Laura Varslauskaitė (g. 1986) – viena iš trijų 2016 m. leidyklos „Alma littera“ skelbto paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laimėtojų, išleidusi knygą „Mano didelis mažas aš“. Knygoje pasakojama apie Dauno sindromą turintį Benediktą, jo gyvenimą su mama, močiute ir katinu, santykius su bendraamžiais, bandymus pažinti jam pernelyg sudėtingą pasaulį ir apie sutiktą tikrą draugą.
Pasirinkote sudėtingą temą. Dauno sindromas lietuvių literatūroje – tabu. Į tokias „sunkias“ temas kaip depresija, savižudybė pastaruoju metu žiūrima kiek drąsiau, tačiau kalbėjimas apie Dauno sindromą (turiu galvoje ne tik literatūrą, bet apskritai švietimą) dar labai ribotas.
Knygą parašiau ne atsitiktinai. Ilgokai gyvenu Jungtinėje Karalystėje, kur dirbu su žmonėmis, turinčiais mokymosi sutrikimų – tiek Dauno sindromą, tiek autizmą. Matant, kaip šie žmonės įtraukiami į gyvenimą, kaip rūpinamasi jų teisėmis, galų gale – jų vieta visuomenėje, kilo klausimas, ar taip yra Lietuvoje? Norėjosi apie tai kalbėti, pradėti kovą su neįsivaizduojamais demonais, baimėmis. Noriu Lietuvą matyti kaip socialiai jautrią, brandžią valstybę, visiems visuomenės nariams vienodai teisingą.
Ar galima sakyti, kad vykdote socialinę misiją? Arba ne taip skambiai – siekiate išsakyti savo pilietinę poziciją, kalbėti apie visuomenės problemas, šviesti žmones, suteikti žinių?
Knygoje norėjau kalbėti ne tik apie Dauno sindromą, bet ir paliesti patyčių temą, kuri, nors tiesiogiai neatskleidžiama, bet nujaučiama, kybanti virš berniuko galvos. Benedikto gyvenimas ir savęs suvokimas suformuotas visuomenės, kurioje jis jaučiasi svetimas, nelygiavertis, vienišas. Verta pastebėti, kad tyčiojamasi ne tik iš žmonių su Dauno sindromu, bet ir dėl odos spalvos, seksualinės orientacijos, pažiūrų. Bijome to, ko nežinome. Todėl viskas, kas tariamai kitoniška, mūsų smegenyse virsta į „nekokybiška“. Tačiau iš tiesų visi esame skirtingi, tad galbūt paprasčiau būtų mokytis priimti vienam kitą be išankstinių nuostatų. Galiu pasakyti, kad žmonės, turintys Dauno sindromą, nuostabūs, kupini meilės, jei patys juos priimame su meile. Manau, tik supažindinę vaikus ir visuomenę su šiais žmonėmis, galime sulaukti pokyčių.
Jūs filologė, tiesa? Iš kur atsirado noras gvildenti kitų mokslo sričių klausimus?
Filologija mano gyvenime buvo tarsi savotiškas pomėgis, bandymas mėgstamą veiklą paversti darbu. Dabar studijuoju tarptautinius santykius, rodos, tai visiškai nesusiję. Kiekvieną patirtį vertinu kaip galimybę pažinti pasaulį, net jeigu tos patirtys iš pirmo žvilgsnio man svetimos. Ilgainiui jas prisijaukinu ir jos tampa mano. Taip atsitiko ir su šia patirtimi, dėl kurios gimė „Mano didelis mažas aš“. Kaip minėjau, esu tiesiogiai susidūrusi su Dauno sindromą turinčiais žmonėmis: su jais keliavusi, dalyvavusi jų šeimų šventėse, mačiusi verkiančius, besijuokiančius, agresyvius. Žinios ateina pamažu, tarsi savaime: stebint, analizuojant, gilinantis. Nemažai šiuo sindromu domėjausi, skaičiau knygas, taip gimė pirmas skyrius, kuris bene išsamiausiai skaitytoją supažindina su sindromo požymiais. Beje, „Pykčio kortelės“ – literatūrinė išmonė.
Kai apie problemą nekalbama, tai jos tarytum ir nėra, tada ramiau, patogiau. Tad ar ne geriau nutylėti, apsimesti, kad Dauno sindromo nėra?
Vienareikšmiškai – ne. Pokyčiai niekada nevyko ir nevyks už uždarų durų. Pakeisti visuomenę turi pati visuomenė, ir tai neatsitinka per mėnesį. Būtent paaugliams savo požiūrį keisti lengviau nei suaugusiesiems, nes jie dar tik ieško, pradeda formuoti savo įsitikinimus, todėl yra lankstūs. Be to, paaugliai – visuomenės ateitis, jie kurs tolesnį šalies veidą, taigi požiūris į kitokius žmones priklauso nuo jų.
Norėdama kuo autentiškiau perteikti Dauno sindromą turinčio Benedikto kasdienybę, atskleisti jo mąstymą, knygoje kalbate pirmuoju asmeniu. Man regis, tai buvo rizikingas sprendimas: nebijote, kad būtent dėl to knygai tos autentikos gali ir pritrūkti?
Kalbėdama pirmuoju asmeniu norėjau atiduoti duoklę balsui, kuris lieka neišgirstas, kurio nesiklausoma. Būtent žmogui, turinčiam Dauno sindromą. Sulaukiau kritikos, kad knyga per naivi, tarsi įsukta į cukrinės vatos debesį, bet, manau, pamirštama į ją žvelgti iš šono, atsitraukus, t. y. pasakotojo Benedikto akimis.
„Mano didelis mažas aš“ – pirmasis jūsų literatūrinis tekstas, ar bandėte rašyti anksčiau? Galbūt lankėte dabar gana populiarias kūrybinio rašymo dirbtuves?
Šiek tiek skeptiškai žiūriu į kūrybinio rašymo dirbtuves. Niekada to nedariau. Manau, rašyti negalima išmokti. Arba turi tą degantį jausmą, neleidžiantį gyventi, arba ne. Grožinės literatūros rašymas nėra amatas, tai savanoriškas veiksmas, rašai, nes negali nerašyti, nes jautiesi nerealizuojanti savęs, švaistanti gyvenimą. Bent man taip yra. Rašymą suprantu kaip procesą, o ne galutinį rezultatą: rašydama keitiesi pati, metams bėgant keičiasi tavo kūriniai, tad frazė „išmokau rašyti kūrybinėse dirbtuvėse“ būtų saviapgaulė arba kūrybiškai praleistas laikas, bet nieko daugiau. Kūrybinių bandymų būta – esu publikavusi poeziją, išleidusi elektroninę knygą „Liftas“.
Kodėl pastaraisiais metais užsienyje ypač daug, o ir Lietuvoje nemažai rašoma apie depresiją, valgymo sutrikimus, savęs žalojimą, savižudybę, psichiatrijos ligonines ir panašiai? Sąmoningėjam ar radom pelningą temą?
Gali būti visaip. Žmonės tampa atviresni savo problemoms, nori dalytis patirtimis, ir šitai yra gerai. Kita vertus, jeigu tai daroma dėl reklamos ir didesnio pirkėjų skaičiaus, tema praranda paskirtį ir adresatą. Tačiau dažniausiai dirbtinai sukurpta knyga pati save išduoda – joje nėra patirties gilumo, skaitytojas negali pajusti empatijos.
Galbūt teko skaityti literatūros paaugliams, kurioje akcentuojamos ne tiek egzistencinės patirtys ir išgyvenimai, kiek psichinės sveikatos dalykai? Kaip ją vertinate?
Kai rašau, stengiuosi visiškai neskaityti knygų, kad netyčia „nepasiskolinčiau“ vienos ar kitos minties. Tad sunku dabar prisiminti literatūros paaugliams pavyzdžių, nagrinėjančių šias temas. Paskutinės mano skaitytos knygos paaugliams – „Alma littera“ kartu su manimi nominuotos Ilonos Ežerinytės „Sutikti Eidą“ ir Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“. Abi puikios, rekomenduoju.
Tokius kaip Benediktas gali suprasti tik tokie kaip Oskaras? O tokius kaip Oskaras – nelaimingus, sutrikusius, vienišus, viliojamus upės gelmės – gali išgelbėti tik sukrėtimas?
Knygoje įvyksta iš pirmo žvilgsnio „priverstinis“ bendravimas. Oskaras pakeleivį tenori palydėti į saugią vietą, nuraminti savo sąžinę ir atsikratyti našta. Tačiau ši atsitiktinė proga pažinti Benediktą, bendrauti be jokių išankstinių nusistatymų, jam suteikia gražiausių įspūdžių. Knygos pavadinimas apibūdina Benedikto fizinius duomenis: „mažas“ – vidinę jėgą, „didelis“ – jo pasaulį. Jis tarsi labai skanus saldainis baisiai nesimpatiškoje pakuotėje, todėl niekas nenori jo paragauti. Benedikto silpnumas savotiškai išgydo Oskarą – jo asmeninės problemos tampa bereikšmės palyginus su pašnekovo. Oskaras supranta turintis galimybių pakeisti savo gyvenimą, o Benediktas, praktiškai visai jų neturėdamas, sugeba džiaugtis šokinėjimu per balas. Pavadinimas yra ir Benedikto verdiktas: pagaliau jis didelis, toks kaip visi, toks, koks visuomet norėjo būti. Draugystė, jausmas, kad esi reikalingas (net jei tik valandą ar dieną), sustiprina Benedikto savivertę, jis nebesijaučia Drakula, o tiesiog paprastu paaugliu.
Ar gali literatūra taip sukrėsti, kad atsirastų jėgų gyventi?
Literatūra primena dalykus, kuriuos dažnai pamirštame, nors jie akivaizdūs, greta mūsų. Literatūra leidžia sustoti ir susimąstyti. Kartais užtenka vieno žodžio, kad pakeistume žmogaus apsisprendimą, o kartais ir šimtas knygų to apsisprendimo nepakeičia. Tačiau visada verta pamėginti tą žodį ištarti.
Šis klausimas itin asmeniškas. Galbūt ir jūsų gyvenime buvo momentų, kai siūlas, jungiantis su gyvenimu, atrodė greit nutrūksiantis? Ko tuomet griebdavotės, kokias knygas skaitydavote?
Aš be galo myliu gyvenimą. Stengiuosi džiaugtis kiekviena nauja diena, kelti sau iššūkius. Jeigu kartais gyvenimo nemyliu, susiruošiu į kelionę – ir vėl viskas kaip buvę. Labai svarbu kartais pakeisti aplinką, išbandyti save kitur – kiekviena patirtis suteikia naują prasmę, dėl kurios ir vėl gali keltis ryte.
Koks buvo knygos rašymo procesas? Man kažkodėl atrodo, kad knyga rašyta ilgai ir sunkiai...
Atvirkščiai – parašiau gana greitai, tarsi vienu prisėdimu. Tiesa, idėją nešiojausi daug ilgiau, prireikė kelerių metų, kol ji materializavosi, tapo vienalyte istorija.
Apie ką dar reikėtų kalbėti paauglių literatūroje?
Norėtųsi, kad autoriai knygose paaugliams kalbėtų ne tik apie dviejų žmonių meilę, bet ir apskritai apie meilę žmogui. Kad šiandieniai paaugliai augtų tolerantiški, laisvi pasaulio piliečiai, nevaržomi stereotipų, visuomenės klišių. Dar reikėtų literatūros pasaulį praturtinti stiprių paauglių personažais, kurie žino savo gyvenimo kryptis, turi aiškius tikslus, tiki, kad, jeigu tik labai nori, galima pasiekti viską. Juk tai užkrečiama.
Kalbėjosi Rasa Milerytė