Nors ir ne pirmas kartas, tikėjausi visko, kas buvo žadėta. Ypač karščio, saulės ir aistros. Nenoriu dramatizuoti ir sureikšminti, lyg noras pabėgti nuo rutinos būtų gyvenimo krizės ženklas: atostogos daugeliui yra kasdienybės intarpas, ribotas ir ne visai realus laiko tarpas, įrėmintas skrydžių, traukinių ir autobusų. Apsimetame, kad tik per atostogas išlenda, kaip surikatos galvą iškelia tikrasis „aš“ – įdegęs, atsipalaidavęs, be streso. Atostogaudami leidžiame sau transgresijas, kurios įprastai nebūtų pateisinamos: dar viena taurė, vėlyvos naktys ir rytai, plačiau atverta piniginė, drąsesni geidulingi žvilgsniai. Žinome, kad ilgai tai netruks. Tas atostogų personažas – tik vaiduoklis, šešėlis to, kas galbūt buvome, kai neturėjome gyvenimo rūpesčių, silpnas vaizduotės antspaudas realybėje. Tikrieji „aš“ gyvena streso pragare, tarp biuro sienų nuo aštuonių iki penkių, spūstyse ir pergrūstuose troleibusuose prasidėjus pikui, ilgose maisto parduotuvių eilėse ir ant sofos vakarais priešais televizorių. Atostogautojų tapatybės yra drugeliai, turi tikslų galiojimo laiką ir bet koks bandymas parsinešti jas į kasdienybę vers kolegas juoktis už nugaros (gal tikrai gyvenimo krizė?).

Bet toks yra atostogų pažadas: galbūt atrasime save kitaip, gal po atostogų pagaliau įvyks ta permaina, tapsime šaunesniais ir šmaikštesniais nuotykių ieškotojais, atostogų romanas bus tik to pokyčio įrodymas, lyg vietiniai gyventojai išdegusiuose Italijos kloniuose ir tuščiuose viduramžių miesteliuose tik ir lauktų galimybės pakeisti turistų gyvenimus. Kinas ir literatūra tirština šį pažadą kurdami aistringų atostogų Italijoje naratyvus. Jei anksčiau jauni britų ir Naujojo Pasaulio aristokratai keliaudavo po Europą, kad išsiugdytų nepriklausomybę, patirtų nuotykių ir pasisemtų žinių, šiandien panašios kelionės žada nupūsti dulkes nuo vidurio amžiaus kasdienybės. Galbūt kaip E. M. Forsterio Liusė knygoje „Kambarys su vaizdu“ tikėjausi tapsianti dar viena nuo hierarchinių visuomenės struktūrų ir lūkesčių išsilaisvinusia moterimi, klajojančia po Florencijos bažnyčias. Galbūt norėjau santykius keičiančių pokalbių prie fontanų piazzose, įtemptų scenų prie vakarienės kaip Sally Rooney romane „Normalūs žmonės“. Nebūčiau atmetusi ir aistringo kriminalinio nuotykio, perlieto romantinės įtampos (ar matėt filmą „Didesni purslai“?). Norėjau Italijos kalnų ir klonių žadėtos aistros, suvalgyti (?) persiką ir išgyventi erotinę transformaciją kaip Elijas romane „Vadink mane savo vardu“ ir to paties pavadinimo filme. Ir, žinoma, moderni žanro klasika – Elizabeth Gilbert romanas „Valgyk, melskis, mylėk“, jo ekranizacijoje Itališkas maistas atplėšia Julios Roberts įkūnytą veikėją nuo realybės.

 

„Saldus gyvenimas“ (rež. Federico Fellini, 1960)

 

Vis dėlto dalis galvoje susikurto literatūrinio pažado buvo tikra. Rasizmas ir rasinis kontrastas Italijoje toliau rėžia akį: ant alaus butelių nupiešti tamsūs veidai, migrantai ir pabėgėliai dirba sunkius darbus, vaikšto pliažuose pardavinėdami sukneles, akinius nuo saulės, rankinukus, siūlo prekes ar savo paslaugas (masažus) baltaodžiams įdegusiais, bronziniais pilvais. Vilos savininkas, vedinas kurtu (taip, buvo akimirkų, kai atostogos pavojingai priartėjo prie klišės, nes argi Toskanos vilos ir vynuogyno savininkas, dėvintis baltus marškinius, tamsiai mėlynus šortus ir odinius laisvalaikio batus, galėtų auginti kitokį šunį?), vardijo sąrašą darbų jaunam juodaodžiui sodininkui. Požiūris į pabėgėlius ne visada, deja, skiriasi nuo „Didesnių purslų“.

O italės močiutės irgi neatrodo kaip močiutės – spalvoti bikiniai, šukuosenos, aukso nusverti kaklai ir pirštai, saulės vonių vasara po vasaros lepinama oda. Jaunesnės italės Viduržemio jūros pliažuose atrodo taip, tarsi tikrai gyventų aistringus gyvenimus – lygi, alyvuogių aliejumi švytinti oda, jūros druska permirkę plaukai, liaunos blauzdos. O ką man daryt, galvoju, su išpampusiomis nuo ilgų distancijų bėgimo ir genetikos blauzdomis, nuo šortų suskilusiu kojų įdegiu ir nuolat išsitaršiusiais plaukais?

Vienintelės itališkos aistros buvo pakurstytos karščio ir alkio demonų. Jokios permainos, tik menki kasdieniai susierzinimai, dažniausiai susiję su restoranų darbo grafiku, miniomis prie Botticelli’o paveikslų, per greit ištuštėjusiu vyno buteliu ir polinkiu anksti vakarieniauti.

Italija išnaudojo visą savo kaitrą vynuogėms, abrikosams ir persikams nokinti, man neliko. Gal dėl blauzdų, gal dėl keistų įdegio linijų ar mano šiaurinio vėsaus charakterio. Tiesa ta, kad šiomis dienomis nesu dalyvė, tik stebėtoja. Žiūriu į kaimynus, poilsiaujančius greta, stebiu jų dramatiškus, dažniau kasdieniškus ir nuobodžius atostogų kivirčus ir daugiau tyliu, o ne šaukiu iš aistros, nevilties, skausmo ar išdavystės. Negaliu visiškai atsiriboti nuo darbo, skaitau knygas ir mokslinius straipsnius, labiau įaugdama į Elenos, E. Ferrante’s knygos „Istorija apie prarastą mergaitę“ veikėjos, vaidmenį. Knygos ekranizacijoje Eleną talentingai įkūnija Olivija Coleman, parodydama kitokį atostogų formatą – kai aistras stebi iš šono, nes tavo pačios gyvenime perversmų jau užtektinai įvyko. Aistros vyksta kažkur kitur, o aš galbūt išgyvenu postaistrą, kuri, beje, yra postmodernaus gyvenimo realybės dalis.

Atostogų stebuklo nebuvo, pažadas liko neišpildytas. Ir gerai: šešėlis po pliažo skėčiu vakarinėje Italijos pakrantėje – mano prieglobstis nuo kasdienybės aist­rų, draugystės dramų ir romantinių nusivylimų, kurių kupini besilydančio asfalto didmiesčiai, jų lauko kavinės ir barai per silpnais ir nepakankamai šaltais gėrimais. Pasaulis aplink griūva, karas, klimato atšilimas, sveikatos krizės, finansinė krizė, nė viena krizė nenori praleisti gero vakarėlio. Galbūt kitaip, nei man bando įteigti literatūra ir kinas, Italija yra puiki vieta ne aistroms, o atostogoms nuo tų aistrų ir emocijų. Ramūs Toskanos slėniai, alyvuogių giraitės, iščiustyti vynuogynai, figų, abrikosų, baziliko ir dulkių kvapų mišinys užpildo vilas, kuriose niekas nevyksta, kuriose nėra vietos dramatiškiems gyvenimo perversmams.

Visgi atostogų nereikia, kad pabėgčiau nuo kasdienybės ir savęs, kad transformuočiausi į beblauzdę moterį, jų reikia, kad tos kasdienybės pasiilgčiau, kaip pasiilgstu savo lovos ir puodelio, iš kurio visada geriu kavą. Ta iliuzija, kad keliavimas būtinas norint pažinti save, kitus ar pakeisti gyvenimą, palieka nuošalyje ne tik socioekonominę realybę (keliauti yra prabanga), bet ir pačią kasdienybę. Atostogos nėra kažkuo geresnės už likusį gyvenimą, jos – naudingas (bet nebūtinas) intarpas norint atnaujinti aistrą kasdienybei. Kiek mažai meilės gyvenime, kuris „įsijungia“ per atostogas, o kitomis dienomis miega. Alyvuogių giraitės ir aistringi italai nepadės pamilti tos kasdienybės, kurią diena po dienos kuriame. Lengva būti maloniu žmogumi atostogaujant, lengva patikti sau pačiai, kai esu apsupta auksu spindinčių žmonių restoranuose šalia Komo ežero vilų. Man patinka atostogų naratyvas Woody Alleno filmuose, tarkime, „Viki, Kristina, Barselona“: galų gale sugrįžtame ten, kur pradėjome. Po lėktuvų, traukinių ir autobusų, miegame savo pataluose. Po atostogų mane vis tiek visi vadins Marija, tiesa sakant, tegul taip ir lieka – prašau vadinti mane mano vardu.

Marija Antanavičiūtė – politinių mokslų doktorantė, emigrantė, pasaulietė, kaunietė, gyvenanti Londone. Atlieka įvairių socialiai pažeidžiamų grupių tyrimus.