto praėjusį balandį „Tamstoje“ buvo dar keletas koncertų, pora vaizdo klipų, bet to negana, kad aplink „Mark Fiction“ kiltų toks šurmulys kaip apie „Flamingo“.
Greičiausiai jo ir nebus, mat, kaip pasakytų britai, „bad timing“. 2013-aisiais indie rokas nebėra hot, o pati grupė neturi tokių ambicijų kaip „Flamingo“, prieš penkerius metus visiškai rimtai deklaravę: „Mes grojame geriausią muziką Lietuvoje (...). Garantuojame, kad nieko panašaus Lietuvoje dar nebūsite girdėję. Tačiau mes Lietuvą laikome tik repeticijų aikštele startui į Europą ar į pasaulį, nes lietuviai dar nėra pribrendę tokiai muzikai.“
Dabar jie tiesiog groja. Nesiekdami ką nors įrodyti merginoms, draugams ar sau patiems, netrokšdami su kuo nors konkuruoti, be ambicijų būti geriausiais, bet su didele meile muzikai. „I don’t need any of those commercial deals“ („Man nereikia nė vieno iš tų komercinių pasiūlymų“), – dainuoja Žilvinas, ir negali juo netikėti.
„Mark Fiction“ šiuo metu atrodo kaip grupė, per daug mačiusi, kad pieštų savo ateitį rožine spalva, per daug aptingusi, o gal ir pavargusi, kad besąlygiškai koptų viršun, tačiau tuo pat metu turinti per daug kūrybinių idėjų, kad jų nerealizuotų. Tokia būsena gali slėgti, bet kartu ji ir išlaisvina. „Masquerade“ yra neturinčių ko prarasti muzikantų kūrinys, darančių tik tai, kas jiems patinka. Ir net jei metų gale šį albumą prisiminsime kaip labiausiai neįvertintą, jį atradusiesiems malonumas bus dvigubas.

Netrukus „Masquerade“ bus pradėtas pardavinėti kompaktiniuose diskuose, o kol kas jį galima išgirsti internete markfiction.bandcamp.com.