Pranešimas, skaitytas Poezijos pavasario konferencijoje „Poezija ir festivalis" (gegužės 29 d.)

1. Poezija yra sudėtingas sugebėjimas išsivaduoti iš pasaulio matymo standartų ir stereotipų ir kartu galimybė pamatyti pasaulį – kitą ir kitaip. Poezija padeda pakeisti, peržengti, transcenduoti kasdienį, funkcinį, analizuojantį, instrumentinį žvilgsnį – žvilgsnį, kuriame vyrauja suinteresuotumas ir praktiškumas. Kaip tik praktiškosios dimensijos aptemdo, iškreipia tikrovę, liepia pamatyti realybę per naudos ir intereso akinius ir neleidžia pamatyti pasaulio tokio, koks jis yra. Mes matome pasaulį tokį, koks jis mums reikalingas, kokį mes jį norime matyti. Poezija – tai žvilgsnio perfokusavimas, kurį lydi nustebimas ir džiaugsmas, kad galima pamatyti visiškai kitą, kitokį, nesusijusį su vadinamąja tikrove pasaulį. Pamatyti ir pradėti gyventi – kitaip.

Šventė (festivalis) yra sugebėjimas išsivaduoti iš kasdienio, praktiško santykio su pasauliu. Tokio santykio, kuris praryja žmogų, pavergia jį ir paverčia patį žmogų funkcija. Jis tampa darbuotoju, piliečiu, kolektyvo nariu, specialistu. Jis negali ir neprivalo stebėti ir jausti pasaulio visumos, nes yra priverstas žiūrėti į pasaulį specialisto žvilgsniu. Skaidyti pasaulį į atskirus, izoliuotus, nesusijusius žinių ir technologijų anklavus. Šventė (festivalis) –­­ tai laisvės pojūtis, gelbėjantis nuo kasdienybės nuobodulio, neapkenčiamos pareigos ir kankinančios rutinos. Tai ir vėl – sugebėjimas gyventi, elgtis, galvoti, kalbėti kitaip. Elgtis nepraktiškai, nenaudingai, nefunkcionaliai, nekasdieniškai. Ne veltui rimtai įsijautęs į šventę žmogus iškeliauja į kitus pasaulius ir sukelia kitų, taip ir nepajėgusių pakilti skrydžiui žmonių pavydą ir susižavėjimą.

1A. Reglamentavimas, funkcionalumas sėkmingai žudo tiek poeziją, tiek šventę. Blogiausia, kas gali atsitikti – tai, kai tradicinė poezija puikiai sutampa su tradicinėmis festivalio formomis. Idealas – netradicinė, novatoriška, moderni poezija, vykstanti neįmanomomis, neracionaliomis, nekasdieniškomis formomis. Dėmesio verti ir kiti du variantai (bent jau dėl kognityvinio ir funkcinio disonanso) –­ tradicinė poezija, deklaruojama netradicinėmis formomis, arba moderni poezija pabrėžtinai reglamentuoto festivalio pavidaluose.

2. Poezija ir šventė (festivalis) yra procedūra, įgalinanti susitikti su savimi. Poezijos ir festivalio rakursas leidžia ne tik nustebti, kad galima kitaip pamatyti tikrovę. Šis rakursas leidžia pačiam pamatyti kitokį ir kitą – save. Kitaip žvelgiantį, save pastebintį, susitikusį patį save ir nustebusį, kad, pasirodo, galima buvo elgtis ir gyventi kitaip.

2A. Išsilaisvinęs žmogus trokšta kažką veikti su savimi. Poezija turėtų padėti jam realizuoti šį laisvės ir laimės pojūtį. Poezijos festivalis –­ turėtų sudaryti skaitytojui galimybę, susitikus su savimi, dalyvauti netradiciniame veiksme. Poezija neišvengiamai įkvepia žmogų kūrybai, kūrybiškam santykiui su savimi ir kitais poezijos subjektais. Šventėje išsilaisvinęs ir išlaisvinęs save festivalio dalyvis idealiu atveju galėtų kūrybiškai dalyvauti, konstruodamas šventę ar bent jau dalyvaudamas joje ne pasyviai – kaip klausytojas, o bent jau kaip skaitovas arba kūrėjas. Tokia poezija ir toks festivalis atliktų savo kilninančią funkciją –­ bent jau deklaruodamas, kad ne tik poezija ir festivalis, bet ir pats gyvenimas yra neįmanomas be kūrybos. Ir atvirkščiai – perdėm reglamentuota kūryba ir pernelyg reglamentuotas, į griežčiausius rėmus įspraustas festivalis gali sukelti nuobodulio ir nusivylimo ato­dūsius. Blogose šventėse – išsilaisvinę žmonės, palikti neįprastoje akistatoje su savimi jaučia nekasdienišką nepatogumą, juos apima neviltis ir neapykanta kitiems, tokiems patiems nežinia dėl ko ir nežinia kuriuo tikslu išlaisvintiems žmonėms, nežinantiems, ką su savimi daryti.

3. Poezija ir šventė (festivalis) reikšmingi ne savo rezultatyvumu, bet procesualumu. Jeigu kasdienybėje žmogus įprasmina savo gyvenimą pasiekimais, rezultatais, atitikimais visuomeninio pasiekimo standartams, tai poezijos efemeriškumas, neapibrėžtumas padeda jam iš šių privalomų standartų išsivaduoti. Šventės tikslas nėra kažką gauti arba pasiekti. Festivalis kviečia pabūti procese, dar kartą akcentuodamas proceso, o ne rezultato prasmę. Gyvenimas neišmatuojamas rezultatais, kadangi kiekvieno gyvenimo rezultatas yra visiškai neunikalus ir visiškai vienodas ir tas pats visiems jo dalyviams. Tai, kas įprasmina gyvenimą, yra jo unikalus procesualumas, nepakartojamumas, neatitikimas standartams ir stereotipams. Poezija ir festivalis yra būdas vėl ir vėl pasinerti į procesą – ne pabaigti, bet būti, gyventi procese.

3A. Šventės esminis bruožas yra jos nerezultatyvumas. Švęsti, vadinasi, nesirūpinti standartais, laimėjimais ir pasiekimais. Šventė nėra priemonė kažkokiems aukštesniems tikslams –­ ji pati yra sau tikslas, ir todėl tokia šventė pajėgi tokiu pačiu savitiksliu subjektu paversti kiekvieną festivalio dalyvį, nors trumpam išlaisvinti jį iš kasdienybės, padedanti įsitraukti į procesą, apsigyventi jame, jausti akimirksnio greitį ir malonumą. Festivalinė poezija gali padėti jausti, kas vyksta, kad vyksta ir kad tai, kas vyksta – yra verta. Poezijoje ir festivalyje neišvengiamai turi būti netikėtumo, neapibrėžtumo, žaidimo elementas. Kartojimas, nuspėjamumas, cikliškumas, tradiciškumas – tai bruožai, kurie, deja, priartina poeziją ir festivalį prie vadinamosios realybės ir tikrovės. Jie sukuria psichologiškai suprantamą ir pateisinamą saugumo, apibrėžtumo jausmą. Suprantama, kad smagu, saugu ir patogu yra žinoti, kas bus ir kaip bus. O tai ir yra blogai. Ir blogiausia, kas čia gali atsitikti, tai staiga atsivėrusi tiesa, kad tas saugumas, tikrumas ir apibrėžtumas buvo iliuzija, su realiuoju gyvenimu neturinti nieko bend­ra... Kad tvarkingas, „sušukuotas", pernelyg tradicinis festivalis pavirto kasdienybe. Kad įvyko tai, ko tikėjaisi. Kad beveik nieko ir neįvyko. Kad galų gale – ir šiemet – viskas nė kiek ne geriau ir nė kiek ne blogiau...

Ir išgelbėti čia gali tik poezijos ir šventės neapibrėžtumas, netradiciškumas, nenaudingumas, nefunkcionalumas – tai didžiausios vertybės, primenančios, kad realybė dažniausiai yra neteisinga, kad gyvenimas – netvarkingas, kad ateitis, dabartis ir praeitis yra nenuspėjamos ir kad nenusakoma, nenumaldoma festivalinė poezijos šventė – ir yra pats teisingiausias būdas gyventi...