Pabaiga, pradžia nr. 31

Pasakoja Thomo Manno memorialinio muziejaus direktorė Vitalija-Teresė Jonušienė

Thomo Manno namelis keliasi iš griuvėsių

Kad ir kaip žiūrėtume, didžiausi nuopelnai išsaugant Thomo Manno vasarnamį priklauso Antanui Venclovai. Karo pabaigoje į namelį pataikė bomba, vienos jo pusės praktiškai nebeliko. Venclova, kažkokiu būdu po karo čia atvykęs, dienoraštyje įrašė, kad užkopė ant kopos ir pamatė dar stovintį Thomo Manno namelį, nors ir apdegusį... Namas nukentėjo nuo įprastos pokario suirutės –­ buvo išplėštas, likęs be langų, be durų... Šiek tiek gelbėjo tai, kad čia buvo pasienio užkarda, į kurią niekas negalėjo įeiti, tad namelis liko nesukūrentas (o Purvynėje naujakuriai taip sukūreno nemažai namų). Namas buvo įtrauktas į nugriautinųjų sąrašą, bet, matyt, ir tuomečiam girininkui Laurinavičiui reikia padėkoti, kad neskubėta. Toks, žole apaugęs, nuskuręs vasarnamis stovėjo iki 1955 m. O 1955-aisiais Venclova Veimare, būdamas tarybinių rašytojų delegacijos vadovu, susitiko su Thomu Mannu ir jam pasakė –­ avansu, – kad vasarnamyje Nidoje esąs jo memorialinis muziejus... Grįžęs jis ir įtikino LKP vadovavusį A. Sniečkų, kad šį namą būtinai reikia išgelbėti; pagrindinis argumentas – Thomas Mannas yra antifašistas. Nors Sniečkus iškart sureagavo kritiškai – Klaipėdos krašte vėl germanizaciją pradėsim!, bet palaipsniui pastangos davė rezultatus, namas pradėtas tvarkyti. Kurį laiką jis naudotas tarsi bendrabutis; čia yra gyvenę daugelis iš atvykusių dirbti Neringoje praėjusio amžiaus 6-o dešimtmečio antroje pusėje. Vis dėlto ir toliau galvota apie būtinybę įamžinti Rašytojo atminimą. Aktyviai tuo reikalu užsiėmė žurnalistas Leonas Stepanauskas. 1967 m. namelyje, priskirtame Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekai, atidaryta memorialinė ekspozicija – pirmame aukšte. Patalpos buvo kitaip išplanuotos nei dabar: veranda nuo svetainės nebuvo atskirta, iš ten buvo durys į dabartinį ekspozicijos kambarį. Ši erdvė įrengta kaip skaitykla kartu su memorialine ekspozicija Thomui Mannui. Skaitykla buvo labai populiari ir mėgstama lankytojų, joje būta gana daug įvairios spaudos, lietuvių, rusų, vokiečių kalbomis. Vasaromis atvykdavęs L. Stepanauskas rengdavo skaitymus ir susitikimus, jam talkino I. Simonaitytės bibliotekos darbuotojos, kurios su meile prižiūrėjo Thomo Manno namelį. 1990 metais Thomo Manno vasarnamį savo nuosavybėn perėmė Neringos miesto savivaldybė. 1990 m. įkuriama Thomo Manno draugija –­ pirmoji Rytų Europoje. Jai vadovavo rašytojo Thomo Manno kūrybos tyrinėtoja dr. Raminta Gamziukaitė. Draugija rengė Thomo Manno kūrybai skirtus seminarus, į kuriuos suvažiuodavo daug Lietuvos intelektualų. Visų seminarų moksliniu vadovu buvo R. Ozolas. Filosofai R. Ozolas ir B. Genzelis yra minėję, kad čia gimė Sąjūdžio idėjos, kad čia buvę galima laisvai kalbėti... Bent jau laisvą intelektualinį kalbėjimą šis namas tikrai yra inspiravęs.
Siekiant sustiprinti šio namelio veiklą, įsteigus etatą, moksliniu bendradarbiu priimtas istorikas Alfredas Tytmonas skaitė pranešimus apie Thomo Manno namelio veiklą ir Vokietijoje, išleido etiudų knygą „Pašnekesiai apie Thomą Manną ir jo vasarnamį Nidoje“.
1995 m. nutarta įkurti ir Thomo Manno kultūros centrą, turėjusį tapti tarptautinių susitikimų vieta. Visą centro veiklą pradėjo koordinuoti 1995 m. sudarytas tarptautinis Thomo Manno kultūros centro kuratoriumas, jo pirmininku tapo dr. A. Nikžentaitis, o nariais žinomi Lietuvos ir užsienio intelektualai: germanistė dr. I. Veisaitė, germanistė dr. R. Gamziukaitė, Atviros Lietuvos fondo vadovė I. Marčiulionytė, kultūrologas V. Balčiūnas, dr. D. Albrecht (Vokietija), istorikas dr. R. Traba (Lenkija), Goethe’s instituto atstovai ir kt. Jie buvo visų Thomo Manno kultūros centro veiklos idėjų generatoriai ir programų sudarytojai. Nuo pat šio centro įkūrimo siekta, kad Thomo Manno namas taptų Lietuvos atvirumo pasauliui simboliu.
Thomo Manno kultūros centro steigėjams pavyko gauti namelio renovacijai dalinį finansavimą iš Vokietijos vidaus reikalų ministerijos, bet su sąlyga, jei bus įkurta savarankiška, pelno nesiekianti institucija.
Taip 1995-aisiais čia aš ir atsiradau. Iki tol dirbau mokykloje istorijos mokytoja. Tuokart neįsivaizdavau, kad aš, ne literatė, galiu imtis veiklos, susijusios su Thomu Mannu. Bet yra situacijos, kai supranti, kad privalai imtis atsakomybės. Ir kai Nikžentaitis dar kartą ėmė mane kalbinti, kad reikia vietinio žmogaus, jei nesutinku, visi planai žlugs, o man paklausus „Tai ką reiks daryti?“, jis atsakė: „Reiks namą renovuoti“, leidausi į antrą savo gyvenime avantiūrą (pirmoji – kai iš Vilniaus kėliausi į Nidą). Niekam nelinkėčiau to „renovacijos“ laikotarpio. Thomo Manno kultūros centro direktore buvau paskirta 1995 m. spalio mėnesį, o paruošti namo projektą ir įvykdyti restauraciją reikėjo iki 1996 m. vasario 1 d. Į TMKC posėdį atvykę kuratoriumo nariai pamatė visiškai „nurengtą“ namą, pro kurio sienas švietė mėnulis. Ypatingas nuopelnas, kad namelis laiku sutvarkytas ir Kultūros centras stojosi ant kojų, teko šio kuratoriumo nariui Vytautui Balčiūnui, tuomet dirbusiam Kultūros ministerijoje sekretoriumi. Jo pozicija – namą reikia pritaikyti naujoms reikmėms, būtina įrengti šiuolaikišką memorialinę rašytojo ekspoziciją, plėtoti muziejinę veiklą. Kilo klausimas: jei įsteigiama tik pelno nesiekianti organizacija – iš ko ji išsilaikys ir ar bus išlaikomas namas? Tad nutarta kartu įkurti ir Thomo Manno memorialinį muziejų.
Reikšmingai prisidėjo prie namo atgimimo dr. D. Albrechtas, tuometinis Ostsee Akademie Travemiundėje vadovas. Jo dėka užmegzti ryšiai su užsienyje esančiomis rašytojo Thomo Manno institucijomis. Dr. D. Albrechtas tuomet, 1996 metų pavasarį, surengė tarptautinį seminarą, sukvietė garsiausius manistus, su jais aptarta Thomo Manno memorialinės ekspozicijos koncepcija. Ji suformuluota taip: neturėti ypatingų pretenzijų, nesiplėsti – juk čia praleistos tik trys vasaros; priminti pagrindinius rašytojo gyvenimo ir kūrybos faktus, kuo plačiau atskleisti „nidiškąjį“ laikotarpį ir parodyti Thomo Manno ryšius su Lietuva. Tiesioginiu šaltiniu ruošiant ekspoziciją tarnavo L. Stepanausko knyga „Tomas Manas ir Nida“. Niekas nėra surinkęs tiek medžiagos apie Thomo Manno Nidos laikotarpį kaip šis žurnalistas – juk jis sugebėjo pakalbinti Katią Mann, Elisabeth Mann ir Golo Mann, užrašyti jų prisiminimus.
Dar vienu šaltiniu tapo 1995 metų liepos mėnesį Thomo Manno dukters Elisabeth Mann pirmas ir paskutinis kartas po vaikystės atostogų apsilankymas Nidoje.
Interviu su A. Tytmonu rašytojo duktė Elisabeth Mann sakė:
„Siekiant išlaikyti gyvą ir autentišką dvasią, vasarnamio viduje kai ką reiktų rekonstruoti. Aš koncentruočiau dėmesį į gyvenamąjį – valgomąjį ir darbo kambarį. Jeigu Nidoje dar būtų galima rekonstruoti vieną iš 8 miegamųjų, būtų nuostabu.“
Tada kilo diskusija – ar įrengti vadinamąją „repliką“, neautentiškais baldais apstatyti kambarius. Nors rasti architekto H. Reismanno daryti miegamojo, svetainės kambarių baldų brėžiniai, bet svarbiausio –­ Thomo Manno darbo kambario –­ dingę. Tai idėjai daugumos nepritarta, likta prie kuklios ekspozicijos varianto, kai eksponuojama erdvė ir paliekama darbo lankytojų vaizduotei.
Tuomet su A. Nikžentaičiu, Centro kuratoriumo pirmininku, ir V. Balčiūnu nusprendėme, kad ekspoziciją įrengs profesionalus muziejininkas, Mažosios Lietuvos muziejaus direktorius dr. A. Genys ir jam talkins namo restauracijos projekto autorius – architektas S. Manomaitis.
Muziejaus įkūrimo data 1996 m. birželio 13 d.

 Memorialinio muziejaus ekspozicija

Pradedame ekskursiją nuo mansardos, kur buvusiuose miegamuosiuose šiuo metu yra direktorės bei kitų darbuotojų (fondų saugotojos, buhalterės) kabinetai, muziejaus archyvas, biblioteka ir Thomo Manno kultūros centras. Bibliotekoje ir fonduose sukaupti visi Thomo Manno kūriniai, leidimai originalo kalba ir kitomis kalbomis, taip pat ir jam skirtoji kritinė literatūra, žinoma, ir knygos lietuvių kalba, tarp kurių Direktorė pasigenda verktinai reikalingo naujo „Budenbrokų“ vertimo. Čia yra ir Mannų šeimos: vaikų, brolio Heinricho kūriniai –­ iki vaikaičio Frido, šiemet Thomo Manno festivalio metu skaičiusio ištraukas iš naujausios knygos „Mein Nidden“. Dauguma leidinių gauta dovanų iš Fischerio leidyklos, leidžiančios Thomo Manno kūrinius nuo pirmosios jo knygos. Muziejus bendradarbiauja su šia leidykla Vokietijoje.
Suprantu, kad nesame tikras memorialinis muziejus, kaip yra dauguma atvejų: išėjo kūrėjas, bet liko visa jo aplinka ir gali pajusti tą būtojo laiko, būtojo gyvenimo dvasią. Mums dabar svarbiausia – eksponuoti patį namą, saugoti daug įpareigojantį Rašytojo vardą.
Restauracijos metu buvo atkurtas ankstesnis namo patalpų išplanavimas. Štai išeikime į koridorių, regime gana daug durų –­ tiek, kiek anksčiau čia būta kambarių. Štai sujungtuose dviejuose miegamuosiuose įrengę vieną darbo (direktoriaus) kabinetą, palikome dvejas duris. Mansardoje buvo septyni miegamieji kambariai ir Thomo Manno darbo kambarys. Visi kambariai tuo metu itin kukliai apstatyti, bet išdažyti skirtingomis spalvomis. Turistams mansardoje atvertas tik Rašytojo darbo kambarys, į kurį ir užeikime. Šis, kaip atsimena Elisabeth, buvo rožinis. Čia eksponuojame žymaus fotografo F. Krauskopfo darytą Thomo Manno nuotrauką. Pats Rašytojas mėgo iš Nidos siųsti atvirukus su šiuo savo portretu. Visą Thomo Manno šeimą Nidoje ir jo svečius daugiausia ir fotografavo F. Krauskopfas. Darbo kambaryje, suprantama, stovėjo rašomasis stalas, kėdė, knygų lentyna. Čia Thomas Mannas užbaigė antrąją dalį „Jaunasis Juozapas“ ir pradėjo trečią – „Juozapas Egipte“. Nidoje Thomas Mannas palaikė ryšį su literatūros žurnalų redakcijomis, įvairių šalių knygų leidyklomis ir vertėjais. Didžiausias dėmesys, žinoma, būdavo skiriamas romanui apie Juozapą. 1930 m. vasarą Thomas Mannas parašė įžangą H. Stormo rinkiniui, kalbą „Dvasinė rašytojo situacija mūsų laikais“, pratarmę H. Ungaro knygai „Kolberto kelionės“. 1931 m. parašė dvi paskaitas: „Kalba jaunuomenei“ ir esė „Mano vasarnamis“, kurią perskaitė Miuncheno Rotary klube.
Katia Mann pasakojo, kad Thomas Mannas labai kruopščiai atsirinkdavo literatūrą, reikalingą darbui. Nida nebuvo išimtis. Jis labai apgailestavo, kad visos knygos su daugybe jo darytų pastabų dingo kaip ir visi kiti daiktai, kai 1939-aisiais kraštas atiteko Vokietijai. Lankytojų dėmesį darbo kambaryje patraukia krėslas. Jį mums padovanojo Thomo Manno gerbėjas Joachimas Zinke. Th. Sprecherio knygoje pamatęs Reismanno brėžinius, nutarė padaryti dvi kėdes. Mums savo dovanos atvežti nebespėjo, bet jo našlė įvykdė pažadą.
Mansardos koridoriuje kabo Thomo Manno portretas, pieštas šveicarų dailininko Willy Frieso 1928 metais, su Thomo Manno autografu. W. Frieso fondas mums ją suteikė depozito teise. Beje, W. Friesas 1930–1932 metais vasarodamas Nidoje sukūrė ciklą piešinių, skirtų Nidos žvejams.
Leidžiamės į pirmą aukštą ir p. Vitalija turi progos pasidžiaugti.
Štai ką turime autentišką – laiptus! Jie išliko visiškai nepakitę.
Ant sienos virš laiptų kabantis Alfredo Frietscho paveikslas nėra iš Thomo Manno laikų, bet, manau, prasmingas – čia matome vadinamąjį „itališką vaizdą“, atsiveriantį nuo Uošvės kalno, taip pavadintą jau XIX a. dailininkų, bet išpopuliarėjusį būtent Rašytojo dėka. Įdomi šio paveiks­lo atsiradimo istorija. 2010 m. muziejuje apsilankiusi moteris papasakojo, kad Vokietijoje Chemnico mieste gyvena šeima, turinti keturis paveikslus, tapytus Nidoje, kurie jiems nebereikalingi ir norėtų padovanoti… Šiais metais atvykę Uta Hainke su vyru atvežė ir padovanojo muziejuj keturis darbus. Dailininkas A. Frietschas 1933–1940 metais dėstė Karaliaučiaus meno akademijoje, apsilankydavo Nidoje. Vėliau gyveno būtent Chemnice, buvusioje VDR. Visi dovanoti darbai tapyti pokariu, kaip daugelio šį kraštą pamilusių dailininkų – iš atminties.
Leiskimės į pirmą aukštą. Čia anksčiau buvo trys miegamieji – jauniausios dukros Elisabeth (dabar čia kasa), šalia –­­ jauniausio sūnaus Michaelio ir Katios Mann. Dabartinėje mūsų tarnybinėje patalpoje buvo virtuvė, joje matome mažas sandėliuko dureles. Štai langelis, pro kurį svetainėn būdavo paduodamas maistas; jį dabar atkūrėme.
Ekspozicijos patalpa įrengta išardžius sieną tarp dviejų prieš virtuvę buvusių miegamųjų, bet palikus dvejas duris. Nuotraukos, dokumentų, laikraščių kopijos ir pan. glaustai supažindina su pagrindiniais Rašytojo biografijos momentais, detaliau – su Nidos laikotarpiu. Štai skyrelis atspindi Thomo Manno ir Lietuvos ryšius, tiksliau – Rašytojo atgarsį Lietuvoje, jo kūrybos recepciją. Tik reikia pažymėti, kad prieškarinės Lietuvos rašytojai su Thomu Mannu nespėjo užmegzti pažinties. Vis dėlto ženklas, kad Thomas Mannas neliko nepastebėtas, yra – 1930 metais išversti ir išleisti „Budenbrokai“. Ir spaudoje atgarsio būta – štai J. Keliuočio straipsnis žurnale „Romuva“. Jei tos Thomo Manno vasaros Nidoje būtų tęsusios ilgiau, manau, Lietuvos rašytojai būtų suradę kelią į Thomo Manno vasarnamį. Atspindime ir pokarinį laikotarpį, išleistas Thomo Manno knygas. Čia ir vertingiausias mūsų eksponatas, L. Stepanausko perduotas: Katios Mann palinkėjimas namelio lankytojams, tiesiog užrašytas ant voko. Tai kone vienintelis originalas, kurį turi muziejus. Dar vienas vertingas eksponatas – knyga „Drama okeana“ su Elisabeth Mann autografu. Lankytojų knygoje (dabar saugoma archyve) apie jos apsilankymą namelyje po 63 metų byloja jos gražus įrašas: „Čia esu aš, sena viešnia senuose namuose. Giliausiai dėkinga ponui Alfredui [Tytmonui] ir Nidai bei jos piliečiams, ir Klaipėdai bei Lietuvai už viską, kas padaryta ir daroma mano tėvo atminimui, vokiečių literatūrai ir Europos dvasiai šiais sunkiais laikais.“ (1995 m. liepos 2 d. įrašas)
Štai garsioji Thomo Manno svetainė. Jos aplinką atkūrėme kiek įmanoma autentiškiau: kambario sienos iškaltos paneliais, židinys sumūrytas toks, koks buvęs (nuotraukoje matome Rašytoją prie tokio pat židinio), atkurtas virtuvės langelis. Galbūt galima būtų atkurti ir baldus – čia stovėjo tik stalas ir šešios kėdės bei bufetėlis. Tiesa, tais laikais sienas puošė keletas E. Mollenhauerio paveikslų, o šį Mollenhauerio paveikslą virš židinio mums padovanojo dailininko dukra Maja – tai jau po karo tapyta drobė. Ne vienoje nuotraukoje yra užfiksuota šioje svetainėje susirinkusi Mannų šeima, taip pat ir su paviešėti atvykusiais Rašytojo uošviais. Tradicijos buvo laikomasi: pusryčius, pietus, vakarienę visa šeima valgydavo kartu. Vakarais šeima mėgdavo klausytis muzikos, nes jau tuo metu turėjo radijo aparatą. Mėgiami kompozitoriai – Wagneris, Schubertas, Chopinas, Bachas, Mozartas.
Svetainės kampe ant molberto eksponuojame didelę Thomo Manno nuotrauką, prie kurios labai mėgsta fotografuotis turistai.
Svetainėse esame įrengę kompiuterį terminalą. Čia lankytojai gali susipažinti su išsamia Thomo Manno biografija ir kūryba, taip pat Kuršių nerijos istorija (pateikiama dr. Nijolės Strakauskaitės medžiaga). Informacija pateikiama dviem kalbomis – lietuviškai ir vokiškai.
Verandoje dabar stovi fortepijonas. Kadais čia būta poilsio kampelio su pintais baldais. Ant sienos kabo du portretai: dailininko H. Jansseno Thomo Manno port­retas-šaržas ir dailininkės E. Abel – Katios Mann.
Terasa buvo mėgiama visos šeimos poilsio vieta. Thomas Mannas sakė, kad čia jaučiasi kaip laivo kapitonas. Aplinkiniai medžiai tuomet buvo maži, todėl žvilgsnis galėjo aprėpti kopas, kaimo ir marių kraštovaizdį. Tai populiari Thomo Manno festivalių ir kitų renginių vieta.
Esame gausiai lankomas muziejus. Svarbiausias šiuo metu mūsų uždavinys paruošti naują memorialinio muziejaus koncepciją.
Norėčiau užbaigti savo pasakojimą Thomo Manno žodžiais
Mūsų laikais neįmanoma grįžti atgalios, to, kas kitados mylėta, nebeatrasime, tad tenka nuolatos ieškoti naujų dalykų.

Parengė Astrida Petraitytė