Su JURGA TUMASONYTE susitikome po paskaitų. Buvo jau gan vėsokas vakaras, todėl greitu žingsniu patraukėme į Kauno kavinę „A taškas“. Ten, prie karštos arbatos puodelio, kalbėjomės apie jaunosios prozininkės kūrybą, gyvenimą Kaune ir ateities planus.

Kurti istorijas pradėjai jau pradinėse klasėse. Kas paskatino rašyti?

Rašyti mane skatino rašymo priemonės. Būdama pradinukė gavau užrašų knygelę odiniais viršeliais. Svarsčiau, kaip man ją panaudoti. Rašyti atsiminimus –­­ ne vežimus, arba draugų, kurių beveik neturėjau, telefonų numerius? Nusprendžiau, kad solidžiau atrodys, jeigu primarginsiu jos puslapius savo pasakomis. Knygelės neišsaugojau, tačiau atsimenu, kad pirmoji istorija buvo apie invalidą. Ir dar pamenu, kaip iškilmingai ją skaičiau mamai.

Vėliau atsirado kompiuteris (buvau gal septintoje klasėje). Irgi puiki rašymo priemonė. Rankiodavau vienu pirštu klaviatūros raideles ir žavėdavausi ekrane susivejančiais sakiniais.
Paauglystėje mano draugė Aistė parodė svetainę rašyk.lt. Namuose jau turėjome internetą – taigi dar vieną priemonę skaityti, rašyti ir būti skaitomai. Poezijos kurti nemokėjau ir apskritai nemėgau, todėl nusprendžiau iškart imtis prozos.

Beje, visiškai negaliu rašyti ranka – esu įpratusi prieš save matyti balto popieriaus vaizdą, maigyti pirštais mygtukus ir spragsėti pele.

Ar būdama maža mergaitė svajojai tapti žymia rašytoja?

Ne, svajojau būti aktore. Tokia dama, kuri lėtai rūko cigaretes su kandikliu ir niekada nenešioja kelnių.

Kaip suvoki žodį „kūryba“?

Dažnai sunku sugalvoti savo veiksmams bei daiktams prasmę. O kai rašau, galiu save suprasti aiškiau. Be to, tai malonu. Todėl labai nenorėčiau to prarasti. Įkvėpimas dažniausiai ateina pačiais netinkamiausiais momentais, todėl rašau tada, kai turiu laiko. Geriausiai sekasi tą daryti anksti ryte, su litriniu kavos puodeliu ir negražiu chalatu.  

Esi teigusi, kad tavo autoritetai yra J. Iva­nauskaitė ir A. Škėma. Kodėl būtent šie rašytojai?

Na, čia „išaugtiniai“ autoriai. J. Ivanauskaitė buvo mano guru paauglystėje –­ dėl jos gyvenimo būdo, dėl pankų, fatališkų moterų, dėl skambančių auskarų. A. Škėma buvo labai žavus dėl Amerikos, nihilizmo, citatų, elegancijos.

Dabar neturiu vienos asmenybės, į kurią norėčiau lygiuotis. Autoritetai – gana keblus reiškinys. Perskaičiau šiemet išleistą V. Nabokovo romaną „Žvelk į arlekinus!“ ir supratau, kad jis tiesiog nuostabus. Tarkim, kad šį mėnesį jis yra mano guru nr. 1.

Ar kas nors pasikeitė 2011 metais išleidus pirmąją knygą „Dirbtinė muselė“?

Taip, tada ūmai tapau „jaunąja rašytoja“. Kadangi visas veiksmas vyksta mažoje literatūrinėje bendruomenėje, kultūriniame gete, įtakų zonos ir santykiai taip pat šiek tiek pasikeitė. Kartais neatsikratau jausmo, kad mane skaito tik draugai. Tikiuosi, kad nauja knyga, kurią, be abejo, parašysiu, sulauks pasisekimo ir tarp liaudies: pakalbins koks nors moteriškas žurnalas, pakvies į kokį projektą ar bent jau į vakarėlį su ančiuviais ir šampanu (juokiasi).  

Kaip vertini savo pirmąją knygą?

Prieš metus dar negalėjau jos įvertinti, nes sunku įvertinti savo pačios kūną, kai neturi veidrodžio. Dabar man atrodo, kad būta ten neblogų, būta ir nekokių vietų. Bet pirmoji knyga – visiškai atleidžiama klaida. Ypač kai tau vos per dvidešimt. Svarbu atsiplėšti nuo jos, užbrėžti brūkšnį ir imtis kito ėjimo.  

Ar sąmoningai pasirinkai rašyti siurrealistine maniera?

Pasirinkau ne siurrealizmą, o nesąmonę. Tik vėliau supratau, kad tai – siurrealizmas. Mano gyvenime daug absurdiškų situacijų. Kaip jas išgyventi? Iš to absurdo pasijuokti.

Ar daug redaguoji savo tekstus?

Taip, redaguoju daug, nes rašau gana impulsyviai. Anksčiau, kai tik parašydavau novelę, iškart siųsdavau, pavyzdžiui, į „Šiaurės Atėnus“. Paskui skaitydavau išspausdintą tekstą ir taisydavau „į stalčių“, pasižadėdama daugiau niekad nesiųsti tokio žalio teksto. Bet ir vėl viskas pasikartodavo iš naujo.

Knygos „Dirbtinė muselė“ rankraštį taip pat taisiau: keičiau pabaigas, pradžias, veikėjus. Po redagavimo daug kas pasikeitė. Galima palyginti su pirminiais variantais, nes beveik visi knygoje esantys kūriniai buvo publikuoti anksčiau. Dabar rašau stambų tekstą – tikrą gyvulį. Matau, kad redagavimo veiksmas bus tolygus kūrybiniam.

Esi baigusi lietuvių filologijos bakalauro studijas. Kaip manai, tau, kuriančiam žmogui, tai pliusas?

Nežinau, kaip būtų, jeigu, tarkim, būčiau baigusi mediciną – padėtų ar nepadėtų? Jeigu būtų kontrastas – veterinarė Jurga ir filologė Jurga – galbūt atsakyčiau, bet dabar sunku lyginti.

Manau, kad rašyti man padeda knygelių perskaitymas ir nuomonės apie jas susidarymas – tai aš periodiškai atlieku „Nemuno“ laikraščiui. Juk skaitai ir matai silpnas rašytojų vietas ar talento blykstelėjimus. Tada galvoje duodasi mintys: „O kaip jo vietoje (ne)daryčiau aš?“

Pirmoji knyga nesulaukė daug kritikos. Ar tau svarbi kritika? Kokia reakcija būtų į ją?

Dar prieš pasirodant knygai sugalvojau visus galimus kaltinimus, kurių turėčiau sulaukti. Taip pat bijojau, kad nepasirodys nė vienas tos knygos įvertinimas. Turint omenyje, kad kritika pastaruoju metu gana vangi, sulaukiau ne tiek ir mažai atsiliepimų. Kritiką, jeigu tik ji konstruktyvi, vertinu ir priimu kaip naudingus pamokymus.

Ar galvoji apie savo kūrybos skaitytojus? Kas turėtų skaityti „Dirbtinę muselę“?

Intensyviai apie juos negalvoju. Kaip ir minėjau prieš tai, kartais atrodo, kad ją skaitė tik mano pažįstami. Aišku, tai normalu. Juolab kad esu dar tik neseniai viešumoje sušmėžavęs vardas ir toji knygelė toli gražu neprimena solidaus veikalo.

Žinau, kad mano kūrybos turėtų nemėgti vyresnio amžiaus tetos. Viena, perskaičiusi „Dirbtinę muselę“, man atskaitė moralą: „Baisu! Neįmanoma skaityti! Koks vulgarumas, bjaurumas! Kur romantika? Gal tu traumuota?“

Sakei, kad rašai antrąją knygą. Ar jau žinai, kokiai auditorijai ji bus skirta?

Nežinau, nekuriu projekto, skirto įtikti auditorijai. Rašydama nepiešiu skaitytojo. Bet kaip sakė Demokritas: „Panašus atpažįsta panašų.“

Bakalauro studijas baigei Vilniaus universitete, dabar studijuoji Vytauto Didžiojo aukštojoje mokykloje. Kodėl grįžai į Kauną?

Baigusi bakalauro studijas mėginau stoti į kelias VU specialybes, bet nepatekau į nemokamą vietą. Šį sumanymą nukėliau į geresnius laikus ir pradėjau dirbti reklamos agentūroje. Po keturių mėnesių išėjau iš darbo, nes supratau, kad labiausiai noriu būti rašytoja. Nukėliau tapimą puikiausia kopiraitere ir „Kanų liūtų“ prizininke į dar geresnius laikus.

Tada sugalvojau važiuoti ir užkariauti pasaulį. Iš pradžių galvojau apie Afriką, bet paskui  supratau, kad pakaks ir Europoje tiesiog mažumėlę pasavanoriauti. Gavau pasiūlymą važiuoti į Samarą Rusijoje. Apsvarstydama galimybes ir laukdama iš kitų firmų atsakymų nusprendžiau trumpam grįžti į gimtąjį Kauną: parsivežiau katiną, visus daiktus. Pamenu, ėjau Vilniaus gatve ir galvojau: čia taip gera, o aš turiu išvažiuoti į tą prakeiktą Samarą. Taigi nebeišvažiavau. Į VDU taip pat įstojau spontaniškai.

Ar gyvenamoji vieta tau yra svarbi?

Dažnai apie tai galvoju. Tiksliau, mėginu suvokti, kaip mane veikia vietos, kokių naujų įspūdžių suteikia. Esu jautri kambariams ir naujoms lovoms, ką jau kalbėti apie gatves arba valstybes. Emigruoti iš Lietuvos nenoriu, nors kartkartėmis jaučiu susitraukiančias miestų sienas, oro trūkumą. Tada reikia kuo greičiau bent trumpam įkišti nosį į kitą šalį, kad namai ir vėl atrodytų savi ir tikri.

Dabar esu Kaune – vietoje, kurioje gyventi reikia užsispyrimo. Tai toks melancholiškas, devyniasdešimtuosiuose užstrigęs, tačiau turintis geros įkrovos miestas. Dabartiniame tekste, kurį rašau, pagrindinis veiksmas vyksta būtent Kaune.

Galbūt išduosi antrosios knygos siužetą?

Sudėtinga kalbėti apie tekstą, kurio turiu vos trečdalį. Tačiau jau kelis kartus sąmoningai apie tai lepteliu, kad paskui nekiltų minčių viską numesti ar atidėti neribotam laikui – bus gėda, jeigu neparašysiu. O laiko rašyti, kaip tyčia, turiu vis mažiau. Norėtųsi trumpam dingti porai mėnesių, kaip buvau padariusi vasaros pabaigoje. Toji knyga bus romanas apie romano rašymą, arba istorija apie motiną ir dukrą.   

Parengė Vaida Pečelionytė