Praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo Vokietijos susivienijimo, vis dar kalbama apie nematomą sieną tarp Rytų ir Vakarų. Kalbamės su L. Rietzscheliu apie VDR interpretacijos monopolį ir apie tai, kodėl Rytų Vokietijoje, nepaisant AfD sėkmės, nėra demokratijos deficito.

× Helene Röhnsch

 

Lukas Rietzschelis. Alexandros Polinos nuotr.

 

Lukas Rietzschelis dosniai skiria laiko pokalbiams. „Ar nenorėtume susitikti dar anksčiau, tada turėtume daugiau laiko pasikalbėti?“ – klausia jis dar prieš mūsų pasivaikščiojimą palei Elbę Drezdene, nors 32 metų rašytojas šiuo metu keliauja po visą Vokietiją. Jo naujausio romano „Sandicas“ („Sanditz“), pasakojančio apie išgalvotą Rytų Vokietijos miestelį, įsikūrusį prie karjero krašto, sėkmė, regis, neblėsta. Dėl didžiulio susidomėjimo vakarykštį L. Rietzschelio knygos pristatymą teko perkelti į naujosios Dresdeno rotušės šventinę salę.

Pone Rietzscheli, austrų rašytoja Eva Menasse laidoje „Literatūrinis kvartetas“ sakė, kad „Sandicas“ yra tasai didysis VDR romanas, kurio laukėme ištisus dešimtmečius. Kaip paaiškintumėte savo socialinio romano sėkmę?

Mielai iškelčiau hipotezę, kad aš neparašiau didžiojo VDR romano. Kaip ir kitose mano knygose, čia buvo siekiama pažvelgti į dabartį uždengiant ją praeities sluoksniu, kad šią dabartį būtų galima geriau suprasti, ją palyginti ir atspindėti. „Sandico“ tiesiog negalima skaityti kaip didžiojo socialinio romano apie Rytų Vokietiją. Jis pernelyg smulkmeniškas. Rašant kitas knygas man teko susidurti su problema, kad žmonės jas skaitė kaip vadovėlius, nors jų niekada nerašiau kaip vadovėlių. Rašydamas „Sandicą“ pirmą kartą pajutau, kad svarbiausia yra teksto literatūrinė vertė, o ne tik jo politinė interpretacija. Romanams tai vis tiek nelabai tinka – tam skirta dalykinė literatūra.

Jūs dažnai vadinamas Rytų Vokietijos aiškintoju – ar ne tuo ir grindžiama jūsų knygų sėkmė?

Man niekada nebuvo svarbu ką nors aiškinti. Noriu ką nors parodyti, aprašyti. Nekenčiu didaktikos. Knygas, kurios bando mane ko nors išmokyti, dedu į šalį. Net ir Uwe Tellkampas nesėda prie rašomojo stalo ir nesako: „Dabar aš jums paaiškinsiu apie Dresdeno buržuaziją.“ Prie knygos dirbau šešerius metus – vietoj beveik 500 puslapių tekstas išsiplėtė iki 800. Neįtikėtinai giliai teko raustis į save, kapstytis po savo šeimos, regiono istoriją.

Gimėte 1994 m. Rėkelvice, Bauceno rajono kaime, esančiame Saksonijos Aukštutinėje Lužicoje. Kadangi esate jaunesnės kartos atstovas, pats nepatyrėte VDR laikų. Turėjote remtis savo šeimos narių liudijimais. Kaip tai atrodė?

Mano šeimoje gausu istorijų, kurios pasakojamos be perstojo. Tačiau kai ko nesužinau: kaip jie jautėsi visa tai patyrę, kaip jaučiasi šiandien. Aš viską įsimenu, klausausi. Man sunkiausia suvokti emocinį ryšį su tuo, kas pasakojama. To iš tėvų neišgirstu, todėl galiu tik spėlioti. Kai klausiu žmonių apie laikotarpį, kai manęs dar nebuvo, jaučiuosi kažin kaip vulgariai. Taip, tarsi neturėčiau teisės klausti, tarsi mano klausimai peržengtų ribą. Todėl galiu prie viso to priartėti tik literatūriškai.

Kaip atrodo šis priartėjimas?

Didžiausias keblumas rašant buvo nežiūrėti į VDR kaip darinį, apie kurio žlugimą jau žinau. Neatsižvelgti į tai, kada ir kodėl žlugo, o remtis prielaida, kad žmonės manė, jog taip bus visada. Toks pavojus kyla rašant istorinius tekstus apie VDR: žinai jautrius taškus, kuriuos vėliau galima labai tiksliai atkurti. Dažnai romano siužetas kuriamas aplink šiuos taškus. O tada kur nors išgirstame televizorių ar radiją, transliuojantį svarbią politinę kalbą. To daryti nenorėjau. Todėl mano paskutiniame romane taikioji revoliucija nevaizduojama. Tai jau išpasakota, kiekvienas nešiojasi šiuos vaizdinius savo galvoje. Jų nebereikia literatūriškai atkurti.

Jūsų paskutiniame romane ne tik nepasakojama apie taikiąją revoliuciją, bet nėra aprašomas ir visas Stasi aparato mastas – jis minimas tik prabėgomis.

Tai „vištos ir kiaušinio“ klausimas. Dabar žinome, kad Stasi buvo itin aktyvi, ir dažnai manome, kad tai turėtų atsispindėti tekstuose. Čia kyla kognityvinis disonansas: Stasi iš tiesų buvo aktyvi, bet kasdieniame gyvenime nebuvo labai juntama. Juk būtent tokia ir buvo šios tarnybos užduotis – išlikti nematomai. Tik perėmus Stasi būstines tapo akivaizdus duomenų rinkimo mastas. Bylų pilni maišai kiekviename apskrities centre. Tuomet niekas nežinojo, kad buvo dirbama su kompiuterinėmis technologijomis siekiant suskaitmeninti bylas. Šiandien žvelgdami į praeitį žinome apie milžinišką tos veiklos mastą, tačiau tai nesutampa su ano meto žmonių kasdieniu suvokimu. Manau, būtent dėl to daugeliui buvusių VDR piliečių kyla didžiulė problema, kai nuolat kalbama apie „Stasi valstybę“. Tai visada aktualu, kai kalbama apie VDR praeitį: daugelis rytų vokiečių nuolat privalo lyginti savo patirtį su vėlesniais vertinimais. Ir kartu turi leisti, kad vėliau gimę žmonės, tokie kaip aš, pasinaudotų teise tai pasakoti.

 

 

Kaip atsitiko, kad, praėjus beveik keturiasdešimčiai metų po permainų, diskusijos dėl VDR interpretavimo vis dar tokios emocingos?

Žinoma, būtų galima gilintis į bandymus paaiškinti Rytų Vokietijos gyventojų nostalgiją. Viena iš paprasčiausių priežasčių yra ta, kad gyventojų skaičius rytuose smarkiai sumažėjo. Ten vyrauja pagyvenę žmonės, kurie dar prisimena VDR. Trūksta natūralios kartų pusiausvyros. Jaunų balsų, kurie prieštarautų ir sakytų: „Tai mūsų temos.“ Taip pat, žiūrint grynai statistiškai, rytuose mažiau atstovaujama postmigracinė aplinka. Taigi diskusija vyksta pernelyg vienodai ir dėl to yra labiau orientuota į praeitį. Demografiniai pokyčiai – tai milžiniška problema, nes jie veda prie gyventojų skaičiaus mažėjimo. Važiuojant per tam tikrus rytų regionus susidaro įspūdis, kad civilizacija pamažu nyksta. Yra ir gražioji pusė, ypač kai pastebi, kad gamta susigrąžina savo erdvę. Tačiau reikia turėti omenyje, kad Rytų Vokietijoje gyvena tiek žmonių, kiek gyveno 1908-aisiais.

Drauge įsiplieskia konfliktai tarp skirtingų kartų rašytojų, rašančių apie VDR. Pavyzdžiui, 2023 m. kilo didelis sujudimas, kai Dresdeno rašytojas Ingo Schulze apkaltino kolegę Charlotte Gneuß, neva ji romane „Giterzė“ („Gittersee“) netiksliai aprašė VDR tikrovę...

Tai buvo tiesiog neapsakomas ginčas. I. Schulze aiškiai peržengė savo kompetencijos ribas. Tokiose diskusijose pastebiu prieštaravimą: vos tik į žaidimą įsitraukia vadinamieji „vakariečiai“, daugelis Rytų Vokietijos gyventojų puola aiškinti: „Negalima taip apibendrinti!“ Tačiau vos prasideda vidinė diskusija, „Rytų Vokietija“ staiga pasirodo esanti monolitinė. Tada greitai atsakoma: „Bet pas mus taip nebuvo!“ Tokiais atvejais dažnai susiduriame su atkaklumu žmonių, norinčių laikytis savo praeities vaizdinio ir nesirengiančių jo derinti su dabartiniais balsais.

Tokių balsų yra nemažai – pastaraisiais metais populiarėja vėlesnių kartų atstovų knygos apie VDR.

Tai savo ruožtu susiję su tuo, kad ilgą laiką po permainų tvyrojo didelis nepasitenkinimas, nes apie VDR rašė žmonės, patys ten gyvenę. Vakarų Vokietija bijojo tokio požiūrio ir nerimavo dėl istorijos idealizavimo.

Ar manote, kad šio nepasitenkinimo jaunesniais autoriais, nagrinėjančiais VDR temą, dabar jau mažiau?

Sakyčiau, kad taip. Stebina, kad iki 2000 m. beveik nerastume Rytų Vokietijos intelektualų darbų. Buvo leidžiama ir viešinama labai nedaug, nes tvyrojo didžiulis susirūpinimas dėl istorijos iškraipymo. Todėl jaunosios kartos atstovai buvo gana palankiai sutikti. Jie, žinoma, prie VDR artėja visiškai kitaip, nešališkiau.

Jaučiate stiprų ryšį su Gerlicu, ryčiausiu Vokietijos miestu. Ten AfD yra stipriausia jėga miesto taryboje. Nuolat teigiama, kaip neseniai savo knygoje „Kartą buvo tokia šalis“ („Es war einmal ein Land“) rašė žurnalistė Jana Hensel, esą Rytų Vokietija atsisakė demokratijos, nes ten AfD sulaukia didžiulio palaikymo. Ką apie tai manote?

Neteisinga teigti, kad Rytų Vokietija atsisakė demokratijos. Šio teiginio nepakanka pagrįsti vien AfD rinkimų rezultatais, nes principinis pritarimas demokratijai kaip valdymo formai išlieka. Taip buvo ištisus dešimtmečius. Tai patvirtina statistika. Žinoma, kartais šis pritarimas susvyruodavo, tačiau tai veikiau susiję su sušlubavusiu pasitikėjimu atskiromis institucijomis, o ne su demokratija kaip santvarka. Nors aš nepritariu AfD, reikia pripažinti, kad su šios partijos atsiradimu rinkėjų aktyvumas Rytų Vokietijoje išaugo. Dažnai pamirštama, kad gali būti ir taip, ir taip: galima norėti išsaugoti demokratijos esmę ir vis tiek balsuoti už AfD. Net jei tai neatitinka tam tikrų modelių, kai kalbama apie Rytų Vokietijos tapatybę ir tariamą demokratijos stoką.

Ar jums pačiam Rytų Vokietijos tapatybė apskritai turi kokią nors reikšmę?

Esu saksas, tai akivaizdu. Šiek tiek perdėdamas galiu pasakyti, kad su Meklenburgo-Pomeranijos žmonėmis turiu mažai ką bendro. Kitokios įtakos ir patirtys, ir viskas čia yra gerai. Niekam net į galvą nešautų hamburgiečių lyginti su bavarais. Bet, žinoma, būna akimirkų, kai rytų vokiečiai save suvokia kaip atskirą grupę. Tačiau jie pamiršta, kad, žiūrint į Rytų Europą, jie taip pat yra vesiai. Jie nuolat kritikuoja Vakarų Vokietiją, bet pamiršta, kad į rytus nuo Oderio–Neisės linijos taip pat įvyko transformacija, kuri buvo kruvinesnė nei Vokietijoje. Turiu galvoje visus tuos nepriklausomybės judėjimus, kurie siekė atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos ir vėliau buvo žiauriai malšinami rusų. Nesvarbu, ar tai vyko Lietuvoje, Azerbaidžane, Čečėnijoje, ar Sakartvele. Rytų vokiečiams to pasisekė išvengti, bet daugelis to nesupranta – tai irgi yra tam tikra prasme yra vakarietiškas požiūris. Jie nesuvokia, kaip jiems pasisekė. Kad išgyveno transformaciją remiami Vakarų pinigais, pasitelkdami Vakarų sukauptas žinias ir, aišku, be kraujo praliejimo.

 

* Wessi – vakarų vokiečiai (vert. past.).

 

Vertė Dominykas Norkūnas 

Publikuota 2026 m. birželio 20 d.