× Lina Laura Švedaitė

 

Kompozitorius Kristupas Bubnelis šiuo metu gyvena Niujorke, studijuoja Kolumbijos universiteto doktorantūroje. Solidu. Paskutinį kartą su juo prasilenkėme vasarą Vilniuje, viename iš daugelio spalvingų gimtadienio vakarėlių. Prisimenu, Kristupas dėvėjo įstabaus grožio švarką, spėju – įsigytą Niujorke. Lietuvoje, net šiaurės Italijoje panašaus neradau. O ieškojau. Nuo to susitikimo svajojau pakalbinti šį šmaikštųjį intelektualą, tik niekaip nesugalvojau temos. Apie gražius švarkus ir premjeras juk nekalbinsiu – „Literatūrai ir menui“ reikia ko nors kito. Galiausiai atėjo išganinga mintis – Kristupas turi gražiausią švarką, turės ir geriausią temą. Kalbamės apie muzikos kuratorystę.    

 

                                                Kristupas Bubnelis. Dino Frittoli nuotr.

 

Smalsu, koks yra Niujorko šiuolaikinės muzikos pasaulis.

Niujorką galima skaityti kaip milžinišką partitūrą: jis gaudžia, girgžda, šlama, švokščia, zvimbia ir žvanga. Čia išsyk sugyvena kelios scenos: akademinė (reziduojantys ansambliai, universitetų kolektyvai), downtown tradicijų tąsa (eksperimentinė muzika, tarpdiscipliniškumas), improvizacinė muzika ir didžiosios institucijos (orkestrai, ansambliai). Iš šalies atrodytų – visi kalba ta pačia muzikos kalba. Bet iš tiesų tai skirtingi dialektai su skirtingomis auditorijomis ir skirtingomis vertės sampratomis. Dažnai lankausi „International Contemporary Ensemble“, „Talea“, „TAK“, „Ekmeles“ ir kitų kolektyvų renginiuose. Tikriausiai pagrindinis Niujorko muzikinės scenos skiriamasis bruožas – estetinė įvairovė.

Kokie pagrindiniai JAV ir Lietuvos šiuolaikinės muzikos scenų skirtumai?

Per pastaruosius penkiolika metų Lietuvoje šiuolaikinės muzikos įvairovė akivaizdžiai išaugo – ir tai džiugina. Bet pasiūla vis dar gana lokali, o ją dažnai diktuoja projektinio finansavimo logika: kas tuo metu „madinga“, kas atitinka prioritetus, temas, kas telpa į kalendorių. Galbūt viena ryški skirtis yra finansavimo mechanizmai: JAV daug kas vyksta su fondų ir privačios filantropijos pagalba, o Lietuvoje tai lemia biudžetinių įstaigų ir fondų algoritmai. Abiem atvejais vertę įteisina instituciniai protokolai. Pierre’as Bourdieu knygoje „Kultūrinės gamybos laukas“ (angl. „The Field of Cultural Production“) rašo, kad kūrinys įgyja vertę su tam tikro kolektyvinio tikėjimo ir pripažinimo simbolių pagalba. Tai gali būti tiek kritikų recenzijos, tiek apdovanojimai, premijos ar rinkodaros strategijos. Skirtumas tik toks, kaip tas tikėjimas palaikomas ir kas jį administruoja.

Lietuvoje muzikos kuratorystė ir repertuaro politika – gana naujos temos. Kokios priežastys tai lemia?

Šiuolaikinės muzikos laukas vis aiškiau suvokia savo „akląsias zonas“ – kūrėjus, kurie buvo ignoruojami, reiškinius, kurie buvo traktuojami kaip periferija ar egzotika. Čia vėl praverstų P. Bourdieu logika: meno kūrinys nėra „vertingas savaime“ – jo vertė instituciškai įtvirtinama per tam tikrus pripažinimo mechanizmus. Kuratorystė neturėtų būti suprantama vien kaip vadybinė funkcija ar „programos sudėliojimas“ – tai irgi kūryba. Jau pati žodžio curare etimologija reiškia rūpestį, todėl kartais juokais sakau, kad „kuratorių“ Lietuvoje reikėtų pervadinti į „rūpintojėlį“. Bet, kalbant rimčiau, rūpestis užtraukia ir atsakomybę: kaip sujungti iš pirmo žvilgsnio tolimus reiškinius kuriant naujus pasakojimus ir neprimetant „teisingos“ vertybinės sistemos.

Lietuvoje repertuarinius sprendimus dažniausiai priima koncertines įstaigas administruojantys vadybininkai, derindami juos prie Kultūros ministerijos gairių (jei tai biudžetinės įstaigos). Privatūs kolektyvai priklausomi nuo projektinio finansavimo kalendoriaus. Todėl repertuaro politika, kaip savarankiška sritis, lieka periferijoje: iš anksto žaidžiama pagal nustatytas taisykles. Štai, tarkim, sugalvojama, kad 2025 m. prioritetas – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Ir prasideda masinės variacijos M. K. Čiurlionio tema. 

Nors formaliai koncertinėse įstaigose veikia meno tarybos, jų funkcija labiau patariamoji. Priimant repertuaro sprendimus turėtų dalyvauti ir kompozitoriai, ir dirigentai, ir kuratoriai – jų kompetencijos praplėstų esamą inerciją. Svarbu, kad dalyvautų ir tarptautiniai ekspertai. Repertuarinę politiką reikia demokratizuoti: mažiau „iškaltų“ metinių planų, daugiau pasitikėjimo menininkais, daugiau realios jų galios dalyvauti priimant sprendimus. Tam reikalinga nauja komisijų, akademinių struktūrų, užsakymų, atrankų logika. 

Tinkamų poslinkių yra. Pavyzdžiui, Lietuvos kompozitorių sąjunga pastaraisiais metais aktyviai remia Baltijos šiuolaikinės muzikos tinklą, kuris išsiplėtė ir į Skandinaviją. Atsiranda tarpinstitucinio bendradarbiavimo, koprodukcijos galimybių. Tai turi elementarų ekonominį privalumą: kūriniai po premjeros gyvena toliau, keliauja, vyksta kultūrinė apykaita, o ne dar vienas „ataskaitinis renginys“.

Kokios, tavo akimis, yra pagrindinės muzikos repertuaro problemos Lietuvoje?

Po nepriklausomybės Lietuva atsidūrė savotiškoje pokolonijinėje situacijoje: reikėjo staiga persirikiuoti į kitą eismo juostą. Valdymo modeliai buvo perimti iš socialistinės sistemos, vėliau pamažu demokratizuoti, atsirado fondai, sutelktinis finansavimas, vienas kitas mecenavimo atvejis. Paradoksas tas, kad tuo pačiu metu nespėjome iki galo sutvarkyti nacionalinio repertuaro bazės, nors pasaulis jau seniai gyvena trans- (ar net post-) nacionalizmo režimu, kur tapatybės ir estetikos maišosi, o nacionalinis „kanonas“ nebėra vienintelis atskaitos taškas.

Šiandien problema dažnai yra ne idėjų stoka, o infrastruktūrinė inercija. Koncertinės įstaigos „pririštos“ prie metinių planų, ataskaitų, procedūrų, todėl permąstyti pačius repertuarą formuojančius mechanizmus tiesiog nebelieka laiko. Trūksta ir žmogiškųjų išteklių. Situacija primena Arūno Sverdiolo „korinę valstybę“: institucijos veikia tarsi nesusisiekiantys indai. Planai vykdomi, bet retai kas klausia, kodėl viena ar kita veikla vyksta ir kaip ji siejasi su kultūros politikos vizija. Tai – institucinis vištakumas.

Vien nacionalinio repertuaro kontekste susiduriama su archyvavimo, redagavimo, tarptautinės sklaidos trūkumais. Tai reiškia labai paprastus, bet svarbius dalykus. Muzikos natų administravimo sistema Lietuvoje – viena milžiniška spraga: kūrinių gaidos vis dar kopijuojamos nelegaliai, kompozitoriai praranda pajamas, nėra vienos patikimos bazės. Lietuvos muzikos informacijos centras daro žygdarbius, bet vienos institucijos pajėgumų neužtenka. Reikėtų nacionalinio leidybos centro su didele komanda ir stabiliai finansuojama infrastruktūra, o ne projektiniu principu grindžiama veikla.

Dabar net baziniai klausimai virsta detektyvu: kur rasti vieno ar kito autoriaus įrašus, natas, rankraščių faksimiles, patikimas redakcijas? Daug kas pamesta, ištrinta, sunaikinta, – ir tada stebimės, kodėl šiuolaikinė lietuvių muzika skamba taip retai.

Ar įtrauktis ir tarptautiškumas yra tas pats?

Tai technokratiniai terminai, atklystantys iš kultūros vadybos žargono ir ne visai atitinkantys savo reikšmę. Tarptautiškumas dažnai suvokiamas kaip prestižo indikatorius („pas mus atvažiavo X iš Y“), o įtrauktis – neva vertybinis indikatorius („atstovaujame įvairovei“). Tai mėginimai atitikti kultūros vadybininkų nustatytas žaidimo taisykles. Kaip jau sakiau, reikia labiau pasitikėti menininkais, labiau įtraukti juos į šiuos procesus. Pakvieskime kompozitorius, dirigentus, kuratorius sudaryti programas. Ar šiandien turime bent vieną reziduojančio kompozitoriaus poziciją orkestruose? Juk tarptautinių kūrėjų patirtis gerokai praplėstų Lietuvos koncertinių įstaigų programas. Tai įprasta praktika užsienio orkestruose. Vien tarptautinių vardų cirkuliacija dar nereiškia decentralizacijos. Šiandien tarptautiniai festivaliai pamažu ima suvokti savo misiją ne vien kaip vitriną naujoms premjeroms, bet kaip tarpinstitucines infrastruktūras, tarptautines kuratorių komandas, kuriančias naujas verčių sistemas ir pasakojimus.

Ką reiškia „dekolonizuoti“ šiuolaikinę muziką – ar kalbama vien apie repertuarą?

Ne. Institucinis konservatyvumas pasireiškia ir repertuarine inercija, ir keistomis prestižo sampratomis: muzika kartais traktuojama kaip fonas valstybinėms šventėms, jubiliejams, reprezentacijai. Man atrodo, apskritai verta klausti, kodėl koncertinių įstaigų politika turi atliepti biurokratų sugalvotus kriterijus? Turime tiek iškilių kūrėjų – gal verta į juos atsigręžti ne vien per jubiliejinius minėjimus, o kaip į aktyvią kultūros ekosistemos jėgą.

O ką daryti su rusų kompozitorių muzika?

Tai simptomiškas klausimas, kurio priežastys, mano galva, slypi visai kitur. Iki karo rusiškos kultūros fonas – ir „rimtoji muzika“, ir popkultūra – buvo persmelkęs mūsų kasdienybę. Dar prieš dešimt metų įlipęs į taksi Vilniuje girdėdavai „Russkoje Radio“, Palangoje, Jono Basanavičiaus gatvėje, skambėjo rusiški šlageriai, arenose koncertavo rusų popatlikėjai. Visa tai susiję. 

Atsisakę rusų kompozitorių kūrinių problemą išsprendėme tik iš dalies. Nes jeigu repertuarinė logika nesikeičia, jei profesionalioji kultūra ir toliau suvokiama kaip elitinis produktas, pseudoelitizmas („nuėjau į teatrą, nuėjau į koncertą, pamačiau žvaigždę“), tada Igorio Stravinskio ar Sergejaus Rachmaninovo kūrybos atsisakymas irgi nieko nekeičia. Jei repertuaro politika lieka kultūrinis turizmas, provincijos kompleksas, kai importuojami „vardai“ ir kartojami tie patys algoritmai, tai mes tiesiog pakeičiame etiketes. Radikaliai permąstę profesionaliojo meno įstaigų reikšmę, turėtume suvokti jas kaip kultūrinės ekosistemos mazgus – vietas, kur sugyvena skirtingos estetikos, kompetencijos, bendruomenės. O tai jau yra kultūros politikos prerogatyva.

Ar yra „šventa karvė“ šiuolaikinėje muzikoje?

Premjeros kultas – kitaip sakant, nuolatinės naujumo varžybos. Bet jei yra karvė, yra ir ganytojas – fondas, festivalis, užsakovas...

Ar, žvelgiant iš toliau, šiuolaikiniai lietuvių kompozitoriai įdomūs?

Taip – ir būtent dėl to, kad matome skirtingas estetikas, metodikas, kartas. Tai yra stiprybė. Nemažai mūsų kompozitorių gyvena ir dirba svetur, ir man sunku suprasti, kodėl Lietuvoje taip menkai išnaudojami šie ryšiai. Tai savotiška kultūros diplomatija, kuri neretai padaro daugiau realaus darbo nei „kultūros sezonai“ ar reprezentacinės kampanijos. Mano akimis, reikia daugiau tarpinstitucinio bendradarbiavimo: kad orkestrai, festivaliai, ansambliai, akademinės institucijos veiktų kaip viena ekosistema, o ne kaip atskiri, nesusisiekiantys indai.

Koks tau yra „laisvės garsas“?

Amerikiečių kompozitorius George’as E. Lewisas į šį klausimą atsako taip: laisvės tikslas yra ne tiek įvairovė, kiek naujasis sudėtingumas. Tai tiksli formuluotė: muzika yra sudėtingo pasaulio atspindys. Kiekvieno samprata, kas yra muzika, gali smarkiai skirtis – ypač pakeitus geografiją, patekus į kitą kultūrinių orientyrų sistemą. Kai muzika neprimeta vieno elgsenos ar klausymosi protokolo, ji laisva. Ji neprivalo įrodinėti savo vertės žanriniais, stilistiniais ar kitais šablonais. Muzika nenutyla. Ji rezonuoja, smelkiasi, virpa...