Aleksandras Pleskačiauskas. Ar suprantame akių kalbą?

Iš bendro su VU Gyvybės mokslų centru rengiamo straipsnių ciklo „Gamtos mokslai – humanitarams“

Žodis „kalba“ įvairiuose šaltiniuose yra apibrėžiamas skirtingai. Plačiausia definicija būtų tokia: „Kalba – tai galimybė išmokti ir vartoti sudėtingas komunikacijos sistemas.“ Žinome rašto kalbą, garsų kalbą, ženklų kalbą, muzikos kalbą, kino kalbą, programavimo kalbą ir dar daug įvairių komunikavimo sistemų. Vienų kalbų mokomės, kitos yra įgimtos. Žmonėms bend­raujant, be šnekamosios kalbos, svarbi ir kūno kalba. Akys, žvilgsnis, veido mimika siunčia pašnekovui daug informacijos. Šią kūno kalbą vartoja beveik visi žmonės. Gamtos taip surėdyta, kad vos kūdikiui atsimerkus ir pasidairius po pasaulį, jo akys pradeda „kalbėti“. Augdamas žmogus išmoksta šnekamosios kalbos, rašto ir daug kitų dalykų. O ar moka suprasti akių kalbą? Šiandien šis klausimas aktualus ir mokslui. Akių judesius tiria neurobiologai, psichologai, medikai. Egzistuoja net kūno kalbos tyrimų sritis okulesika, nagrinėjanti akių kalbą.

Nuotrauka iš ameninio archyvo

Akys kaip kūno kalba bendraujant

Dažnai rūpi, ką iš tikrųjų galvoja pašnekovas, betgi nepažiūrėsi į jo smegenis. O gal? Akys, būdamos jutiminis organas, kartu yra ir mūsų smegenų dalis, matoma išorėje. Spoksok į šią pašnekovo smegenų dalį kiek patinka! Atlikdamos jutimo, t. y. regos funkciją, akys negali nuslėpti ir kai kurių procesų, vykstančių smegenyse. Romantikai prikūrė įvairių metaforų – „sielos langas“, „minčių veidrodis“, „kalbančios akys“ ir pan. Ir tai panašu į tiesą. Akys tikrai siunčia aplinkiniams daug neverbalinės informacijos. Tai lengva ištransliuoti ir priimti, nes dideli ir labai balti akių baltymai (vieninteliai tokie tarp visų primatų) leidžia stebėti ir suvokti žvilgsnį, jo kryptį ir kitus akių judesius. Bendraujant visai natūralu žiūrėti pašnekovui į akis (spoksoti į kai kurias kitas kūno dalis gali būti ir nepadoru). Bendrauti su žmogumi, slepiančiu akis po tamsiais akiniais, šiek tiek nejauku, o jei tai vyksta patalpoje, tai jau gali būti signalas, kad pašnekovas siekia ką nors nuslėpti. Ne veltui įvairūs gangsteriai ir tie, kurie stengiasi atrodyti galingi ar paslaptingi, slepiasi už tamsintų stiklų.

Akių kalbos mokykloje nesimokome. Tačiau didelę dalį tos kalbos įsisaviname bendraudami. Akimis siunčiame pašnekovui (-ams) informaciją dažniausiai patys to nesuvokdami. Tereikia kai kurių žinių, kad pašnekovas galėtų suprasti, ką sako jūsų akys.

Ryškiausi šios kalbos elementai: žvilgsnio kryptis, akių judesių dažnumas, fiksacijų ilgumas. Iš žvilgsnio krypties galime nuspėti, kokios mintys sukasi pašnekovo galvoje. Akys, nukreiptos į viršų, reiškia, kad žmogus kažką galvoja ar kuria vaizdinį. Žiūrėjimas aukštyn ir į kairę gali reikšti bandymą ką nors prisiminti, aukštyn ir į dešinę – ką nors įsivaizduoti. Pastaroji kryptis, beje, gali išduoti melagį. Tik atsargiau su „diagnozėmis“ – kai kurių žmonių žvilgsnio kryptis kairėn dešinėn gal būti priešinga. Jūs galite tai patikrinti, paprašydami pašnekovo ką nors prisiminti ar įsivaizduoti. Žiūrėjimas žemyn dažniausiai rodo nuolankumą, nusižeminimą arba kaltumą. Kultūrose, kuriose žiūrėjimas tiesiai į akis laikomas nemandagiu, nuleistas žvilgsnis reiškia pagarbą pašnekovui. Kalbėdami pastebėjote, kad partneris neatitraukia žvilgsnio nuo jūsų akių – tai jau gali būti meilė. Jei žvilgsnis dar slystelėjo ir kūnu – tai jau ir geismas. Pašnekovas gali nužvelgti jus nuo galvos iki kojų vertindamas kaip seksualinį partnerį. Kitu atveju, tai gali reikšti pasitikrinimą, ar nekeliate grėsmės, o gal tiesiog žiūri į jus iš aukšto, lyg sakydamas: „Aš stipresnis, tavo jausmai nėra reikšmingi, pamėgink atlaikyti mano žvilgsnį.“

Akių kontaktas – tikras kūno kalbos arsenalas. Žiūrėjimas tiesiai į akis, žvilgsnio nusukimas į šoną ar žemyn, spoksojimas, žvilgčiojimas, mirksėjimas, ašarojimas ar mirktelėjimas – tai tik dalis tų instrumentų, kuriuos mes patys naudojame kasdien, ar suprantame, kai juos naudoja kiti. Be tiesioginio kontakto, ne mažiau svarbi ir bend­ra žiūrėjimo kryptis. Kai nukreipiate žvilgsnį į kokį nors objektą ar kuria nors kryptimi, kiti žmonės, sekdami jūsų žvilgsnį, jaus poreikį irgi ten pažiūrėti. Įprastas krepšininkų manev­ras –­ žiūrėti į vieną pusę, o kamuolį siųsti į kitą. Triukas beveik visuomet pavyksta, nors varžovai apie jį gerai žino. Prigimties taip lengvai nepakeisi. Na, o jei jūs apžiūrinėjate kelis objektus, tarkim, prekes parduotuvėje, tai žvilgsnis vis grįžta prie tos, kuri jums labiausiai patinka. Pardavėjai, siūlydami prekes, greit supranta, kurią reikia dar pagirti, kad tikrai ją nupirktumėte.

Akys mene

Svarbiausia įtaigaus portreto vieta yra akys. Dailininkas turi įdėti nemažai išmonės ir talento, kad jo sukurto portreto akys „prakalbėtų“. Žvelgdamas į tokį kūrinį, žiūrovas pirmiausia ir bando (o gal yra verčiamas) „išklausyti“ akių kalbos, suprasti, ką menininkas nori pasakyti. Kuo talentingesnis kūrėjas, tuo garsiau ir aiškiau „kalba“ jo paveikslai. O ar visi „girdi“ tą patį, gal kiekvienas „girdi“ savo versiją? Tam įtakos turi keli veiksniai – menininko akis / ranka, žiūrovo išprusimas, meninė „klausa“ ir... biologija. Visi žmonės intuityviai vienodai suvokia piktas, linksmas, geras ar liūdnas akis. To išmokome per ilgą evoliucijos laikotarpį, padėjusį išlikti iki šių dienų.

Fotografija irgi turi priemonių „prakalbinti“ akis. 1985 m. birželio mėnesio „National Geographic“ žurnalo viršelį papuošė fotografo Steve’o McCurry’o nuotrauka, vaizduojanti jauną afganistanietę. Jos žalių akių išraiškingumas taip prikaustė skaitytoją, kad ir šiandien viršelis su šia nuotrauka laikomas vienas iš geriausių, gal net geriausias žurnalo istorijoje. Kartais ši nuotrauka yra vadinama „afganiškaja Mona Liza“. Jei žinote istorinį-kultūrinį šio portreto kontekstą, tuomet merginos akys byloja dar daugiau (en.wikipedia.org/wiki/Afghan_Girl).

Mokslininkai „seka“ akių judesius

Neurobiologijoje tiriant smegenis taikomi įvairūs sudėtingi metodai. Jau minėjome, kad akys yra matoma smegenų dalis. Todėl mokslininkai skverbiasi į smegenis ir per akis. Nuo XIX a. pabaigos prasidėjo intensyvūs žvilgsnio tyrinėjimai. Kol nebuvo tinkamų prietaisų, tyrėjas tiesiog stimuliavo (uždavinėjo klausimus, prašė prisiminti, suskaičiuoti, įsivaizduoti, kažką surasti ir pan.) ir užsirašinėjo, kur tiriamasis žiūri ar nukreipia savo akis. Vėliau tiriamajam prasidėjo vargai – ant jo akių obuolių klijavo veidrodėlius ar rites, aplink akis lipdė elektrodus. Tačiau moksliniai rezultatai tapo objektyvesni, tikslesni. Pasirodo, ir akių judesių yra visokių: staigūs dideli, greiti šuoliai sakados, lėtesni sekamieji judesiai, kelių rūšių smulkesni akių virpesiai. Įžengus į kompiuterių erą ir spartėjant skaičiavimo technikai, atsirado naujų akių judesių registravimo metodų, tiriamajam asmeniui gyvenimas palengvėjo. Pasiektas lygis, kai per eksperimentą akis galima filmuoti ir tą vaizdą siųsti į kompiuterį. Kompiuterinė programa atpažįsta vyzdžius ir labai dideliu greičiu (1000 kartų per sekundę ar greičiau) registruoja (įrašinėja į kompiuterio atmintį) viską, ką tos akys veikia, o mokslininkas tyrėjas įvairiais metodais tuos įrašus analizuoja.

manipuliacija.lt nuotrauka

Akių judesių registravimo aparatai tobulėja, pinga, mažėja. Vis daugiau mokslininkų bando perprasti akių kalbą. Niujorko valstijos universitete dirba profesorė Susana Martinez-Conde. Ji su kolegomis tiria labai smulkius akių judesius mikrosakadas. Tai nevalingi, mūsų regėjimui svarbūs akių šuoliukai. Plika akimi juos įžiūrėti sunku, tačiau aparatai gali užfiksuoti. Kadangi mikrosakadas valingai suvaldyti sunku, tai jos gali išduoti kai kurias mūsų mintis. Jūs galite sąmoningai nusukti žvilgsnį nuo įdomaus ar trokštamo daikto, tačiau mikrosakados išduos kur krypsta jūsų dėmesys. Mikrosakadų buvimas sukuria ir iliuzijas, kai stacionarūs paveikslėliai atrodo judantys. Iliuzionistai, rodydami savo triukus, kartais tuo pasinaudoja. Martinez-Conde netgi parašė knygą „Proto išdaigos“. Joje gvildena neurobiologinius mechanizmus, kuriuos pasitelkia magai, apgaudinėdami mūsų smegenis. Kasdieniame gyvenime mes irgi nesąmoningai naudojame šias gud­rybes. Mokslininkė su kolegomis netgi vysto naują keistą ir įdomią mokslo šaką – neuromagiją.

Žmonių akių judesiai nėra visiškai vienodi. Kol kas nėra ryškios takosky­ros tarp lyties, kultūros, socialumo, individualumo įtakos akių judesiams, tyrimai dar vykdomi. Nustatyta, kad vyrų ir moterų akių judesiai skiriasi. Pavyzdžiui, žiūrėdamos į vaizdą moterys atlieka mažiau žvilgsnio fiksacijų nei vyrai per tą patį laiką. Kitaip tariant, vyrų žvilgsnio fiksacijos yra trumpesnės negu moterų. Tokią hipotezę patvirtina ne vienas mokslinis tyrimas. Bendraudamos moterys žvilgsnį gali išlaikyti ilgiau, tačiau nėra linkusios spoksoti kitam žmogui į akis, o vyrai stengiasi vengti tiesioginio akių kontakto, dažnai žiūri ne į akis, o kur nors kitur. Iš primatų tik žmogus turi baltą akių baltymą. Tas baltumas siejamas su sveikata ir jaunyste. Moterų akių baltymas palyginti didesnis nei vyrų. Jos dar stengiasi jį paryškinti, dažydamos blakstienas ir vokus ar visaip „vartydamos“ akis, tuo lyg teigdamos, kad yra jaunos ir sveikos. Daugiausia vyrų ir moterų žvilgsnio skirtumų išryškėja tiriant žiūrėjimo kryptis, žvilgsnio fiksacijas ir dėmesį. Vykdant mokslinį tyrimą, kai buvo rodomi įvairių scenų paveikslai, paaiškėjo, kad vyrai dažniausiai žiūri aukščiau ir į tai, kas teikia bendresnę informaciją, o moterys linkusios žiūrėti žemiau, tyrinėti įvairias detales. Dar įdomesni kūno stebėjimo tyrimai. Pasirodo, vyrai ir moterys nevienodai žiūri ir į kūnus. Tyrimų duomenimis, tiek vyrai, tiek moterys pirmiausia atkreipia dėmesį į veidą. Tačiau vyrų žvilgsnis greičiau nuslysta ir ilgiau stabteli ties moters krūtine, o moterys anksčiau pradeda žiūrėti į vyrų kojas. Žvilgsnio krypčiai įtakos turi lyčių požymiai. Viename eksperimente tiriamiesiems po kelias sekundes buvo rodomi apsirengusių ir nuogų žmonių atvaizdai, kai lytiškumo požymiai nepastebimi ir kai jie matomi ryškiai. Nors visi tiriamieji daugiausia dėmesio skyrė veidams, vyrai vietoj veido ilgiau žiūrėjo į moterų be drabužių krūtinę ir pilvo sritį. Moterims svarbesnis buvo vyro veidas – žiūrėjo ilgiausiai, nesvarbu, ar vyras apsirengęs, ar nuogas. Toks jau yra mūsų bio­loginis ir socialinis paveldas: vyrams rūpi, ar moteris bus pajėgi susilaukti ir išmaitinti palikuonis, o moterys iš vyro veido sprendžia, ar jis patikimas, protingas, geras, ar galės pasirūpinti šeima.

Mokslo tyrimai vykdomi dviem kryptimis. Fundamentinių tyrimų tikslas – išsiaiškinti, kaip viskas sudaryta ir „veikia“ gyvojoje ar negyvojoje gamtoje, o taikomaisiais tyrimais siekiama mokslo atradimus ir žinias panaudoti naujoms technologijoms ir produktams kurti. Dažnai šiandienos fundamentiniai tyrimai rytoj jau gali būti pritaikyti praktikoje. Taip pat ir akių judesių tyrimai – išsiaiškinus mechanizmus, juos galima pritaikyti praktiškai.

Praktinis akių judesių tyrimų pritaikymas

Medicina. Jau minėta, kad akys yra smegenų dalis. Vadinasi, sutrikusi smegenų veikla gali lemti ir akių judesių nesklandumus, taigi jie gali būti kaip žymenys, patvirtinantys galvos smegenų ligą. Pavyzdžiui, yra nustatyta, kad sergant šizofrenija, pacientui sunku tolygiai sekti vingiuotą kreivę – jo žvilgsnis vis nukrypsta nuo trajektorijos. Yra žinomi ir kitų ligų specifiniai akių judesių sutrikimai. Žvilgsnio sekimas gali pasitarnauti ir kitaip. Šiuolaikinė medicina operuoja įvairia vaizdine medžiaga, tokia kaip rentgenogramos ar tomogramos. Gydytojas ekspertas apžiūrinėja tokius vaizdus kompiuterio ekrane, o žvilgsnio sekimo aparatūra registruoja, kur buvo žiūrėta. Vėliau galima vaizdžiai atkurti žiūrėjimo „maršrutą“ ir taikyti šias žinias rengiant jaunuosius medikus, kad jie, analizuodami vaizdinę medžiagą, matytų, į kurias vietas ekspertas atkreipia daugiausia dėmesio.

Rinkodara. Verslininkai ir prekybininkai labai suinteresuoti savo prekes kuo plačiau išreklamuoti ir pateikti vartotojams. Tiek reklamos paveikumas, tiek gaminių įpakavimo formos ir spalvos, tiek jų išdėliojimas lentynose turi didelės reikšmės siūlant prekes. Todėl akių judesių registravimo tyrimais siekiama išsiaiškinti, kur pirkėjas žiūri, kas jam svarbu ar kas „traukia“ akį. Taigi naudojami ir mobilūs įrenginiai ar specialūs akiniai, kad būtų sukurtos realios sąlygos, tarkim, parduotuvėje apžiūrint prekių lentynas.

Internetinių puslapių kūrimas. Svetainių kūrėjų tikslas – pritraukti kuo daugiau lankytojų. Internete dažnai skelbiama reklama, todėl, kuriant el. svetaines, svarbu atsižvelgti į žmonių skaitymo ir puslapio apžiūrėjimo ypatybes. Moksliniais tyrimais siekiama išsiaiškinti, į kurią puslapio dalį dažniausiai krypsta žvilgsnis, kurioje vietoje vyksta daugiausia žvilgsnio fiksacijų. Išsiaiškinta, kad vakariečių kultūroje vaizdas dažniausiai pradedamas analizuoti nuo kairiojo viršutinio kampo, o dešinysis apatinis ekrano kampas sulaukia mažiausia dėmesio. Puslapių kūrėjai dažniausiai tai žino ir naudoja savo darbe.

Išmanieji įrenginiai. Šiuolaikinius elekt­roninius prietaisus galima išmokyti sekti mūsų akis ir suprasti jų „šneką“. Itin svarbu praplėsti neįgalių žmonių galimybes naudotis kompiuteriais ir kitais elektroniniais įrenginiais. Kompiuterius jau galima valdyti žvilgsniu, panašiai kaip pele; sukurta programų, leidžiančių spausdinti žvilgsniu. Vykdomi neįgaliųjų vežimėlio, valdomo akimis, bandymai. Taip pat išmanieji telefonai ir panašūs įrenginiai jau geba sekti mūsų žvilgsnį ir greitai jų valdymas supaprastės.

Transportas. Treniruoti lakūnus ir vairuotojus skrydžio ar automobilių treniruokliais-simuliatoriais yra žymiai pigiau. Žvilgsnio krypties registravimo įranga čia gali pasitarnauti analizuojant klaidas, demonstruojant ekspertų darbą ir pan. „Volvo“ gamyklos automobiliuose jau montuojama akių judesių registravimo įranga, stebinti, ar vairuotojas nesnūduriuoja, ar jo žvilgsnis atidžiai seka kelią ir pan.

Čia išvardyta toli gražu ne visos „akių kalbos“ praktinio taikymo galimybės ar atliekami tyrimai. Ateityje atsivers dar daugiau galimybių akimis „kalbėtis“ su mus supančia aplinka. Tam reikia aktyviau vystyti šios srities tyrimus. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre mokslininkai neurobio­logai įvairiais šiuolaikiniais metodais tiria smegenis ir to moko studentus neurobiologus ir neurobiofizikus. Čia taip pat tiriami akių judesiai naudojant pažangią šiuolaikinę įrangą, su kuria dirba tiek mokslininkai, tiek studentai –­ ateities kūrėjai. Jie jau tikrai supras „akių kalbą“.