Kovo 14 d. dvylikai kūrėjų įteiktos 2014 m. Vyriausybės kultūros ir meno premijos. Šiemet jos atiteko: fotomenininkei Violetai Bubelytei, poetui, eseistui Liutaurui Degėsiui, dailininkui Algirdui Griškevičiui, dailės istorikei ir kritikei Giedrei Jankevičiūtei, operos solistei Sandrai Janušaitei-Iljoitienei, baleto artistei Olgai Konošenko, muziejininkei Margaritai Matulytei, kino kritikei Živilei Pipinytei, kompozitoriui Algimantui Vincentui Raudonikiui, tapytojui Arvydui Šalteniui, režisieriui Henrikui Vancevičiui, pianistei Veronikai Vitaitei.
Spausdiname L. Degėsio kalbą, pasakytą premijų įteikimo metu.
Yra toks posakis, kad visi žmonės gimsta princais ir princesėmis, tik gyvenimas paverčia juos varlėmis... Galima tik įsivaizduoti, kokie žudantys yra tie visuomenės bučiniai, kurie visiškai atvirkščiai nei pasakose – princus ir princeses paverčia varlėmis. Kas blogiausia, kad tie pabučiuotieji taip ir laukia, kol juos ir vėl kas nors pabučiuos – kad ir vėl ateis kokie pasakų karžygiai ir savo bučiniais iš naujo atvers juos princais ir princesėmis. Jie ne gyvena, o tik laukia, kol pradės gyventi. Jų gyvenimas yra to tikro gyvenimo laukimas. Liaudis taip ir sako: sėdi kaip pabučiuotas...
Menininkas labai anksti susiduria su tokių bučinių pavojumi, o tiksliau – su išsisaugojimo nuo tokių bučinių problema. Vos tik panorėjęs – kalbėti, galvoti, gyventi – kitaip, jis iš karto patenka tai į sveiko proto, tai į visuomenės dėmesio akiratį. Visuomenės standartų požiūriu, kiekvienas neįprastas, kitoks – žodis, judesys, pagalvojimas – vadinasi, nenuspėjamas, taigi pavojingas. Ieškantis naujų, neįprastų realybės pavidalų, naujų principų ir gyvenimo normų, rašytojas gali susilaukti visuomenės moralės, papročių ir tradicijų griovėjo epiteto. Menininkas supranta, kad tos teisingosios normos nepasidarė blogos, tiesiog pasikeitė gyvenimas, atsirado nauja realybė, o tos senosios gerosios normos vis dar kalba apie išnykusią tikrovę, kurios, deja, jau nėra. Ir todėl, sako rašytojas, reikia ieškoti naujų principų, spalvų, naujų žodžių ir papročių. Visuomenė kažkodėl mano, kad jai reikia menininkų-varlių ir todėl taip ir taikosi visokiausiais būdais tokį neteisingą menininką pabučiuoti – tam pasitelkiami sveiko proto argumentai, visus suvienodinanti švietimo sistema, šeimos ir visuomenės kontroliuojančios ir niveliuojančios institucijos, viską stebinti ir viešinanti žiniasklaida. Kartais pasitelkiama ne tik kontrolės ir priežiūros sistema, bet ir visokiausių paskatinimų laboratorijos: už teisingą šuoliuką ir kvarktelėjimą laiku menininkas gali būti pagirtas ir pavadintas daug žadančiu arba perspektyviu.
Tokie pabučiuoti rašytojai pradeda ap-rašinėti teisingą, tikrą gyvenimą ir tampa ap-rašytojais. Jie pamiršta, kad turėtų kurti naujas, išgalvotas tikroves, nebūtas menines realybes, paralelinius pasaulius, kuriuose galėtų apsigyventi žmonės, kuriuose norėtųsi apsilankyti vėl ir vėl. Jie pamiršta kad rašytojas yra pavyzdys kiekvienam žmogui – kad galima susikurti savo gyvenimą, savo realybę, kad reikia nugyventi tą gyvenimą unikaliai, nepakartojamai, o ne „teisingai" – ne „taip, kaip reikia" ar, neduok Dieve, – „kaip visi". Jei rašytojas yra varlė, suprantama, kad ir jis pats bando pabučiuoti savo skaitytojus ir paversti juos varlėmis.
Ir čia visiems yra labai rimta problema: kaip apsiginti nuo bučinių, kaip nepavirsti tuo, „kuo reikia". Kaip nepavirsti tokiu rašytoju, kokio reikia visiems, kaip atlaikyti baisiausios jėgos – „teisiosios daugumos" – atakas.
Rašytojas turi tik žodžius. Ir tais žodžiais jis turėtų žadinti visų visuomenės narių budrumą. Galvoti, kaip atsilaikyti prieš žiniasklaidos ir medijų eskaluojamas tai nacionalistines, tai homofobines, tai militaristines isterijas. Skatinti pamatyti daugiau, negu matosi. Kviesti ne tik gyventi, bet ir mąstyti, kaip ir kodėl gyveni.
Pasakose, kaip žinote, pabučiavus varlę, galima paversti ją princu arba princese. Gyvenime, deja, yra didžiulis pavojus – pabučiavus varlę arba tos varlės pabučiuotam pačiam galima pavirsti varle...