Susitikti ir pasikalbėti su poetu, eseistu, rašytoju LAURYNU KATKUMI paskatino Kaune, Vytauto Didžiojo universitete,  lapkričio 28 dieną surengtas jo knygos „Sklepas ir kitos esė“ (2011) pristatymas. Renginio metu būta daug ir įvairių klausimų, todėl, siekiant atskleisti vyravusią atmosferą, Vaidos Pečelionytės pokalbis papildytas literatūrologo Ramūno Čičelio ir literatūros kritiko, poeto Mariaus Plečkaičio klausimais.

---

Knygos „Sklepas ir kitos esė“ pirmojoje dalyje aprašote Leipcigo, Lisabonos, Paryžiaus, Peterburgo, Meksiko miestus, jų gyventojus. Kokią reikšmę jums turi gyvenamoji vieta? Ar kūrybai ji svarbi?
Mane visada jaudina pirmasis sąlytis su nauju miestu: kaip jis, iki tol tik vardas, ima ir stojasi prieš tave kaip konkretybė, atsiskleidžia akims, ausims, uoslei. Taip pat manęs nenustoja dominti, kaip miestas susijęs su gyventojais: kaip aplinka veikia žmogaus būdą, vaizduotę, ir atvirkščiai – kaip žmonių bruožai atsispindi pastatuose, gatvėse, visame miesto audinyje.
Aišku, svarbiausios vietos yra tos, kuriose praleidau daugiausia laiko. Tai Vilniaus naujieji rajonai, Dzeržinskynės blokinių namų kiemas. Taip pat – Labanoro giria netoli Švenčionėlių, kurioje su gimine leisdavau vasaras. Šios vietos atmintyje labai ryškios, galėčiau jas nupiešti kelių metrų tikslumu, nors daug kas pasikeitę, ypač Labanore: mokykla jau gal dvidešimt metų sudegusi. Taigi galima sakyti, kad mano svarbiausios vietos yra tarp miesto ir miško.
Beje, mano dėdė buvo orientacinio sporto treneris ir Labanore vadovaudavo orientacininkų vasaros stovykloms – taip ten ir atsidūrėme. Turbūt jis ir sužavėjo mane ypatingu žanru –­ kartografija. Iki šiol kolekcionuoju aplankytų miestų ir vietovių žemėlapius.

Esė „Padėkos žodis prancūzų geografams“ paliečiate dabar itin aktualią emigracijos temą. Minėtas tekstas parašytas 2004 metais, tačiau jame kalbate apie ką tik Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos jaunuolius ir jų norą išvykti iš šalies. Kuo skiriasi ir kuo panašūs dabartiniai ir jaunuoliai prieš dvidešimt metų?
Man atrodo, kad dabartiniai dvidešimtmečiai užaugo švelnesnėje aplinkoje nei mano karta – mes augome tarybinėje visuomenėje, mokėmės tarybinėje mokykloje. Nors visa tai jau eižėjo, bet bendras fonas vis tiek buvo vienodas, pilkas, kupinas muštro. Dabar irgi visko pasitaiko, bet yra daugiau alternatyvų.  
Antra vertus, tuomet akiratis buvo platesnis. Mokyklą baigiau 1990 metais, per Sąjūdžio ir Nepriklausomybės judėjimo kulminaciją. Tada viskas virte virė, keitėsi. Neseniai mačiau J. Meko filmą apie Nepriklausomybės atgavimą, kuris sumontuotas daugiausia iš Amerikos televizijos žinių: apie Lietuvos įvykius pranešdavo vos ne kas savaitę. Ne tik politikoje, bet ir kultūroje jautėmės esą pasaulinių procesų dalimi. Todėl akiratis buvo platus, gal net per platus, nes kartais būdavo sunku atsirinkti ir pasirinkti.
Dabar dauguma mato tik asmeninę perspektyvą (gerai, jei ji apima bent kraštelį Lietuvos) ir labai mažai kam rūpi, kas vyksta pasaulyje (turiu omeny ne domėjimąsi naujausiu Holivudo blokbasteriu ar „Gangnam style“).

Knygos pirmojoje dalyje pateikiate mokyklos laikų prisiminimus. Pasakojate apie tuometinį pankų įvaizdį ir mėgstamą muziką, bet nekalbate apie literatūrą. Kada ja susidomėjote? Kokia Jums, moksleiviui, vėrėsi to meto literatūra?
Knygoje yra užuominų į mėgstamus rašytojus: H. Kleistą, E. Poe... Tačiau norėdamas nuodugniai papasakoti apie juos, būčiau turėjęs parašyti dar ilgesnį tekstą. Be to, man atrodo, kad paauglystėje muzika būna svarbesnė už literatūrą. Galbūt apskritai paauglystę tiksliau nusako ne metai (skaičiai darosi vis reliatyvesni), o būtent muzikos dominavimas?

Jūsų esė knyga pasižymi dinamišku rašymo būdu: knygos pabaigoje ir pradžioje pasakojate apie troškimą būtinai parašyti knygą –­ knyga kalba apie knygą, esė „Maskvos koldūnai“ nerasime taškų, didžiųjų raidžių, o tekstai „Kartą Vilniuje“ ir „Kas atsitiko 426 puslapyje?“ parašyti tarsi akademinės analizės. Kodėl pasirinkote būtent tokius esė rašymo būdus?
Rašymo būdus keičiau, kad nepabosčiau skaitytojui, o pirmiausia – sau. Literatūrinės esė, kurias sudėjau į atskirą skyrių, nėra mokslinės analizės, greičiau priešingai. Literatūra juk nėra muziejaus eksponatas, apie kurį galima kalbėti tik moksline kalba – tai gyvas dalykas, iš kurio galima pasisemti gyvenimiškos išminties ir netgi praktinių žinių, diskutuoti, žaisti ir pokštauti. Tarkim, esė apie Vilnių bandžiau parodyti, kaip literatūros kūriniai išsaugo ne tik tarybinį miesto istorijos tarpsnį, bet ir Vilniaus architektūrą ir net topografiją. Tekste apie pelėdas perkėliau U. Eco humoristinę idėją į lietuvišką aplinką ir improvizavau reakcijas į ją.
Juo labiau kad mūsų eseistika yra labai priartėjusi prie prozos, todėl norėjosi parodyti, kad esė gali būti ir kitokia.  

R. Čičelis. Ar nemanote, kad knygos esė vienija galvojimas apie adresatą?
Nors dauguma esė rašyti mąstant apie lietuvį skaitytoją, keli tekstai parašyti vokiečių ir švedų žurnalams. Manau, kad atsitraukimas nuo tiesioginės patirties, distancija yra naudingi. Esi priverstas dar sykį permąstyti dalykus, kurie atrodo savaime suprantami. Tai išryškina temą, kuri eseistikoje vis dėlto reikšmingesnė nei rafinuota forma.

Esė „Sklepas“ išskiriate dvi skaitytojų rūšis: autentiškąjį ir šiuolaikinį. Kuris iš jų galėtų būti šios knygos skaitytojas?
Nė vienas – esė tą ir pasakau. Apskritai, remiantis atsiliepimais, „Sklepu“ labiausiai domisi mano bendraamžiai ir jauniausia karta.

M. Plečkaitis. Toje pačioje esė teigiate: „Raginantis maištauti nesupranta paradoksalios situacijos, kad jo kvietimas yra epigoniškas, nes reikalauja sekti avangardistiniais tėvais ir seneliais? Aš sakyčiau kitaip: kai maištas tampa kliše, kur kas maištingesnis dalykas gali būti nemaištavimas.“ Ar eksperimentavimą, avangardą savaime laikote pasmerktu pralaimėti, nusileisti klasikiniams atspindžiams, ar vis dėlto Lietuvoje galima rasti postmoderniai rašančių autorių, kurie atitiktų šios citatos mintį? Galbūt šioje citatoje kalbate apie literatūros kritiką?
Nedėčiau lygybės ženklo tarp eksperimentavimo ir maišto. Taip pat avangardo priešybė man nėra klasika. Į jį žiūriu kaip į vieną iš moderniosios literatūros atmainų, kurių yra bent keletas.
Mane ne visai įtikina avangardo teiginys, kad menininkas originalus ir šiuolaikiškas gali tapti tik per maištą ir skandalą. Šitas įsivaizdavimas atsirado daugiau nei prieš šimtą metų ir po to daugybę kartų buvo taikytas. Tai apie kokį originalumą ir šiuolaikiškumą galime kalbėti?
Be to, tolerancijos ribos šiuolaikinėje visuomenėje visai kitokios nei prieš šimtmetį. Ir tie menininkai, kurie bando „gąsdinti buržua“, dažniausiai niekuo nerizikuoja, išskyrus aplodismentus. Nereikia užmiršti ir to, kad skandalas ir šokiravimas yra veiksminga reklamos ir rinkodaros priemonė. Taigi vėl – ar neatsitinka taip, kad prieš kapitalizmą (miesčionybę, gyvenimą kitų sąskaita ir t. t.) maištaujantis menininkas veikia lygiai tais pačiais būdais?
Kita vertus, sutinku, kad mūsų literatūroje pernelyg daug vangumo ir nuobodulio. Į tuos, kurie bando eiti savu keliu, atvirai reikšti savo nuomonę, iš anksto žvelgiama „iš aukšto“. Tai mat esą išsidirbinėtojai, ramaus gyvenimo drumstėjai... Bet tik jie gali literatūron įnešti kažką nauja.
Todėl sakyčiau, kad šiandien labiausiai trūksta ne maišto dėl maišto, o aiškių ir pagrįstų pozicijų, kurias rašytojas būtų pasiruošęs ginti, nepaisydamas konjunktūros ir daugumos nuomonės.