Vilkas su ožiukais sėdi ir toliau rūpinasi

 belaukiant GODOtinos

pasirodo berniukas
prezidento paklausęs
kada mes pasveiksime

yra tas pats berniukas
vladimirui ir estragonui pranešęs GODO
rytoj tikrai ateis o šį vakarą negali

ir dar pasirodo GODO
iš tikrųjų yra GODOtina
gerovė su žila barzda

pasirodo berniukas
ir akimirksniu dingsta

o mums belaukiant GODOtinos
barzdos vis žyla ir žyla

Besiožiuojantis berniukas

 


Gyčio Norvilo nuotrauka. 


Kaltas kaltas kaltas: aš ir vėl bandžiau skaityti Proustą

Aš ir vėl bandau skaityti Proustą ir ieškoti prarasto (?) laiko... Ir vėl nė iš vietos. Iškerta nuobodulys pramaišiui su karščiu... Atsivėsinti einu į garažą, parūkau lauke, pagriežiu dantimis, atšipusiais nuo salotų, ir lendu į garažo duobę, ten vėsu it kape. Taip ir pratinuosi, užvertęs galvą žiūriu į mašinos dugną, į kur ne kur ant variklio briaunų, duslintuvo prisirpusius ir švytinčius tepalo lašus, jie dabar man – žvaigždės, o mašinos dugnas – beribis ir klampus dangus, su begale užkaborių, užuovėjų, juodųjų skylių, verpetų...

Bet yra apačia ir viršus, ir viena, ir kita reikalinga, kad šis pasaulis nenugarmėtų galop ir neatšaukiamai velniop... Taip jau nutiko, kad birželio 18 d. atsidūriau Vilniaus universiteto didžiajame kieme, Vilniaus festivalio uždarymo koncerte... Atsidūriau, nes ten Gustavas Mahleris „Daina apie žemę“ mėgino budint pasaulį iš karantininio letarginio snūdo. Dirigentas Modestas Pitrėnas įtikinamai batuta kariavo su menamu šešėliu. Man buvo gražu – nors daug ką supratau tik proto pastangomis (bet čia jau mano išprusimo spragos, tokie tie, deja, „antraeilių“ muzikos pamokų mokyklose dėstymo ypatumai). Labiausiai mane griebė net ne 5-oji dalis „Girtuoklis pavasarį“ (o tai keista), o paskutinė – 6-oji – „Atsisveikinimas“ (puikus Justinos Gringytės balsas)...

Aš vis galvoju, kad tokius koncertus reikia vežti į Rietavą, Ramygalą, Jurbarką, Sedą, Krekenavą, Troškūnus ir atlikti kad ir plynoj pievoj... Gal taip žmogelius pavyktų ištraukti iš žoliapjovių, trimerių ir „Duokim (pere)garo“ toksiškų junginių debesies. Be abejo, tai iliuzijos, bet jomis ir gyvas žmogus ir vilkas. Kitaip niekada ir nebuvo.

Sėdžiu va garažo duobėj, vėsu (šalia vasarinė jau nudrožta padanga) ir su ausinukais dar kartą klausausi to trasherio Malerio po tepaluotu dangum. Norėčiau čia taip su Gustavu truktelt kokio viskučio iš fleškutės. Klausykit:

Vylkas Čepajevas ir Tuštuma

 

Ditirambas Baltušiui

Įveikiau tris nepatogias, iš viso 6 kg sveriančias knygas „Vietoj dienoraščio“! Vietoj iki šiol negimusių romanų ir filmų apie Lietuvą ir lietuvius labai labai vertingu tikriems kūrėjams sovietmečiu.

Per pastaruosius 30 metų niekas iš vadinamųjų menininkų ir mokslininkų (istorikų, filosofų) nesugebėjo suregzti kažko naujo, meniškesnio, tikslesnio, žmoniškesnio apie tą laiką, nors vyresnieji ilgai kūrė į stalčių, o jaunesnieji yra laisvi, išsilavinę ir narsūs. Kol kas visi tik uoliai flomasteriais spalvina šablonų knygelėse.

Juozas Baltušis, sėdėdamas ant debesėlio, krizena sau į kumštį: tai negi aš, pradžios mokyklos nebaigęs, iš tikrųjų buvau ir tebesu rašytojas! Niekai! Švaka!..

Impossible, arba Negaliu patikėti (kaip nūnai sako iš anglų kalbos filmus verčiančioji naujoji karta)!..

O dar „15min.lt“ perskaičiau net penkias publikacijas „Iššifruojant J. Baltušio asmenybę“, kuriose post factum kalbinami „Dienoraščio“ gamintojai G. Pulokas, A. Šimkus, Č. Juršėnas, R. Baltušytė, D. Linčiuvienė. Ačiū ir jiems, kaip sako Juršėnas, už skaitymo kaifą.

Nepagailėkite, hm, 30 eurų LRS leidyklai arba atsistokite į eilę bibliotekoje kaip senais laikais prie Baltušio knygų!

(Ypač rekomenduotina būsimiems menininkams).

O reklamos pabaigoje citata iš šešiakilograminio epo pabaigos: „...reikia surašyti, negalima palikti visko užmiršimui, juk ateis į mūsų neišpasakytai baltą svietą kiti žmonės, nepažįstantys to gyvenimo, kurį nugyveno mano metų karta, tai gal ir kreivai įsivaizduos tą metą, o kam to reikia?“ (3 t., p. 997)

Ožka Ragožka

 

Draugai