Iš ciklo „Menas ir antropocenas“
Vienas žinomiausių mokslinės fantastikos autorių Harry Harrisonas parašė romaną „Padarykite vietos! Padarykite vietos!“ („Make Room! Make Room!“, 1966) apie ekstrapoliuotą netolimą ateitį. Rašytojas penkerius metus ruošėsi, konsultavosi su specialistais, demografais, petrologais, agronomais, perskaitė daugybę knygų, kad galėtų įvertinti, koks gyvenimas bus XXI amžiuje. Tuo metu populiarių grožinės literatūros knygų apie per didelį gyventojų skaičių, besaikį vartojimą, taršos ir su ja susijusių problemų pavojus nebuvo, žurnaluose publikuotos spekuliacijos itin domino rašytoją. Pavyzdžiui, JAV prezidento Dwighto D. Eisenhowerio 1959 m. pareiškimas apie vyriausybės poziciją dėl gimstamumo kontrolės – „tai ne mūsų reikalas“ ir kt.
Nepraėjus dešimtmečiui po „Padarykite vietos! Padarykite vietos!“ išleidimo, žiūrovai išvydo režisieriaus Richardo Fleischerio pagal romaną pastatytą filmą „Žaliasis soilentas“ („Soylent Green“, 1973). Futuristinis filmas perteikia ir komentuoja turtinės nelygybės sukeltas socialines problemas, nepasotinamą industrializaciją ir technologijų pažangą, globalinį atšilimą, šiltnamio efektą, kanibalizmą. Filmo veiksmas žiūrovą nukelia į 2022 m. Niujorką su 40 mln. gyventojų. Vyriausybė įveda komendanto valandą, normuoja maistą nepasiturintiems (žaliąjį soilentą, kuris, kaip teigiama, pagamintas iš sojos ir lęšių mišinio bei vandenyno planktono), 20 mln. žmonių neturi darbo, gyvena gatvėse, miega laiptinėse, automobiliuose, perpildytuose daugiabučiuose. Vyksta riaušės, moterys pardavinėjamos lyg baldai. O privilegijuotieji mėgaujasi patogumais: maitinasi šviežiai gamintu maistu, gyvena atskirtuose rajonuose.
Filmo „Žaliasis soilentas“ kadrai
Vis dėlto tokia ateities vizija pasirodė patraukli ir perspektyvi ne visiems XX a. 8 dešimtmečio kino kritikams. Nors Abrahamas H. Weileris sutiko, kad baimės dėl ateinančio šimtmečio pagrįstos, pateikta ekranizacija pernelyg sintetinė, primityvi, melodramiška, pabrėžianti veiksmą, o ne prasmę. Kita vertus, viename tinklaraštyje 2013 m. paskelbtoje recenzijoje reaguojama į XXI a. vyksmus ir tvirtinama, kad, turint omenyje globalinį atšilimą, parodyti problemą, bet jos neišspręsti, yra teisingas žingsnis: „Tokioje situacijoje tiesiog nėra sprendimo, leidžiančio ištaisyti padėtį. Bandymas pateikti optimistišką pabaigą – kaip pirmojoje „Matricoje“ – būtų melas.“
Įvairių šalių kino kritikai (JAV, Jungtinės Karalystės, Italijos, Indijos, Rusijos, Brazilijos ir kt.) į „Žaliojo soilento“ iškeltą socialinį aspektą plačiau atkreipė dėmesį tik XXI a. – akcentuodami futurologinį, stratifikacinį, diskusinį filmo diskursą. Žvelgiant iš šiandienės perspektyvos, kai pasaulį krečia klimato atšilimas, vartotojiška kultūra, milžiniškas gyventojų skaičius, toks recenzijose pateikiamas žvilgsnis atrodo adekvatus. Apokalipsės mentalitetą atskleidžiantis filmas sulaukia pagyrų ne tik dėl drąsaus sprendimo rodyti valstybės neveiksnumą, kai kalbama apie mažesnes pajamas turinčius asmenis, bet ir dėl aktualios, perspėjančios, įtikinamos, pranašiškos žinios – su besikerojančiu piliečių abejingumu, stiprinančiu šiltnamio efektą, bus pasiekta riba, kai norintis išgyventi žmogus valgys kitą žmogų, nes gamtos išteklių visiems nebeužteks, o gamtos teikiami maisto likučiai atiteks privilegijuotiems. Kitaip tariant, žmogus vartos pats save.
Filme netrūksta simbolių, o vienas iš jų – kanibalizmas. Būtent kanibalizmas pasitelkiamas kaip simbolis, smerkiantis vartotojišką kultūrą. Nepasiturintiems Niujorko gyventojams (99 % miesto populiacijos) duodama žalios, geltonos, raudonos spalvos žaliojo soilento. Filmo pabaigoje paaiškėja, kad maisto davinys, vadinamas baltymų šaltiniu, pagamintas iš perdirbtų žmonių kūnų. Akivaizdu, žiūrovus tai šokiruoja, tačiau žiūrint iš etinės perspektyvos, egzistuoja pateisinimas. Svarbu pabrėžti, jog kanibalizmas čia toleruojamas ne dėl to, kad veikėjai nežinojo, ką iš tiesų vartoja (galima priskirti nekaltam kanibalizmui), ir tarsi sąmoningai neperžengė moralės normų. Esamomis aplinkybėmis, kai pasaulyje gyvena per daug žmonių, tokios formos kanibalizmas vertinamas kaip logiškas, utilitarinis, priverstinis, totalinis būdas išgyventi. Retoriškai svarstoma, ar gali būti, kad, sužinojus žaliojo soilento paslaptį ir paskui jo gamybą nutraukus, problema liks neišspręsta. Kanibalizmo problema nublanksta prieš visuotinę gyventojų pertekliaus ir artėjančio bado problemą. Maža to, filme pateikiamą kanibalizmą galima interpretuoti kaip hiperboliką, kita vertus, drįsčiau sutikti su pasvarstymu tinklaraštyje, kad šiandien išties niekas nežino tikrosios gaminių, parduodamų parduotuvėse, sudėties.
Atkreiptinas dėmesys į Indijos naujienų svetainės „Firstpost“ kategorišką 2005 m. apžvalgą, kurioje kalbama apie grėsmingai išsiderinusį žmogaus ir gamtos santykį, raginama netikėti pasaulio lyderiais, besišaipančiais iš kovojančių su klimato kaita. Apžvalgoje teigiama: „Visuomenė negali regresuoti į minią kanibalų, turime pamiršti savo ekonominę gerovę ir imti galvoti apie ateities kartas.“ Ne veltui italų antropologas Paolo Chemnitzas pabrėžia „Žaliojo soilento“ gebėjimą įkvėpti kūrėjus: „Kino filmas „Sniego traukinys“ („Snowpiercer“, 2013) atvirai cituoja šokiruojantį šio kūrinio epilogą.“ Kitaip tariant, filmas nėra tik futuristinė distopija, pateikianti utopinį išsigelbėjimą. Šiuolaikiniam žiūrovui siūloma pagvildenti tvarumą nagrinėjančias temas bei imtis efektyvių veiksmų. Taip pat galima sakyti, kad „Žaliajame soilente“ svarstoma susiskaldžiusi visuomenė, o kanibalizmas kvestionuoja vyraujantį jaukųjį naratyvą apie susivienijusią šalį. Tai dar kartą patvirtina, kad meno ir antropoceno santykis yra itin aktuali, o kartu problematiška šiandienos kultūros kritikos tema.