Miela Filomena, jau pusšimtį metų Tavęs visur pilna – kine, televizijoje, įvairiausių renginių ruošimuose. Kiek galingų moterų telpa Tavo gležname kūne, kad vis nerimsti, nenustygsti, o paskutiniuosius tris dešimtmečius ir tapai, margini vis naujas ir naujas drobes? „Ai, tapau tik dėl to, kad gyva jausčiaus..." – sakai dygoku balsu, paspalvinusi tembrą lengva ironija. Dygliuką tušuoja Tavo gyvybingas kvatojimas: „Dar gyva!"
„Kurioj salėj dainuosi?.. Ką dainuosi?.. Kokios spalvos uždanga... kulisai... ar fortepijonas juodas... kas akompanuos – vyras ar moteris..."
Viskas Filomenai svarbu.
„...Išplaukiu į Carnegie Recital Hall sceną su 13 kg sunkumo linų ir vilnos drabužiu, gėlėm ir paukščiais siuvinėtu, smaragdo ir violeto kraštais, raudono karmino pamušalu. Dainuoju Bajorą... (Niujorko lietuvaičių siūlytos „bliuzelės" ir perskelti sijonai droviai liko kabėti jų spintose)."
„...Į Ispaniją dainuoti Mahlerį Filomena mane skraidina debesėlio spalvų ir lengvumo, trijų saulės kliošų marškiniais – jiems sunaudotas 15-os metrų ekselsioro rietimas. Ant krūtinės – sidabrinių orchidėjų pynė. Reikėjo dygaus filomeniško užtaiso ir drąsos, kad tuos „drabužėlius" atlaikytum..."
Filomena, pastaruosius dešimtmečius vis tapai ir tapai – paroda po parodos. Žvelgi į Vilnių ir pasaulį savo žalsvomis akimis pro skaudaus ultramarino akinius, o ir pati vis mėlynu rūbeliu pasirėdžiusi. Jei rūbelis ir kitoks, tai bent šalikėlis būtinai mėlynas, įmantriai po kaklu parištas, sudrapiruotas. Dar sagė, beveik didesnė už pačią Filomeną. Vėjuotą ir žvarbią sausio 28-ąją pakvietei į savo naują parodą Dailininkų sąjungoje. Ėjau nesitikėdama, kad to ultramarino tūbelę būsi prisukusi, bet... jau prie pat pirmųjų darbų sustojau nustebus. Kitaip! Ar čia ta pati Filomena? Girdžiu, keli ankstyvi lankytojai, krėsluose įsitaisę kuždasi: „Klausyk, Filomena pasikeitė..." Į kitą aukštą užkopusi, jau sustoju kaip įbesta: nubalęs senamiestis žiemą, gelsvai žaliu fosforu ištryškęs medis pavasarį. Drobės gilumoje akis atranda mažytį ryškiai raudoną siluetą. Uždengi jį, ir drobė apanka, nutyla – akordo nebėra. Atidengi, – ir vėl suskamba!
Nauja Filomena, naujas Vilnius – šiltas, jaukus. Namai ir bokštai dainuoja, tartum Filomenos dūšioj būtų nušvitus saulė, tarsi ji grįžtų į vaikystės stebuklų pasaulį. „Kaip čia tau išėjo, Filomena?" O tu: „Nežinau, išeina man taip, kaip išeina..." – ir nusikvatojai kaip kadais.
Prieš daugelį metų pažadino telefono skambutis: „Klausyk, susapnavau tau drabužėlį." „Kokį?" „Oda – gipiūras – kailis ir šilkas." Nieko sau, – pagalvojau ir užmiršau.
Filomena, o gal dar suspėsim?
Tavo Giedrė Kaukaitė
2014 m. sausio 29 d., Vilnius