Kaunas, Balio Sruogos 21

Pabaiga. Pradžia Nr. 25

Pasakoja Balio ir Vandos Sruogų namų-muziejaus vedėja Birutė GLAZNERIENĖ

Iš antrojo aukšto, apžiūrėjusios du ekspozicijų kambarius, nusileidžiame į pirmą, kur jau galime regėti autentišką Rašytojo aplinką.

II. Memorialiniai Sruogų kambariai

Pirmiausia apžiūrėsime Balio Sruogos kabinetą. Čia Rašytojas kartais praleisdavo užsidaręs ir dvi paras. Dirbdavo prie šio rašomojo stalo. Ant jo, žinoma, dabar tik rankraščių kopijos. Bet yra autentiškų daiktelių – akiniai, lempa, telefonas...


Kaip minėjau, dirbdamas jis smarkiai rūkė ir gėrė daug kavos arba arbatos. Dalia vis turėdavo stebėti, kad tėvui netrūktų šių gėrimų, bet paskui Sruoga įsigijo šį virduliuką ir pats užsivirdavo vandenį.
Knygų lentynose – Sruogos biblioteka, tik jos dalis, daug knygų neišliko. Kai kurios surinktos iš antikvariatų pagal išlikusius sąrašus. Knygos įvairiomis kalbomis, dauguma vokiškai, taip pat rusiškai, lietuviškai. Štai Sruogos rašomoji mašinėlė, kurią jis įsigijo Miunchene; ja, nusivežęs į Birštoną, atspausdino „Dievų mišką".
O prie mažojo stalelio lošdavo šachmatais, dažniausiai su artimu bičiuliu Vincu Mickevičiumi-Krėve. Jiedu, grįždami iš Universiteto, pėsčiomis užlipdavo į kalną, sėsdavo lošti. Bičiuliai buvo įdomi, kontrastinga pora – Krėvė mažutis, Sruoga aukštas, Krėvė mėgo daug kalbėti, Sruoga buvo santūresnis. [Skaitytojams primename, kad V. Krėvės memorialiniame bute Vilniuje taip pat regėjome šachmatų stalelį, prie kurio susėsdavo iš Universiteto grįžę du bičiuliai profesoriai. – A. P.]
Eikime į svetainę. Koridoriuje dar matome krosnį, kurią anksti atsikėlusi pakurdavo tarnaitė.
Įrengdamas svetainę Sruoga turėjo įdomų sumanymą, kurį galima nuspėti įdėmiau įsižiūrėjus – dvi jo dalis galima atskirti užuolaida, arba – uždanga! Taigi viena pusė – parteris žiūrovams, kita – scena... Sruoga ir liko Sruoga! Bet kadangi šeima čia gyveno labai trumpai, tai nespėta visų sumanymų įgyvendinti. „Parteris" šeimai tarnavo būtent kaip svetainė. Stalą ir kėdes sukūrė žymus menininkas Jonas Prapuolenis; kėdės štai net su inkrustacijomis! Radijo aparatą Sruoga atsivežė iš Italijos, mėgo klausytis kiekvieną vakarą. Pianinu skambino dukra Dalia, lankiusi muzikos mokyklą. Bufetėlyje turime sudėję surankiotus indų likučius – kai kas buvo likę Vilniuje, kai ką dovanojo giminaičiai.
Šeima turėjo paveikslų, dauguma –­ gar­sių Lietuvos dailininkų: A. Galdiko, A. Žmui­dzinavičiaus, P. Kalpoko, V. Petravičiaus...
Čia, svetainėje, vyksta ir mūsų literatūriniai vakarai, susitikimai su rašytojais, teatro žmonėmis. Tuomet didįjį stalą nustumiame į kambario galą, atsinešame kėdžių. Tradiciškai, kaip kiekvienas memorialinis muziejus, rengiame ir literatūrinį-muzikinį vakarą, skirtą Rašytojo gimimo metinėms vasario 2 dieną.
Vanda Sruogienė savo darbo kabineto neturėjo, ji dirbdavo čia, priekinėje svetainės dalyje, vadinamojoje „scenoje". Šioje spintoje eksponuojame dalį jos bibliotekos, sugrįžusios po istorikės mirties. Ant sienos kabo nuotraukos – Vandos mama, graži moteris, bajorė Jadvyga Paulavičiūtė; šalia – Vanda Daugirdaitė su tėvu Kazimieru. Trys Čiurlionio darbų reprodukcijos kabėjo Čikagoje virš Sruogienės lovos, dabar kabo čia.
O štai autentiški liaudiškų, matyt, žemaitiškų raštų audiniai – vienas dengia kušetę, kitas kabo ant sienos. Juos nuaudė Vandos Sruogienės draugė iš Būgių Ona Bagnickaitė ir padovanojo Sruogų šeimai, kai ši kūrėsi šiame name.
Sruogienę, kaip istorikę, reprezentuoja ant sienų kabantys žemėlapiai, kuriuos gavome dovanų kartu su daugeliu kitų eksponatų. Vienas žemėlapis – Lietuva iki Juodosios jūros, specialistų liudijimu, labai vertingas. Ne visas Vandos Sruogienės palikimas teko mums – dalis yra Balzeko muziejuje Čikagoje, dalis – Literatūros ir tautosakos institute ir kt. Bet turime ir eksponatų, kurių kitur nerasite. Karo įvykiams išblaškius rašytojo Balio Sruogos šeimą į skirtingas pasaulio puses, ryšys tarp šeimos narių tapo komplikuotas, nors susirašinėti buvo bandoma įvairiais keliais, įvairiomis pavardėmis. Pasak rašytojo žmonos Vandos Daugirdaitės-Sruogienės, Balį Sruogą pokario metais pasiekė tik du jos laiškai. Pirmasis – rašytojui grįžus iš koncentracijos stovyklos Štuthofe, kai šeima jau buvo pasitraukusi į Vakarus, antrasis – likus kelioms valandoms iki mirties, kai profesorius buvo jau be sąmonės. Sruogų namuose-muziejuje yra saugomi du originalūs Balio Sruogos eilėraščių „Po tą sutemą, po plyną..." ir „Sutema medžių šakelėmis...", parašytų pokario metais (1946), rankraščiai. Įdomi jų istorija. Šiuos du eilėraščius rašytojas perdavė kaip laišką lietuviui, Vytautui Staneikai, ketinusiam nelegaliai patekti į Vokietiją. Sėkmingai perėjęs sieną, šis žmogus surado rašytojo žmoną ir perdavė jai šiuos eilėraščių rankraščius. „Tai vienintelis laiškas, kuris mane pasiekė Vokietijoje ir iš viso išeivijoje", – rašė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Šį laišką kaip didžiausią relikviją ji padovanojo muziejui.
Buvusioje šeimos virtuvėje dabar –­ muziejaus fondai (juk didžiausią darbo dalį, greta ekskursijų ir edukacinių užsiėmimų vedimo, užima mokslinis eksponatų tvarkymas, inventorizavimas). Matyt, iš virtuvės į svetainę būdavo nešiojami valgiai. Po laiptais dar nedidelis sandėliukas. Rašytojas buvo rūpestingas ir namo ūkiniuose reikaluose – jis pasirūpino, kad visoje gatvėje būtų įvestas vandentiekis. O kai įsigijo automobilį, ypač stengėsi, kad gatvė būtų sutvarkyta – bent jau mediniai šaligatviai buvo įrengti (jis rašė įvairius raštus, kad gatve neįmanoma pravažiuoti).
Namas ir po karo buvo likęs kaip Sruogų nuosavybė; jame gyveno daugybė šeimų – giminaičiai ir svetimi žmonės. Vienu metu vien svetainėje gyveno dvi šeimos su vaikais; žinoma, kambarys tuomet buvo pertvertas.
1957 m. Sruogos šeima (Vanda Sruogienė ir dukra Dalia) pasielgė kilniai ir šį namelį padovanojo Kultūros ministerijai su sąlyga, kad jame bus įrengtas Sruogos muziejus. 1964 m. namas pateko Viešosios bibliotekos žinion, po poros metų čia biblioteka ir įsikūrė; buvo įrengta ir Balio Sruogos memorialinė ekspozicija. O 1993 m. namas jau tapo Maironio lietuvių literatūros muziejaus padaliniu. Iš pradžių jis vadinosi tik Balio Sruogos memorialiniu muziejumi, vėliau, pagerbiant ir Vandos Sruogienės nuopelnus, tapo Balio ir Vandos Sruogų namais-muziejumi.
Dar su p. Birute pasivaikščiojom po kruopščiai prižiūrėtą, žydintį Sruogų sodą; žinia, didžiausią plotą dabar užima veja –­ bet galėjau įsivaizduot „Sruogų laikais" čia buvus ne tik grožį, bet ir naudą – daržus. Tebežaliuoja Sruogos sodinta kriaušė ir, nuošaliau, varganesnė obelis. Prie namo sienos aukštyn kyla vynuogės – irgi iš tų, laimingųjų, laikų. Ir Rašytojo „Fiatui" statytas baltų plytų garažas tebestovi. Vaizduotės savivale „nugriovusi" medines verandos sienas atviroje naujo Sruogų namo verandoje galėjau regėti ir negalingą buvusį Štuthofo kalinį, čia sugrįžusį pasišildyti paskutinės vasaros spinduliais... Bet ne, galingesnės buvo linksmos prieškario spalvos: laiminga šeimynėlė, čia su svečiais susėdusi arbatos – aukštas, tvirtas, jau vien neįprastu kostiumu skelbiąs karą apsnūdimui, rutinai, provincialumui Rašytojas, ori, išmintinga ir mokslinga ponia Vanda ir didžioji tėvo draugė – paaugliukė Dalia...

Parengė Astrida Petraitytė

Astridos Petraitytės nuotraukos