Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje 2017 m. spalio 6 d. atidaroma tapytojos ir kultūros kritikės MARTOS VOSYLIŪTĖS paroda „Tekstilės puota, arba Second hand kultūra Lietuvoje“. Eksponuojamuose pastarojo dešimtmečio kūriniuose menininkė įvairiais rakursais apžvelgia dėvėtų rūbų įspaudą mūsų kultūroje ir mentalitete. „Kiek šiukšlių tavyje?“ – retoriškai klausia ji, pridurdama, kad šis klausimas labai rimtas.
Kada pirmą kartą apsilankei skuduryne?
Mano mokykla, čiurlionkė, pradėjo draugauti su meno mokykla Vokietijoje, kuri mums siųsdavo dėvėtų rūbų. Pirmieji rūbus iš siuntų atsirinkdavo nepilnų šeimų vaikai, o paskui ‒ kiti. Nuo 10 klasės šioje mokykloje galėjom rengtis kaip norime – spalvotai, savitai. Tada išpopuliarėjo persiuvamos motinų suknelės ir taisomi tėvų švarkai, skiautiniai, perdirbiniai, pavyzdžiui, krepšį gali pasiūti iš bet kurio rūbo. Bet mano paroda veikiau apie tai, kokias knygas lietė krepšio audinys.
Nepamenu, ką pirmąsyk skuduryne pirkau, bet tikrai kažką spalvota, nes trūko spalvų. Atitinku Arūno Sverdiolo stokos ir geismo sąvokas. Man visada kažko trūksta, o tai stimulas domėtis keliomis sritimis.
Kokių keisčiausių epizodų prisimeni iš apsilankymų Lietuvos skudurynuose?
Pastebiu ir parduotuvių interjerus, ir išskirtinio dizaino rūbus, naujus ar keistos sudėties audinius, atspaustus raštus. Tarkim, mezginio printas ant lygaus paviršiaus, pas mus naujų audinių parduotuvėse pasirodęs tik prieš 10 metų, skuduryne buvo jau prieš 15. Kaime pusseserės girdavosi, kad rado „Armani“ švarkelį už litą ir dar su etiketėmis. Didžiausią įspūdį paliko praktika Širvintose, kur skudurynas buvo įrengtas šventoriuje. Ta tema nuliejau akvarelę. Šis kognityvinis disonansas itin dažnas Lietuvos gyvenime.
Smagu, kad vietiniai gyventojai ar aktyviausi lankytojai gauna nuolaidų, po kelių dienų gali grąžinti netikusį rūbą. Bet matau ir graudųjį aspektą – išnaras ir skurdą.
Prie vieno tavo darbo, kuriame vaizduojamos iš mašinos bagažinės krintančios skudurų gėrybės, rašoma: „My car’s butt is bigger than yours.“ Tokie keliaujantys skudurynai primena mažų miestelių ir kaimelių kasdienybę, kuomet šventadieniais po mišių visi eina kuistis po dėvėtų rūbų kauges. Prieš 14 metų rašei, kad „skudurynas prie bažnyčios seniai tapo tipišku lietuviško peizažo logotipu“. Ar kas nors per tuos metus pakito?
2003 m. dalyvavau menotyrininkų konferencijoje, skaičiau pranešimą apie second hand kultūrą Lietuvoje, apie sužadintas aistras, sezoniškumą. Šis tekstas vis dar nepasenęs. Iki 2009 m. skudurynų mažėjo, paskui prasidėjo krizė ir vėl suklestėjo taisyklos, komisai, buitinės technikos atnaujinimo specialistai. Pakito tai, jog apie skudurynus imta kalbėti, svarstyti, ar tai gėda, ar žlugdo tekstilės pramonę. Rūbas per dieną nenusidėvi, šviežias bedarbis gali būti gerai apsirengęs, bet kelias dienas nevalgęs, močiučių jaunystės rūbai kartais grįžta. Dalijimasis išnaromis turi daug aspektų. Pavyzdžiui, pastaruosius 5 metus labai populiari vienoda draugių apranga, bet tai susiję ne su skurdu, o su paauglių bendruomene. Be to, atsiradusi „lėtoji“ apranga ragina pirkti racionaliai, nors, esu tikra, Lietuvos gyventojai mieliau turės 15 skirtingų džinsų nei vienus labai gerus.
Rūbai iš antrų rankų sukūrė daug darbo vietų, tapo šeimos verslais: kas nors iš užjūrių atsiunčia, o žmona ar seni tėvai pardavinėja čia. Turgavietėse, mokyklų stadionuose, centrinėse miestų aikštėse šis ritualas vyksta nustatytu metu, nuo kritulių beveik nepriklauso. Karnavalo elementas, prekijo artistiškumas, galimybės pasimatuoti čia ir dabar, pažįstamiems palikti rūbai irgi kuria savotišką bendruomenę. Beje, inteligentai mažo miestelio prekyvietėje – atskira grupė, išsiskirianti išvaizda, tuo, kad nesideri dėl kainų, elgiasi maloniai. Kai kur egzistavo samprata, kad mišių dieną – sekmadienį – skudurų šalia bažnyčios būti negali, bet racionalumas nugalėjo ir po mišių žmonės eina į turgų, kaip ėjo per amžių amžius.
Esminį Vakarų ir Rytų Europos skirtumą suvokiau vadinamuosiuose flea market. Mylimoje Olandijoje daili metalinė žvakidė kainuoja du guldenus arba jau du eurus, nes jie tiesiog nori atsikratyti močiučių daiktais, o mes dėl tremčių ir nacionalizavimų neturime iš senelių paveldėtų sidabrinių šaukštelių, o jei turime bent vieną – garbiname kaip relikviją. Lisabonoje savaitgalį vykstančiame second hand turguje prie Šv. Vincento bažnyčios vyksta nesibaigianti gyvenimo fiesta su atsipalaidavusiais žmonėmis, neagresyviais prekijais, ten rasi visko – nuo 6 dešimtmečio kvepalų iki kasetinių magnetofonų, vinilų ar paveikslų. Blusturgius visada pažymiu turistų informaciniuose puslapiuose, tai padeda pažinti šalį, užmegzti ryšį su praeitimi. O Lietuvoje daug dirbtinumo – gremėzdiški antikvariniai skandinavų ar vokiečių mediniai baldai, puošnūs šviestuvai atstoja klasiką.
Kito tavo paveikslo centre – tarsi rūke pasiklydusi tarp prekėmis apkrautų prekystalių stovinti žmogaus figūra. Tekstas šalia ironiškai komentuoja: „Nuo savęs pabėgsi tik skuduryne.“ Paaiškink šią mintį.
Apsivilkęs skirtingus rūbus įgauni įvairių pavidalų: nuo gaisrininko iki go go šokėjos. O smagiausia pažaidus su įvairiomis išnaromis nieko nepirkti.
Bet man svarbesnis kitas parodos aspektas – erdvinis turgus su savo istorijomis įrėmintas klasikine tapybos technika nutaškytame stačiakampyje, plokštumoje. Tai istorija istorijoje.
Tavo tapybos darbus lydi tekstai – iš pradžių lietuviškas, o tada kūrinio mintį praplečiantis, dažnai ironiškas sakinys anglų kalba. Kodėl pasirinkai tokią strategiją?
Esu iš rašančių menininkų, manau, istorija svarbi, ji treniruoja smegenis. Istorija neprivalo diktuoti žiūrovui, bet jei jam įdomu, gali nuvesti ten, kur norėtų autorius, suteikia galimybę pasinerti į pasakojimą. Lietuviški pavadinimai flirtuoja su angliškais, kad vienas kitą papildytų, tačiau jų nereiktų suprasti paraidžiui. Nesvarbu, ar istorijos tikros, bet mano psichikoje pavadinimai su darbu sulimpa sinchroniškai, tai moksliškai analizavo Erika Grigoravičienė. Gal todėl ir pradėjau piešti komiksus, nes tekstas su vaizdu manyje susijęs ir visai smagiai kartu išsprogsta. Dažnai mano darbus žmonės pradeda žiūrėti ir analizuoti rimtai, bet perskaitę tekstą tyliai kvatoja – toks jau mano braižas.
Minėjai, jog aukojimo motyvas tau asocijuojasi ir su kolonializmu, nes gavėjas negali pasirinkti, ką gauna. Ar įžvelgi viso to pasekmes mūsų kultūriniams ir visuomeniniams diskursams?
Šios ilgai ruoštos parodos metatema yra paveldas, susijęs ir su primetimu: tiek daug paveldėjom, o kiek dar nauja esame priversti sužinoti, iš naujo apmąstyti, suvirškinti, panaudoti ar perdirbti. Kaip minima knygoje „Apdarų gamybos skurdas“ (Andrew Brooks, „Clothing poverty“, 2015), net tekstilės perdirbimas – šiuolaikinė kolonizacija. Ji nesuvaldoma kaip kapitalizmo ekspansija, aplinkos teršimas chemikalais, ribotų geriamo vandens išteklių naudojimas, pigios darbo jėgos išnaudojimas, „greitos mados“ ir taip toliau. Buka ideologinė kolonizacija yra ir tai, kad meno doktorantas, pavyzdžiui, gali papasakoti, ką Slavojus Žižekas mano kiekvienu klausimu, bet nežino Giedros Radvilavičiūtės pavardės, o tuo labiau tekstų. Dar baisiau, kad ir nenori sužinoti.
Gyvename Europoje, pertekliaus pasaulyje, kuriame sunku atsirinkti, ko mums reikia labiausiai, bet idėjų tvane turime sugyventi visi: aukojantys, išnaudojantys, perkuriantys, parduodantys, pamirštantys, adantys ir pakuojantys, nes viskas yra second hand ‒ VISKAS JAU BUVO.
Kaip paralelę dėvėtų rūbų temai pasirinkai senstančios cirko akrobatės figūrą – kodėl įgarsinai būtent šios realios moters personažą?
Cirkas – tai pirmiausia persirengimas, – vaidmenų, rūbų, muzikos keitimas. Kūrinyje eksploatuoju klasikines klišes – viską, ką iš vaikystės, knygų ar filmų žinome apie cirkininkų gyvenimus, apie tai, kaip gerai jie moka slėptis po spalvotais kostiumais. Mano kūrinys skirtas Vladimiro Nabokovo apsakymui apie neūžaugos meilės istoriją iš knygelės „Laiškai Rusijon“. Bet kokios asociacijos su realybe atsitiktinės, visos cirko solistės yra panašios.
Keliaudama stengiuosi nueiti į zoologijos sodus ir cirkus, ir visi vaidmenys ten visuomet tie patys – nuo viduramžių, nuo comedia del arte laikų, nuo žvėrinčių. Tai man svarbu, jaučiuosi Europos kultūros dalimi ir labai tikiuosi, kad PETA neatims iš vaikų džiaugsmo pažinti gyvūnus, kai mėšlo kvapas ir juokas – šalia, nes toks tas gyvenimas. Nes gyvenimas – visoks.
Moterys glaudžiai susijusios su dėvėtų rūbų kultūra, o kokį vyrų vaidmenį joje matai?
Esu buvus privačiuose firmų angaruose ar fabrikuose, ten dirbančių vyrų ir moterų skaičius panašus ‒ vienur daugiau moterų, kitur vyrų. Pradžios neatseksiu, viską žino tik Statistikos departamentas. Reikia pabrėžti svarbiausią – tai tarptautinis verslas, žaidėjų nedaug, konkurencija arši.
Lankeisi fabrike, kuriame kasdien 8 valandas per dieną iš išmestų rūbų moterys pjausto sagas ir užtrauktukus. Sakei, kad stebėdama monotonišką jų darbą patyrei katarsį. Kodėl?
Mano parodos centras – moteris, kaip demiurgas stovinti ant pakylos ir rūšiuojanti daiktus į daugybę konteinerių. Paskui ateina vaikinai juodais rūbais, viską veža ant svarstyklių, dalį prekių – į parduotuves, dalį ‒ į preso mašinas. O kitame fabrike darbuotojos išpjausto smulkias detales iš rūbų, kad perdirbtos minkštos audinių skiautės taptų pramoninėmis šluostėmis. Lankytose vietose jutau gerai sustyguotą sistemą, o ne koloniją – kiekviena grandis savo ritmu vykdė planus. Tai priminė bendruomenę, kai (daugiausiai moterys) kartu mezga, siuvinėja, renka žoleles, gal dainuoja, plauna bažnyčias prieš atlaidus, pina vainikus, lygina rūbus. Būtent todėl man labai patiko Bažnytinio meno paveldo muziejaus pozicija, noras eksponuoti mūsų bendroje parodoje istorinius rūbus, kuriuos taisė ir persiuvo vietinės moterys.
Kurdama parodą tapiau kada norėjau, kiek norėjau ir ką norėjau, todėl užtrukau dešimtmetį. Suprantu, kokia tai prabanga, kai fabrike 8 valandas moterys iš rūbų pjausto sagas ir užtrauktukus. Kasdien. Šiame fabrike beveik patyriau katarsį – susikaupusių moterų tykus monotoniškas darbas priminė bažnyčios ruošimą atlaidams. Atsipalaidavusios bent minutei jos nusipjautų pirštus. Laisvė įdarbina.
Grožis vis dar mūsų kultūros tikslas, bent jau vizualiniame mene. Bet ir peiliai, pjaustantys banalybes, turi būti gražūs. Ir A. Škėmos herojus neiššoko per langą, nes tokia mirtis jam buvo antiestetiška.
Ko palinkėtum parodos žiūrovams?
Prašau peržiūrėti keletą videofilmų, nes tapyba bei rūbai ir taip į jus spoksos. Kartais dokumentika turi nudirti odą dar kartą, kad suprastum, koks įvairus pasaulis. Kvatoti, kai kerta per kepenis, ir sustingti, jei per odą nueina pagaugai.
Kalbėjosi Jurga Tumasonytė
{source}
<iframe src="https://www.facebook.com/plugins/post.php?href=https%3A%2F%2Fwww.facebook.com%2Fmedia%2Fset%2F%3Fset%3Da.1560945440665346.1073742041.321208957972340%26type%3D3&width=600" width="600" height="750" style="border:none;overflow:hidden" scrolling="no" frameborder="0" allowTransparency="true"></iframe>
{/source}