Loreta Mačianskaitė. Kritikos kaita ir sintezė

Laudacija Elenai Baliutytei-Riliškienei, apdovanotai Vytauto Kubiliaus premija už knygą „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: Pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu“

 

Šios premijos skyrimas ne tik įpareigoja vertinti dabarties literatūros tyrimų kokybę, bet ir suteikia progą prisiminti Vytautą Kubilių, kuriam šiais metais būtų sukakę 93-eji. Kai galvoju apie Kubilių, man atrodo, kad jis jau per toli (priklausydami tam pačiam amžiui priklausome kitai epistemai), tačiau sykiu dar per arti, kad galėtume suvokti jo kūrybos reikšmę, juolab kad kūryba tokia įvairi – kai kurių Kubiliaus knygų pavadinimai skamba kaip mokslinio instituto ilgalaikė programa. Eduardui Mieželaičiui šiemet 100, t. y. jis tik septyneriais metais vyresnis už Kubilių, beje, ir septyneriais metais anksčiau už jį išėjęs iš gyvenimo. Jiedu yra to paties laiko žmonės, gimę ir augę tarpukario Lietuvoje, gyvenę tame pačiame kultūriniame pasaulyje, kur literatūra buvo svarbiausia iš menų, o dėl skonio ne tik ginčydavosi, bet ir nustodavo kalbėtis. Elenos Baliutytės knyga yra tiltas tarp tų dviejų laikotarpių – Žmogaus (didžiąja raide) epochos ir mūsų dienų: pjūvių, lūžių, slinkčių, tranzitų, metmenų, profilių, būsenų ar gręžinių, kartais net ir labai gilių, bet taškinių.

 

Elena Baliutytė-Riliškienė. „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: Pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu“, V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.
Elena Baliutytė-Riliškienė. „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: Pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu“, V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.

 

Baliutytės tyrime būtų galima rasti daug Kubiliaus pėdsakų: mokyklos tąsą, literatūrologinę tradiciją, komparatyvistinę erudiciją. Tačiau ne mažiau svarbu tai, ką autorės imtuvas pagavo jau iš mūsų laiko bangų, būtent – metodologinę sociokritikos prieigą, poetikos ir sociumo sandų analizės dermę. Ši knyga, kurioje apstu literatūros ir gyvenimo, pasiūlo įdomybių labai skirtingiems skaitytojams. Štai Marijus Šidlauskas recenzijoje „Colloqia“ žurnale (Nr. 42), regis, yra pasiryžęs išplėtoti Prometėjo mito transformacijų analizę, o man, tarkim, buvo netikėtas kai kurių Mieželaičio tekstų artumas Henrikui Radauskui, Bernardui Brazdžioniui, Jonui Aisčiui. Įdomiai Baliutytė oponuoja ironiškai Algirdo Juliaus Greimo nuomonei, kad Mieželaitis grąžino poeziją iš 1962 į 1926 metus, vertindama šį sugrįžimą pozityviai: „...stalininis režimas kultūros sferoje buvo ne tik sustabdęs laiką, bet ir atsukęs jį atgal, ir tik Atlydžio metu jis vėl pradėjo tiksėti – juk stalininis socrealizmas konceptualiai buvo kontrmodernizmas“ (p. 179). Čia pat ji nužymi ir sąsają su stalininės kultūros tyrinėtojo Jevgenijaus Dobrenkos formule: „socrealizmas gali būti apibrėžtas kaip postmodernizmas minus modernizmas“, bet toliau šios minties neplėtoja, išmintingai sustodama ir užbaigdama skyrių: „Rizikingas apibrėžimas, bet verčiantis susimąstyti“ (p. 179). Toks autorės dalyvavimas diskurse iškeliant klausimus ir nesiekiant objektyvaus atsakymo laikytinas esė požymiu – tai vienas žavingiausių šios knygos bruožų. „Lietuvoje viskas, kas gerai, yra esė“, – prisiminkime Kęstučio Navako ištarmę, cituojamą viename iš Baliutytės tekstų.Lietuvių eseistikos pionieriais laikytini ir Kubilius, ir Mieželaitis. O pati Baliutytė, būdama esė tyrinėtoja, sykiu tampa ir praktike, kritike eseiste, panašiai kaip ir Kubilius. Ji geba keistis neišduodama savęs, o vienu iš kaitos rodiklių literatūros kritikoje galėtų būti laikomas pirmojo asmens vienaskaitos vartojimas. Soviet­mečiu būdavo mokoma, kad rašyti vartojant įvardį „aš“ – neakademiška, nestilinga ir reikia verstis pasyvinėmis konstrukcijomis arba bent jau daugiskaitiniu „mes“. „Aš“ yra apsisprendimas kalbėti savo balsu, prisiimti poziciją, todėl ne kiekvienas tam gali ryžtis. Elena ryžtasi ne kartą ir tiesiai pasako, pvz.: „o aš žiūriu taip“, „atsakymą pradėsiu iš toli“, „didžiausias netikėtumas manęs laukė priešpaskutinėje, penktoje, ciklo knygoje“ ir kt.

Knyga konstruojama kaip savotiška kelionė su stabtelėjimais ir vingiais siekiant suprasti, bet ne lėkštai aukštinti savo objektą. Autorė sako: „Rašytojo ir kritiko santykis literatūros lauke dažniausiai yra konfliktiškas – tai užprogramuota jų funkcijose. Mieželaičio atvejis – ne išimtis, tai tipiškas santykis, įvardytas dar Goethe’s: „Užmušk jį, šunį! Tai recenzentas“ (p. 297). Šią frazę sovietmečiu išpopuliarino Kubilius, o Mieželaitis buvo labai patenkintas 50-mečio jubiliejaus proga gavęs iš Alfonso Bieliausko dovanų dekoratyvinę lazdą „gintis nuo kritikų“.

Šiais laikais, regis, jau lazdos reikia patiems kritikams gintis nuo influencerių ar rašytojų, bet tai tikrai ne Baliutytės ir Mieželaičio atvejis, kuriam nusakyti tinkamesni Kubiliaus žodžiai „Dviese literatūros sūpuoklėse“.

Sursum corda!