Malvina Jelinskaitė. Pavasaris, vasara, ruduo ir žiema po 300 metų

Prieš 300 metų Kristijonas Donelaitis rašė „Metus", mokė būrus gyventi ir pats gyveno. Nebuvo tada jokio radijo ar televizoriaus, nei telefono, nei interneto, tačiau jo santykis su žeme, aplink saulę besisukančia, buvo kur kas atidesnis. Gana tykiai ir uždarai Donelaitis gyveno, save, lygiai kaip vabalą, medį, paukštį ar kitą žmogų, nuoširdžiai jausdamas.

Dabar žmogus dažnai gyvena užsidaręs tarp keturių sienų, beveik neišeina į lauką, nes iš taško A į tašką B juda įvairiomis patikrintomis transporto priemonėmis. Jis dirba nepaisydamas dienos ir nakties kaitos, nes nuolatinę dieną jam užtikrina elektra. Besikeičiantys metų laikai jam taip pat nebesvarbūs – nebent dėl įvairovės ar estetinio pasigėrėjimo. Savo namus jis gali bet kada pasišildyti pasukęs radiatoriaus termostatą, o maistą vis tiek perka parduotuvėje ir dažniausiai atvežtinį, visada perdirbtą ir dailiai supakuotą. Neišeidamas iš namų jis jaučiasi pasaulio įvykių centre, o šviežiai iškritęs sniegas anoks įvykis, nebent kiltų koks cunamis, potvynis ar išsiveržtų ugnikalnis.

Dažnai jis jaučiasi kaip informaciniais failais perkrautas kompiuteris, nebeiššifruojantis jam brukamų ženklų ir simbolių. Jo širdis, praradusi žinojimą, nevadovauja intelektualiai angažuotam protui, todėl žmogus yra vienišas ir gerokai pasimetęs, – tik, ačiū Dievui, dar vis po saule. Po ta pačia saule, kuri ir Donelaičiui švietė. Žiemą – vasarą, rytą – vakarą, vis ratu, ratu.

Ratas. Tekinio ratas, gelbėjimosi ratas, apžvalgos ratas, užburtas ratas, likimo ratas, gyvenimo ratas. Ratas kaip saulė. Saulės ratas... Ne veltui Donelaičio metams skirtoje parodoje, surengtoje Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje, ratas yra svarbus leitmotyvas. Ten, raudonų sienų fone, kabo medinis tekinio ratas, kaip kokia saulė, ašutinių virvių spinduliais į visas puses ratu, ratu aplinkui pažirusi.

********************

Ant laukus žiemys jau taip nugandino bardams,
Kad ir balos, ir klampynės pradeda rauktis,
Ir purvynai jų teškėt ir šliurpt pasiliauja.
Kelias, kad jį mėgina trenkt šokinėdami ratai,
Nei koks būbnas įtemptas dėl pašalo trinka,
Taip kad garsas jo galvoj toli atsiliepia.
Taipgi dabar jau vėl sviets sveikint pradeda žiemą.
(„Žiemos rūpesčiai")

*************

Tokia žiema, toks miškas, tokie medžiai be lapų! Debesų kamuoliai plaukia dangumi nelyg pasakų žuvys, o šakos, susiraizgiusios į ornamentą, švelniai apsiveja debesis ir sukasi su jais ratu aplink apvalų Žemės rutulį. Liaunos šakos ir apvalios, skanios, minkštos, purios sniego pusnys. Plunksninės šakos, kamuoliniai debesys kaip vakarykščiai prisiminimai apie šiandieną. Dar varnos plunksna, kuri šildė varną, bet varna ją pametė. Dar zuikio pėdos, stirnos spiros, ežio spygliai ir tos pavienės, mažom uogelėm pabertos įkyrios mintys. Žaltys, sustingęs į lazdą, ropščiasi medin, o eglė svyra į kitą pusę iš nesusipratimo ir nesupratimo, kas dabar bus. Ir nieko daugiau nesimato, tik susicukravusios pusnys.

********

Mano žiema visai čia pat, virš galvos, kur tvyro kondensuoto pieno rūkas, užliejęs visą centrinę geležinkelio stotį. Anglimis kūrenami traukinių vagonai tik tirština rūką ir net aukštai ant pėsčiųjų tilto užlipusi aš nieko daugiau nematau ir neužuodžiu, tik anglimi prakvipusią vaikystę. Naktimis, kai oras nuo šalčio dar labiau išretėja, girdžiu kaip du dun du dun rieda traukiniai ir ilgesingai mūkia garvežio lokomotyvai.

Aš jaučiu nostalgiją traukiniams, traukinių bėgiams, mediniams jų pabėgiams ir traukinių stotims, o kaimo geležinkelio stoties viršininko gyvenimas dar ir dabar atrodo labai paslaptingas. Jis penkiolika, gal dvidešimt minučių iki traukiniui atvykstant meta visus savo ruošos darbus, apsivelka specialų mėlyną geležinkeliečio švarką ir, atkėlęs grotuotą bilietų kasos langelį, be žodžių parduoda bilietą. Paskui vėl nuleidžia langelį ir kažkur dingsta. Vėl pasirodo tik traukiniui artėjant. Tuomet jis pakelia baltą lazdelę su raudonu apskritimu ant pačio galiuko, ir traukinys garsiai suūkęs, tingiai šnopuodamas sustoja. Tuomet mes skubame įlipti, kol stoties viršininkas vėl nepakėlė savo lazdelės su raudonu apskritimu. Kol nepakėlė savo raudono bumbuliuko pavasarėjančio dangaus fone.

*******************

Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltus triūsus pargriaudama juokės.
(„Pavasario linksmybės")

********

Žalčių girliandos, slibinų liežuviai, raganų ližės, į duonkepius pečius netilpę. Kalbančios gėlelės, saulės ašaros, vilko dantų karoliai, gėlės nuo kraičio skrynios, seno išminčiaus lazda pačiam pasiremti ir barzdai pasidėti... Kas tai? Šviesos ir tamsos jėgų samplaika, gintariniai amuletai? Tai saulės, saulutės, saulutėlės. Visos šviečia, raizgosi, sukasi, vyniojasi. Visos geltonai oranžinės baltam fone, visos skaisčios lyg viena, o viena šypsosi. Gal ji snaigė? Ne, ne snaigė. Ji šilta ir skaisti, o kai į ją pasižiūri – šildo. Saule, saulute, saulutėle. Gal tu senovinė? Na taip, kažkuo primeni baltų laikus. Iš kur vaikai apie tave sužinojo? Gal iš knygnešių albumų, o gal iš Ivinskio kalendoriaus?

*********

Aną pavasarį mano bičiulis įsigijo gražų paveikslą. Šviesų vaizdelį su auksine saule vidury. Pro mažus langelius byrėjo ką tik išsiskleidę žiedlapiai, o mažos fėjos geltonais plaukais pynėsi kasas. Kažkoks lyriškas vaizdelis, jauki dekoracija, kurią įsigijo mano bičiulis ir pasikabino ant sienos.

Ant sienos dar kabėjo paklodė, paprasčiausios medvilnės kvadratas, kurio viduryje ratu, ratu, dideliu apskritimu pynėsi gėlės, jų lapai, šakos, dar drambliai ir paukščiai. Prieš mano akis ant sienos kabėjo kasdienis sunkaus darbo ratas, įgudusiomis rankomis ir nuolankiomis širdimis kruopščiai, taškelis prie taškelio pagal vieną ir tą patį, jau šimtus metų naudojamą trafaretą užtikrintai atspaustas. Kuklus dviejų spalvų, vieno tono raštas atrodė labai gelmingai ir švietė kur kas skaisčiau už saulę naujame bičiulio paveiksle.

***********

Sveiks ir tu, žmogau! sulaukęs vasarą mielą;
Sveiks kvietkelėmis pasidžiaugęs, sveiks prisiuostęs.
(„Vasaros darbai")

***********

Trikampiai – kvadratai – apskritimai, apskritimai – trikampiai – kvadratai, kvadratai – apskritimai – trikampiai, apskritimai – apskritimai – apskritimai, trikampiai – trikampiai – kvadratai. Gal tai kompiuterinė klaviatūra, sukurta specialiai gamtos grožiui apdainuoti, o gal tai dantų padvigubėjęs skausmas dėl pigiai medienai brangiai kertamų miškų, o gal tai blėstančios atminties kapsulės, savotiškos tautinių mažumų diasporos, liudijančios tai, kas buvo ir kas dar bus. Gal tai dokumentacija žalios gamtos, vis labiau anglėjančios, nes kažkas sudegino visas svajones ir vaikai savo mikliais pirštukais ir smailiais pagaliukais išraižė jų likučius grotaže kaip kokioje medžio žievėje. Ar medžiui skauda? Ar įmanoma suskaitmeninti prisiminimą?

*************

Monikos batukai, kuriuos matavausi vasarą, neišeina man iš galvos. Nors jie man spaudžia, bet jau antra, trečia, ketvirta savaitė neišeina iš galvos. Tie batukai, kurie neišeina iš galvos, jau kelintas mėnuo yra savotiška moteriškumo metafora ir aiškus ženklas, simbolis, nes draugės pasiūlymas pasimatuoti jos batukus ilgainiui pavirto pasiūlymu pasimatuoti josios mintis, sapnus ir gyvenimą. Moters batukai moteriai. Prisiminiau Pelenės istoriją, kai aikštingosios, visažinės podukros norėjo žūtbūt įsisprausti į vargšės driskės krištolinę kurpaitę... Daug paslėptų ir iš vidaus į išorę išverstų minčių, primenančių rafinuotą Pierre'o Cardino švarko pamušalą, pirktą vakar už vieną litą. Kaži kas dabar praš­matniau – išskirtinis ir šiek tiek panešiotas švarkas ar papras­ta, bet nauja suknelė? Galų gale, kaip aš galiu nešioti į apačią platėjančias kelnes, kai visų šį sezoną siaurėja, a? Greičiausiai mano kelnės turi į apačią siaurėti, jeigu noriu, kad mane išgirstų ir mane girdėtų, jeigu noriu būti saviške. Juk tada visi žinos, kad žiūriu tas pačias televizijos laidas, skaitau tuos pačius laikraščius, gaminu valgį iš tos pačios receptų knygos, seku vaikui tą pačią pasaką prieš miegą. Gal ir svarbu išmokti pasaulį matyti taip, kaip mato visi, kad paskui galėtum drąsiai improvizuoti, saugiai interpretuoti. Tai lyg žemė po kojomis, kai šaukiesi dangaus.

******************

Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas
Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia.
Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia;
O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia.
(„Rudens rūpesčiai")

Gražus šis triptichas: labai tapybiškas, labai šiltas, labai paslaptingas, labai labai. Oi, beje, juk tai ne triptichas, o kvatraedras, ne, ir ne sekstetas, o okteandras. Kaipgi iš tikrųjų vadinasi paveikslai ir spektakliai, operos ir poemos, ir gyvenimai iš aštuonių dalių? Šiame jungtiniame, daliuotame, nariuotame, plaukuotame oktete, jo trečiame epizode arba trečioje eilutėje, arba trečiame posmelyje, stovi žmogus. Stovi jis toks su didele nosim bei šilta kepure ir žiūri į mane. Ir dar klausia manęs, ką aš čia veikiu ir kodėl į jį žiūriu. Ir aš nežinau, ką jam atsakyti. Gal jis ne žmogus, gal jis nykštukas koks? Gal jis išėjo pasivaikščioti XIX amžiuje ir pasiklydo dvidešimt pirmajame? O aš juk žinau, kad pasiklysti XXI amžiuje –­ tai ne tas pats, kas pasiklysti dvidešimt pirmame aukšte arba nuosavame duše. Ką jam dabar daryt?

**************

Jis praėjo pro mane žmonių minioje nelyg ką tik glotniai sušukuotas katinas, o aš žinojau, kad jo panagės, slepiamos batuose, yra juodos. Buvo ruduo. Oras dar neatvėsęs nuo vasaros karščių šildė mus visus netgi vėlyvą vakarą. Jam po kaklu dar ir peteliškę pamačiusi, prisiminiau, kaip vaikystėje savo mylimiausiam katinui Pincui nukirpau ūsus. Atitipeno jis tąsyk pas mane į vištų kirpyklą, nes tame kieme ganėsi vien vištos, ir aš jam tikromis žirklėmis nutrumpinau ūsus, kad mano katinėlis gražiau atrodytų, kad dar meilesnis ir mielesnis būtų. Ir jis leidosi kerpamas. Tik paskui sužinojau kad nukirpau visą jo uoslę, visą jo orientaciją, galbūt net ir ateitį. Taip jau nutiko, kad katinui ir man tai buvo pirmas kartas, todėl abu neturėjome supratimo, kaip to išvengti. Katinui neskaudėjo, man buvo malonu...

**************************************

Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia,
Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko.
[...]
Ratas ant ašies braškėdams teškina šmotais.
Vei laukų sklypai visur skendėdami maudos,
O lytus žmonėms teškėdams nugarą skalbia.
(„Rudens rūpesčiai")

Donelaitis ir užbaigia mano pasivažinėjimą Vaikų ir jaunimo galerijos ratais per „Metų" laikus paskui saulę.

Autorės nuotraukos

Draugai