Poetas, vertėjas Kornelijus Platelis – žmogus, daugeliui įsimintinas tiek dėl jo originalios, puikiai vertinamos poezijos, kūrybinių iniciatyvų, tiek ir dėl anksčiau svarbių, viešam asmeniui priskiriamų pareigų. Ne visi patikėtų, kad šio kūrėjo gyvenamoji vieta buvo ir liko Druskininkai. Pasikalbėjome, ką gi jis dabar veikia, kaip mato, ką mąsto. 

× Sara Poisson

 

 

Kornelijus Platelis. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

 

Į Druskininkus atvykote baigęs studijas tuometiniame Vilniaus inžinerinės statybos institute, atlikęs privalomąją karinę tarnybą, būdamas jaunas inžinierius. Bet netgi tapęs tuomet garsios „Vagos“ leidyklos direktoriumi, vėliau Švietimo ir mokslo ministru, žurnalo „Literatūra ir menas“ vyriausiuoju redaktoriumi ar Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentu, neminint kitų svarbių pareigų sostinėje, savo gyvenamąja vieta visada vadinote Druskininkus. Ar Druskininkai turėjo kokios nors svarbios įtakos tam, kaip vertinate pasaulį, Lietuvos kultūrinį gyvenimą?

Abu mano tėvai kilę iš Jakiškių kaimo Joniškio rajone. Gimiau ir mokyklą baigiau Šiauliuose, todėl turbūt tas regionas mane formavo esmingiau – žodyną sulydė su daiktais bei reiškiniais, nužiedė tikrovės vaizdinį. Šis, suprantama, su laiku keitėsi, bet jo pagrindas – turbūt nelabai. O Druskininkuose su tėvais pasistatėme namą, į kurį įsikėliau 1982 metais, taigi gerokai palaistėme Ratnyčios smėlį prakaitu, o jis taip lengvai neišgaruoja. Be to, čia stačiau ir kitus objektus, dalyvavau Sąjūdyje, porą kartų buvau išrinktas į savivaldybės tarybą, kurį laiką dirbau vicemeru. Tai irgi negalėjo nepaveikti tiek pasaulėjautos, tiek vėlesnių pasirinkimų.

Kuo jums patrauklūs Druskininkai? O gal čia ko nors pasigendate? Ar vis dar svarbus jums šio miesto politinis ir kultūrinis gyvenimas? 

Druskininkai – jaukus, pušynų supamas miestas, gaubiamas gryno oro. Ko čia galima pasigesti, kai darbus ir pramogas susikuri pats? Kultūriniame gyvenime dalyvauju saikingai, į politinį emociškai nesiangažuoju. Taigi esu viskuo patenkintas.

Prieš 16 metų, dirbdamas Prezidentės Dalios Grybauskaitės sudarytoje darbo grupėje Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių projektui parengti, kalbėjote apie atotrūkį tarp paramos kultūrai ir jos teikiamos naudos. Pateikėte netgi to meto skaičius: kultūros sektorius Lietuvoje sukuria apie 5 proc. bendrojo vidaus produkto, tačiau investicijos į šį sektorių nesiekia nė procento. Kaip yra dabar? Ar, kalbėdamas apie šių dienų kultūros padėtį, vis dar remtumėtės panašiu argumentu?

Būdamas Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentu (šį titulą paveldėjau iš Vytauto Martinkaus), dirbau įvairiose komisijose, tarybose, darbo grupėse Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje. Asociacijos tikslas buvo sudaryti kuo palankesnę aplinką meno kūrybai, siekti, kad laisvi menininkai, kaip rūšis, neišnyktų nuo žemės paviršiaus. Jūsų minėta argumentacija rėmėmės teigdami, kad menus net ekonominiais sumetimais verta remti dosniau. Ji tebegalioja ir šiandien, ypač kūrybinėms industrijoms, tik bėda, kad Lietuvoje tų procentų niekas tiksliai nepaskaičiuoja, o jei taip nutiktų, kaip suvokiamu laiku įvertintume poveikį ekonomikai ir kada tai pradėtų atsispindėti valstybės biudžete? Tačiau teigiamų poslinkių yra, pavyzdys – kinas. 

Kai tarėmės dėl šio pokalbio, užsiminėte, kad turite „per akis to prastai apmokamo darbo su tekstais“. Galbūt tai ką nors sako apie mūsų kultūrinį gyvenimą, o gal apie jūsų požiūrį į kultūrininko, rašytojo padėtį ar statusą visuomenėje? Ar ir jūs, kaip daugelis šių dienų humanitarų, esate išdavęs žaidimą, jį pavertęs darbu? Kas verčia taip dirbti?

Na, truputį pakoketavau. Darbas iš tiesų prastai apmokamas, bet jis kitoks ir negali būti, kai parama ateina iš biudžeto, t. y. mokesčių mokėtojų lėšų, o ne gausūs to darbo vaisių vartotojai už jį susimoka patys. Valstybė remia kultūrą, kiek išgali, ir tik dalinai. Kita dalis – tai kultūrininko, menininko, rašytojo indėlis – jo valia ir džiaugsmas kurti. Menininkas gali rinktis – daryti tai, kas jam atrodo prasminga, ar bandyti sudominti kuo platesnę auditoriją. Kai kurie tuos dalykus mėgina suderinti, tačiau tik nedaugeliui pavyksta, bent jau realiuoju laiku. Nereikia pamiršti ir Lietuvos meno rinkos dydžio. Yra dar trečias kelias – puoselėti savo ambicijas ir žvalgytis aplinkui, kaip kas ką daro, tačiau jo aš nesirinkčiau. O žaidimui ar lošimui galima prilyginti nebent originalią kūrybą. Jos „išduoti“ turbūt neįmanoma. Kai verti ar redaguoji (tai pats nenaudingiausias darbas jį dirbančiam, kokį tik įmanoma išsigalvoti), tenka to darbo įdėti, jo nenorėčiau menkinti. Jam reikia įgūdžių ir išmanymo, reikia jį mėgti. O aš mėgstu visus darbus, susijusius su poezija, kad ir tampančia ekonomiškai ir socialiai vis marginalesniu užsiėmimu, ir nelabai įsivaizduoju, ką čia dar būtų galima veikti pensininkui. Daryčiau tai ir neatlygintinai, bet negaliu sau leisti taikyti dempingo.

Kai gyvenau Mažeikuose, o kas nors paklausdavo, kur gyvenu, kartais atsakydavau, kad dažniausia – prie kompiuterio. Kaip, jūsų akimis, technologijos pakeitė mūsų kultūros vyksmą? Regis, visai nebesvarbu, kur tas kompiuteris ar knyga padėti? 

Iš tiesų ir aš gyvenu kompiuteryje, nors šiomis technologijomis naudojuosi tik baziniu lygiu. Nepaisant to, jos mano darbus pakeitė iš esmės. Be jų nebūčiau galėjęs nė kokios veiklos organizuoti, susirašinėti, knygų sudarinėti, jau nekalbant apie vertimus. Priešistoriniais laikais susidarydavau ilgus sąrašus pavadinimų ir važiuodavau į Mažvydo bibliotekos enciklopedijų skaityklą. O dabar visi šaltiniai monitoriuje prieš nosį. Manau, panašiai pasakytų ir kiti kolegos, tad kultūros vyksmui technologijų poveikis neabejotinas. Ar jis visada teigiamas – kitas klausimas. Prie kompiuterio (bet ne telefono) praleidžiu maždaug pusę dienos: rašau, verčiu, redaguoju savo ir kitų tekstus. Tik eilėraščius teberašau languotame sąsiuvinyje pieštuku beviltiškai sugedusia rašysena, bet ir juos vėliau suskaitmeninu.

Esate pasisakęs, kad jums, kaip poetui, didelę įtaką turėjo vienu metu Druskininkuose gyvenę poetai Vytautas P. Bložė, Nijolė Miliauskaitė, Sigitas Geda, vertėjas, rašytojas Antanas Dambrauskas. Panašios draugystės provincijai suteikia kultūros ar net pasaulio centro jauseną. Šiandien matome daug politiškai aktyvių menininkų ir kultūrininkų: ar jaučiatės kartu su jais, ar vis dėlto turite savo alternatyvų kultūros, dvasios centrą? 

Filologijos srityje esu visiškas savamokslis, gilinausi į tai, kas man atrodė įdomu, todėl Vytautui su Sigitu teko mane mokyti elementarių manierų. Su Vytautu ir Nijole arbatą gerdavome du kartus per savaitę, o Sigitas užsukdavo pakeliui į savo Paterus. Jie aiškino man, kaip turi atrodyti tikslūs rimai, kodėl turiu kirčiuoti žodžius kitaip nei Šiauliuose, ir panašių dalykų, bet poetika mano truputį kitokia. Sovietų laikais poezijos knygų pasirodydavo kur kas mažiau, tad bemaž visas jas aptardavome. Tai irgi formavo tam tikrą požiūrį. Pasaulio centru ar provincija lyg ir nesijautėme, nors mūsų vertinimai neretai būdavo griežtoki. Antanas Dambrauskas pasakodavo apie tarpukario Lietuvos kultūrą, jos žmones, daug diskutuodavome apie mitologiją ir teologiją. Ypač, kai jis vertė deuterokanonines (tas, kurios išliko tik graikų kalba) Senojo Testamento knygas, o aš, „Vagos“ prispirtas, rašiau paaiškinimus Juozapo Jono Skvirecko vertimui. 

Kai žmonių socialinį aktyvumą pavadiname politišku, jis savaime mūsų galvose susisieja su politinių partijų veikla. Jo tokiu nelaikyčiau, o partijos – atvirkščiai, jos bando pasinaudoti visais socialiniais įvykiais. Ir čia kalba ne tik apie menininkus ir kultūrininkus, o apie daugumą išsilavinusių, mąstančių žmonių. Žinoma, jų kur kas daugiau, negu ateina į mitingus, kuriuose aštriau keliami konkretūs reikalavimai. Dažniausiai jie tylūs, pasinėrę į savo darbus, bet kai pajunta (politinį) pavojų Lietuvos valstybei, prabyla. Be abejo, esu su jais, nors neišmanau, kaip derėtų viešumoje kalbėti, kad įsisenėjęs visuomenės susipriešinimas mažėtų. 

Kartais gerokai nejauku tame viešame savigyros ir savipardavinėjimo vyksme... Kaip tai atrodo jūsų akimis?

„Būk giriamas, bet nesigirk“ – taip mane auklėjo pradinėje mokykloje, kuri diegė ne tik sovietinį mentalitetą. Manau, tai gerai įsiminė mano ir vėlesnės kartos žmonės. Tačiau nenorėčiau vertinti dabarties papročių, kad ir kokie keisti jie atrodytų. Juos formuoja kitokia aplinka, tiesiog biologiškai keičianti mūsiškę. Kita vertus, gal vėliau pasirodys, jog tai paprasčiausios putos kultūros paviršiuje arba kad ši jūra visada putoja.

Esate kalbėjęs apie tai, kad savistaba – tai vienintelis pasaulio pažinimo būdas ir kad duomenys apie „kitą“ labai jau nepatikimi. Ar manote, kad dabartinė vadinamoji terapinė kultūra yra gera terpė savistabai? Kaip, jūsų manymu, ji veikia kultūrinį procesą? 

Atsigrįžus į save, vienintelį prieinamą tyrimo objektą, pirmiausia tenka žengti pro psichologijos ir gnoseologijos vartus. Kiekvieno žmogaus gyvenimas sudėtingas. Vieniems pavyksta įveikti trasą per daug nesukant sau galvos, kitiems – ne. Tai liudija ilgos eilės prie psichologų kabinetų, kaip tenka girdėti. O procesai visi veikia vieni kitus.

Ar nepaprastai išplėtotas visų santykių bei reiškinių psichologizavimas ir tai, kaip jis veikia meno, kultūros reiškinius, jums patinka? 

Ar apskritai galima kalbėti apie psichoterapinės kultūros poveikį kam nors, nežinau. Pačiam tokių paslaugų kol kas neprireikė. O gal to poveikio tiesiog nematau, nes žvelgiu į santykius bei reiškinius iš kitos minėtų vartų pusės. Mūsų mentaliniai procesai sudėtingi ir didele dalimi nesąmoningi. Tad apie juos nepraleidžiu progų patylėti.

Matant neapykantos kalbos pritvinkusius socialinius tinklus, nebesinori bristi į bent kiek atviresnį dialogą, kuriuo metu gali būti kategoriškai nutildytas, viską kuo grubiausiai supaprastinant iki sava-svetima. Tuo tarpu juk  dvasia suponuoja „svetimybę savyje“. Ar tikrai mūsų kultūra išgyvena laikus, panašius į karą ar revoliuciją, kad dauguma pasiduodame tokiam tikrovės supaprastinimui?  

Iš socialinių tinklų naudojuosi tik „Facebook“. Tai daryti įpratau dirbdamas „Literatūroje ir mene“, anonsuodamas naujus numerius. Ir dabar į savo paskyrą įdedu naujas daugiausia eilėraščių publikacijas po to, kai jos pasirodo spaudoje ar kituose tinklapiuose. Į diskusijas nesileidžiu, nes nemanau, kad tokioje erdvėje gali gimti kokia nors tiesa. Aršesnius diskutantus atjungiau ir pamačiau, kad liko tik „draugai“, dirbtinio intelekto sukurti memai ir sukčių spendžiami spąstai. Negi ginčysiesi su „botais“ ir panašiais į juos? O dėl „svetimybės savyje“ – turbūt kiekvienam atsigrįžusiam į save tenka nusivilti pastebėjus, jog tai, ką nori pasakyti kitiems, tėra tik tavo įsivaizdavimai, ne labiau pagrįsti už bet kokius kitus. Pasitikėti jais nelengva, turint omenyje jų radimosi būdą ir aplinkybes. Tai senas „inteligento kompleksas“. Pats turiu nerangiai besikeičiančius įsitikinimus, bet į juos stengiuosi bent kartais pažvelgti iš šalies. Be abejo, dažnai stulbina kai kurių pasisakymų mąstymo lygis ir kultūra. O vertindamas kitų moralę, stengiuosi neišleisti iš akių savosios. Nuolat vykstantys mūsų pasaulio pokyčiai gali pasirodyti panašūs į karą ar revoliuciją, bet ar pokyčiams tai rūpi?

Kadaise, kartu su bendraminčiais užkūrę tarptautinį festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“, galbūt buvote pavadinti kultūros nešėjais į provinciją? Gi mano akimis šio festivalio sąlytis su Druskininkų kultūriniu vyksmu ne tiek jau ir didelis. Ir ar įmanoma, ar reikia „nešti“ tokią kultūrą į liaudį? 

Nemažai apie tai esu rašęs tinklapyje pdr.lt. „Poetinis Druskininkų ruduo“ buvo sumanytas kaip festivalis-laboratorija poetams, į kurį maloniai kviečiama publika. Niekam kokios nors kultūros nešti neketinome, reikėjo pirma civilizuotis patiems. Į jokį vietos kultūros vyksmą irgi nesiorientavome, nebent į kompozitorių „Jauną muziką“, vykdavusią pavasarį nuo 1986 metų. Taip pat jautėme poreikį burti poetų bendruomenę. Tai visada nelengva: kaip suderinti žmonių lygybę su jų kūrybos nelygumu? Atsisakyti vertinimo? Tuomet taptume vien tik festivaliu, švente, kokių šiaip jau netrūksta. Taip ir stūmėmės į priekį. Kad ir negausus, bet didėjantis druskininkiečių būrys pamėgo festivalį, atskirus jo renginius. Atvažiuoja žiūrovų ir iš kitų miestų. Aš pats festivalio neberengiu nuo 2013 metų, o šiemet apleidau ir šiek tiek varginusias valdybos pirmininko pareigas. Tikiuosi, palieku organizaciją gerose rankose, neblogai administracine prasme sutvarkytą, o pats tampu eiliniu jos nariu. Kaip mums seksis toliau, priklauso ne tik nuo festivalio rengėjų, o net labiau – nuo visos poetų bendruomenės, nuo jos noro tokia būti.

Pastaruoju metu girdime: „kultūrininkų bendruomenė“, „rašytojų bendruomenė“. Bet ar tokios bendruomenės apskritai egzistuoja? Byung-Chul Hanas knygoje „Apie ritualų nunykimą“ tvirtina, kad dabar gi esą bendruomenė be komunikacijos užleidžia vietą komunikacijai be bendruomenės, randasi kultūros hipermarketas... 

Byung-Chul Hanas viską pastebi teisingai ir madingai. Juk filosofams būtina savais žodžiais apkalbėti pasaulį, kitaip – kaip jie gaus mokslinius laipsnius? Kaimo bendruomenė, nuo seno gyvenanti toje pačioje vietoje, užsiimanti panašia veikla ir vykdanti tradicines apeigas, – daugelio mūsų nostalgijos objektas, nors vargu, ar patys noriai į tokią įsilietume. Tačiau gyvenimo būdas keičiasi, žmonės juda, komunikacijos priemonės tobulėja, žuvys ieško, kur giliau, ir gal neverta visko dramatizuoti? Be to, tai nenauja. Savo esė „Kodėl tebekuriama poezija“ kildinau ją iš ritualo ir aiškinausi, kaip bendruomeninėms religijoms gręžiantis į individą, individualėjo ir ritualai, tad ir poetiniai. (Atsakant į jūsų klausimą apie alternatyvų kultūros centrą – štai vienas jų.) Taigi kuriasi kitokios bendruomenės, vienos natūraliau, kitos formaliau. Kiek jos svarbios asmeniui, galėtų atsakyti tik jų nariai. Man tebėra svarbi poetų bendruomenė, nors tai irgi tik vaizdinys mano sąmonėje.