Karolis Vyšniauskas: „Neteisybė yra variklis“

× Lina Laura Švedaitė

 

NARA platformos narys, žurnalistas, tinklalaidžių kūrėjas Karolis Vyšniauskas žinomas kaip lėtosios, dokumentinės, dar pridurčiau, empatiškos žurnalistikos atstovas. Dabar jis Niujorke, kur gilins savo profesines žinias. Simboliška, kad šis numeris išeina Rugsėjo 11 d. įvykių 20-mečio išvakarėse. Ir tik rašydama šią pastraipą supratau, kad nepaklausiau Karolio, ką jis veiks tądien Niujorke.

 

Karolis Vyšniauskas: „Neteisybė yra variklis“
Severinos Venckutės nuotrauka

 

Ar vadini save žurnalistu?

Taip, ir šį titulą labai vertinu. Nepriklausomų žurnalistų darbas yra būtinas demokratinėje visuomenėje. Be jo, tokios visuomenės tiesiog nebūtų. Žinoma, žiūrint pro kapitalistinius akinius, ši profesija nėra labai vertinga. Tačiau teisingai kuriama žurnalistika grįsta altruizmu, orientavimusi į visuomenės augimą, o ne į asmeninį ego. Ji arčiau, pavyzdžiui, socialinio darbo. O socialiai orientuotos profesijos Lietuvoje dažnai nuvertinamos, nes jose sukasi mažiau pinigų ir galios. Bet man artimas pernai mirusio amerikiečių sociologo Davido Graebero požiūris. Jis kalbėjo apie bullshit jobs – darbus, kuriuos žmonės dirba žinodami, kad, jeigu jų nedirbtų, visuomenė nenukentėtų, o ir jie patys gyventų laimingiau. Išties gal niekas net nepastebėtų, jog tų darbų niekas neatlieka.

Per 12 metų žurnalistikoje niekada nepatyriau, kad mano darbas yra bullshit job. Visada pavykdavo užmegzti ryšį su skaitytojais bei klausytojais ir taip jausti prasmę. Tai didelė dovana. Gal dėl to ir pasirinkau žurnalistiką – man norėjosi kalbėtis su žmonėmis. Jausti, kad esu dalis kažko didesnio už save patį.

 

Esi dirbęs „delfi.lt“, „LRT radijuje“. Kokie prisiminimai?

Dirbau ne tik ten. Esu reguliariai bendradarbiavęs dar bent su 5 skirtingomis redakcijomis Lietuvoje ir užsienyje. Užuot apsistojęs vienoje vietoje, bandžiau būti laisvai samdomu autoriumi. Tai buvo netipinė karjera Lietuvoje, bet man pavyko nemažai metų šitaip gyventi. Esu dėkingas redaktoriams, patikėjusiais manimi, jaunu ir nepatyrusiu autoriumi, ir paskatinusiais iš karto imtis didelės atsakomybės – vesti autorines laidas, rašyti poleminius tekstus. Paprastai iki to einama ilgiau, bet Lietuvos žurnalistikos scenoje įmanoma padaryti sprintą, jei esi pakankamai darbštus ir atkaklus. Padeda ir faktas, kad esi vyras. Taip neturėtų būti, stengiuosi apie tai kalbėti.

Pamenu, vienas dėstytojas pasakojo, kaip būdamas dvidešimt kelerių gavo iš redaktoriaus užduotį – paimti interviu iš tuometinio prezidento Valdo Adamkaus. Jam tuomet atrodė, kad tai jo talento nuopelnas, o iš tik­rųjų tiesiog nebuvo kam kitam to padaryti. Esu buvęs panašiose situacijose. Galima ir išpaikti. Tikiuosi, iš to išaugau. Dabar savo ankstesnius darbus vertinu atsargiai. Suprantu, dalis jų – geri žurnalistiniai darbai, bet dalis – labiau bandymai, galiausiai patekę į eterį, nes nebuvo didelės konkurencijos. Kita vertus, be antrųjų nebūtų pirmųjų. Ir dėl to reikalingos tokios platformos ar leidiniai – taip pat ir „Literatūra ir menas“, į jį irgi rašiau, – kuriuose autoriai gali ieškoti savo balso ir tiesiog pajausti, ką reiškia būti publikuotiems.

 

Šiandien esi žinomas kaip NARA narys. Lietuvos žiniasklaidos lauke NARA (prieš tai „Nanook“ ir „Nyla“) yra šviežio oro gūsis. Kaip viskas prasidėjo?

Prisijungiau prie susiformavusios komandos. „Na­nook“ darbai nuo pat debiutinio projekto apie Panevėžio pataisos namuose gyvenančias moteris, mano akimis, pakeitė žurnalistikos standartus Lietuvoje. Žavėjausi jais ir, kai Berta Tilmantaitė, viena projekto įkūrėjų, su manimi susitiko 2017-ųjų vasarą ir pasiūlė prisijungti, taip ir padariau. Tuo metu JAV jau buvo įsismarkavęs tinklalaidžių bumas. Pats nuolat jų klausiausi, bet Lietuvoje tai dar buvo naujiena. Mūsų tikslas buvo įžengti į šią teritoriją ir, remiantis anglakalbių autorių patirtimi, sukurti savitą kūrinį. Platforma gyva lig šiol, išleista per 200 epizodų, visi atvirai prieinami klausytojams. Labai tuo džiaugiuosi.

 

NARA platformoje daug dėmesio skiriama mažumoms, istorijos pasakojamos iš pirmųjų lūpų, žvilgsnis kreipiamas į žmogų, informacija pateikiama su begaline empatija, turi išliekamąją vertę. Kokia šios platformos auditorija? Ar bandote pasiekti, pavyzdžiui, „delfi.lt“ komentatoriaus tipo skaitytojus?

Daugiausia mūsų klausytojų ir skaitytojų yra panašūs į mus pačius: jauni žmonės, orientuoti į visuomeniškumą ir matantys Lietuvą kaip globalaus pasaulio dalį. Mūsų tikslas – suteikti jiems emociškai artimą, pagarbią, intelektualią erdvę naujoms idėjoms išgirsti. Norime būti namais jų ausyse. Gerai atlikę šį darbą, pasiekiame ir tuos, kurie nėra mūsų tiesioginė auditorija. Per šeimos maršą Vingio parke kalbinome susirinkusiuosius. Sutikau moterį, kuri žinojo mūsų darbus ir juos sekė, atpažino mane iš balso. Nepritariau jos politiniam požiūriui, bet pajutau žmogišką ryšį, nerimą. Man svarbu, kad šie žmonės skaito NARA. Galime nesutikti dėl vertybių – bet svarbu vieniems apie kitus žinoti.

 

Su kokiais išbandymais, nekalbant apie finansus, susiduria lėtoji žurnalistika?

Didžiausia problema – skaitymo ar klausymo įpročio sukūrimas. Mūsų medžiagos yra ilgos. Dauguma tekstų viršija 15 tūkst. spaudos ženklų. Dauguma tinklalaidžių – valandą. Tam reikia nusiteikti. Su tinklalaidėmis paprasčiau, jas gali pasiimti su savimi, kad ir ką darai. Skaitymas reikalauja pabūti vienoje vietoje. Kaip laimėti prieš knygas, žurnalus, kompiuterinius žaidimus ar kitus džiaugsmus ir pasiūlyti žmonėms skaityti tekstą internete? Atrodo, telefonas ar tuo labiau kompiuterio ekranas tam neskirti. Dėl to dalį tekstų įgarsiname. Visose publikacijose turime tekstą iliustruojančias fotografijų serijas. Tai padeda. Ir visgi jaučiu, kad su savo tempu ir didelės apimties medžiagomis einame prieš interneto kultūrą. Kita vertus, didelė dalis žmonių būtent dėl to pas mus ir grįžta – užuovėjos nuo greičio.

 

Kas svarbiausia pasakojant istoriją, rašant straipsnį?

Man svarbiausia yra nepasinaudoti žmonėmis, kurie sutinka kalbėtis. Aš – tik tarpininkas. Jie yra tik­rieji liudytojai. Pavyzdžiui, neseniai ėmiau interviu iš moters, praradusios teisę į sūnaus globą, nors prieš ją smurtavo vyras. Sūnaus globa buvo priteista jam. Mama yra imigrantė Švedijoje. Ji sako, kad daug imigrančių moterų nukenčia užsienio šalių teismuose dėl vaiko globos. Aš neturiu vaikų ir neįsivaizduoju, ką reiškia prarasti teisę į globą. Kaip man šią istoriją papasakoti, kad klausytojams perduočiau problematiką ir kartu visko nesupaprastinčiau, nesudramatinčiau, nesukarikatūrinčiau? Žmonės tau atiduoda savo gyvenimus. Atsako į klausimus, kurių galbūt neaptaria su savo artimaisiais. Būti jų istorijų perpasakotoju žurnalistiniame procese yra didžiulė atsakomybė. Bet kartu ir didelė dovana.

 

Kažin kas feisbuke pastebėjo, kad prieš metus daugiausia diskusijų kėlė pliažas Lukiškių aikštėje, o šiandien vyksta šeimos maršai, protestai prie Seimo. Ar jie domina tave, kaip žiniasklaidos atstovą? Kaip vertini šiuos reiškinius?

Tikrai domina. Vyksta daug keistų dalykų. Pavyzdžiui, atėjęs į demonstraciją už Palestiną prie Kudirkos aikštės Vilniuje, randu kampe besibūriuojančius tuos pačius žmones, uždažiusius vaivorykštės perėją ar provokavusius „Black Lives Matter“ eitynių dalyvius. Jie neturi nieko bendra su Palestinos klausimu, bet eina ten, kur galima įtampa. Tokį elgesį kolegė Lina Žigelytė įvardijo kaip kasdienių Vakarų demokratijos principų taikymą savo radikalios dešinės idėjoms įgyvendinti. Kitaip sakant, kai demokratiniai principai – protestai, kova už laisvę, viešas filmavimas – yra pasitelkiami siekiant, kad demokratijos būtų mažiau. Aš – už protestą. Bet jis turi būti organiškas, o ne režisuotas siekiant politinių tikslų.

 

Kiti susiję degantys klausimai – LBGTQ+ padėtis Lietuvoje, Stambulo konvencija, pabėgėliai, vakcinos. Nuo pandemijos išvargusi visuomenė skirstosi į stovyklas. Kur stovi tu?

Aš stoviu su mikrofonu ir bandau išgirsti skirtingus žmones. Toks mano darbas. Kai rengiau dokumentiką apie eitynes „Black Lives Matter“, mitinge kalbėjausi su jaunu vyru, bandžiusiu provokuoti eitynių dalyvius. Vėliau skambinau Seimo nariui Laurynui Kasčiūnui, kuris feisbuke skelbė melagie­nas, kad ten neva įvyko muštynės. Nepritariu nė vieno jų mąstymui, bet man svarbu, kad klausytojai pamatytų, ką mano „kita pusė“. Visada stovėsiu žmogaus teisių ir humanizmo pusėje. Tai pamatas, ant kurio stovi mano kuriama žurnalistika. Nuo jo atsispyręs galiu kalbėtis su priešingai mąstančiais, o ypač su turinčiais politinę galią ar norinčiais ją gauti.

 

Koks tavo santykis su neteisybe?

Noriu apie ją kalbėti, šitai užkoduota profesijoje. Bet turi tai dozuoti. Žurnalistikoje labai lengva perdegti, nes pradėjęs gilintis į problemas supranti, kad jų yra visur. Jei analizuoji vieną, apleidi kitą. Jei panyri į žurnalistinį darbą, apleidi artimuosius. Tai žaidimas, kurio neįmanoma laimėti. Vis dėlto kažkas turi jį žaisti. Neteisybė yra variklis. Bet turi rinktis, į kurias problemas giliniesi, o kurias palieki kitiems. Dėl to svarbu, kad žurnalistų būtų daugiau, ir jų vis atsiranda. Pavyzdžiui, kai Elena Reimerytė pradėjo kurti „Spalvas“, labai nudžiugau. Ji perėmė dalį temų, pavyzdžiui, abortų klausimą, ir parodė, kaip vienpusiškai Lietuvoje apie tai pateikiama informacija. Neseniai susitikome su Elena – ji sakė norinti, kad daugiau žurnalistų Lietuvoje kalbėtų apie moterų teisę į abortą, nes vienai sudėtinga atlaikyti puolimą, taip pat ir teisinį. Dėl to svarbu, kad tokių kaip mes ar ji, kurie tikrina visuomenės būklę ir galią turinčius žmones, būtų daugiau. Čia ir yra žurnalistikos demokratinėje visuomenėje reikalingumo įrodymas.

 

Prieš 20 metų pasaulį sudrebinę rugsėjo 11-osios įvykiai pakeitė pasaulinę galios ir saugumo dinamiką. Ar prisimeni, kaip jauteisi matydamas dvynių griūtį?

Tądien buvo mano gimtadienis. Man buvo 12-a, atė­jo kaimynė ir pasakė: „Prasidėjo karas.“ Mes su draugais įsijungėme televizorių, visi kanalai rodė tą patį. Anksčiau nebuvau to matęs, išsigandau. Tai, kas įvyko, buvo tragedija – tiek dėl to, kad žuvo niekuo dėti amerikiečiai, tiek dėl to, kokias pasekmes tai turėjo musulmonų pasauliui. Manau, man, vaikui Lietuvos kaime, tai suformavo musulmonų, kaip teroristų, įvaizdį. Reikėjo užaugti, skaityti ir susitikti su gyvais islamą išpažįstančiais žmonėmis, kad suprasčiau, kokia tai kvailystė. Kartu suprantu, kaip man pasisekė gimti ten, kur gimiau, nes šitai nėra joks mano nuopelnas – tiesiog atsitiktinumas. Šiuos atsakymus rašau lėktuve į Niujorką, kur pradėsiu žurnalistikos magistro studijas gavęs Fulbrighto stipendiją. Lėktuvas pustuštis. O Afganistane žmonės įkalinti ir negali išskristi. Ir nieko dėl to negaliu padaryti.

 

Ką manai apie Lietuvos kultūrinę spaudą?

Esu nuo jos nutolęs. Anksčiau pats rašiau muzikos albumų apžvalgas į „Literatūrą ir meną“, bet nustojęs tai daryti neišsiugdžiau įpročio pirkti naujų numerių. Patinka pati kultūrinės spaudos idėja. Esu už jos deramą finansavimą. Man artima bičiulio Dominyko, jauno mokytojo Vilniuje, pasaulėžiūra – jis prenumeruoja „Šiaurės Atėnus“ vien dėl to, kad jie būtų, net jei ne visada randa laiko šį laikraštį paskaityti. Panašiai darau su internetine žiniasklaida. Pavyzdžiui, beveik nuo pradžių „Patreon“ platformoje remiu projektą „Gyvenimas per brangus“. Nors senokai skaičiau, man svarbu, kad jie gyvuotų.

Nuo kultūrinės spaudos mane atbaido konservatyvi atmosfera, kuri, regis, sustiprėjusi. „Literatūra ir menas“ kadaise ant viršelio uždėjo Nausėdą. Esu ten radęs ir didelį Jordano Petersono portretą. Man ne pakeliui. Lietuvoje per daug konservatyvios žinia­sklaidos, kad ir kultūrinė spauda būtų tokia. O gal tiesiog pataikiau nusipirkti tokius numerius?

 

Draugai