„Ir kada gi pasieksim tą krantą, nuo kurio išvysime /
Kaip viskas buvo ir kodėl"
Č. Milošas „Kur saulė teka ir leidžiasi"

Kiekvienas laikas, kiekviena epocha turi savo žodyną, ritualus, ideologiją. Ideologijos yra įtikinėjimai, kad toks mąstymas, toks vertinimas yra pažangesnis, teisingesnis už buvusias. Visos ideologijos bendrina mąstymą, suteikia arba nesuteikia vienokių ar kitokių sankcijų. Vyresnės kartos žmonėms, išgyvenusiems sovietinės ideologijos ir įvairių jos komponentų prievartą, patyrusiems nelengvų išbandymų, ir naujųjų ideologijų akivaizdoje yra sunku išlikti savimi, sakyti savo nuomonę, nebijoti, nebijoti ir klysti. Ir ką reiškia klysti, sakysime, mąstant apie tėvynę, tautą, jos istoriją, ypač apie skaudžiuosius jos momentus? Iš kur mes žinome, „kaip viskas buvo ir kodėl", kas yra mums patikėjęs visą tiesą, kad ryžtamės ir kitus įtikinėti taip mąstyti, taip vertinti? Raštas visada yra kreipinys į kitus, neišvengiamai bandymas savo nuomonę primesti. Bet be rašto jokia mąstymo, vertinimo pozicija negali veikti, bandyti įsitvirtinti. Natūralu, kad XX a. vidurio Lietuvos istorija, dar turinti bendraamžių, yra skirtingai vertinama. Svarbu, kad vertinimai gali būti ir viešai pareikšti. Niekas prievarta nėra tildomas.
Visgi kažkas stabdo atskiras žmonių nuomones, pačių susidarytas, kartais ir iškentėtas, kai istorija yra ir artimųjų likimai. Jei mąstai ne taip, kaip lyg ir visuotinai priimta, tampi pažeidžiamas, tave gali viešai kritikuoti, netgi stebėtis: kaip galima būti tokiam ar tokiai nemoderniai, atsilikusiai? Naujosios ideologijos skatina abejoti įprastu savumu: tautos, šeimos, krašto, kalbos, tradicijų, papročių. Reikia būti pasaulio ir pasaulyje, būti atviriems, atsiverti. Raginama žodžiais ir plakatais. Tuščias indas, kad ir be dangtelio ar kamščio, lieka tuščias –­­ atidarinėk neatidarinėjęs. Mūsų sąmonės indai labiausiai pildosi iš empatinių pajautų, ne iš kritinių. Akcentuodami ir ugdomąjį kritiškumą, neturime užmiršti, kad pirmiausia turi susidaryti empatiniai sąmonės sluoksniai. Meilės, pasitikėjimo, pagarbos, pasididžiavimo ar bent vertinimo orumo. Niekas negali pakeisti empatinės savivokos centro – savo žemės, savo šalies, savo namų, savo kalbos, savųjų. Ir savo istorijos –­ pridurtume, nors istorija yra sunkesnis išbandymas. Kuo artesnė, tuo sudėtingesnė, neatskiriama nuo ideologijos, nuo jos istorinių veiksnių bei jų vertinimų. Istorija veikia mus net ir neveikdama, nepereidama į kalbą, teiginius, ideologijas. Istorija yra mūsų sąmonėje ir pasąmonėje. Pagal naująsias ideologemas savo istorijai, pagaliau ir sau patiems mes turime būti kritiški, savikritiški. Daugeliu atveju taip ir yra. Ir lietuvių tauta, ypač tais atvejais, kai jai reikėjo neatidėliojant veikti, išsiugdydavo kritiškų protų. Koks kritiškas saviesiems buvo Vincas Kudirka, Stasys Šalkauskis, Vytautas Kavolis, Algirdas Julius Greimas. Kiek karčių žodžių savo bendruomenėms yra pasakę aukštieji dvasininkai, pradedant Motiejumi Valančiumi. Be kritinės refleksijos ir savirefleksijos nei žmogus, nei bend­ruomenė, nei tauta negali bręsti.
Bet – svarbi, būtina ir kita santykio pusė: empatija, didžiausia pastanga įsigilinti į kiekvieną atvejį, prieš sprendžiant prisiimti moralinių įsipareigojimų naštą. Kiekviena tauta (kaip ir kiekvienas asmuo) su savo istorija turi (gali turėti) ir atskirą santykį, nebūtinai suderintą su vyraujančia, neišvengiamai subendrinta, ideologizuota pozicija. Sąmoningas pilietis apie itin sudėtingus, prieštaringus savo šalies istorijos momentus turi siekti susidaryti savo nuomonę. Tam reikia blaivios moralinės atmosferos, kai nebaugu atskirą nuomonę sakyti, kartu sakant ir nuomonės argumentus.
Yra klausimų, į kuriuos neįmanoma atsakyti, yra problemų, kurių neįmanoma išspręsti. Tokiais atvejais tenka gyventi galutinai neatsakomo sunkumo atvirybėje. Gyventi nuolat grįžtant prie faktų, jų permąstymo, prieinamų tekstų skaitymo, jų ir su jais susijusių aplinkybių aiškinimosi. Beveik nedrąsu ištarti (klišė, bet kažkaip jau iškeliama už skliaustų), kad į istoriją reikia žvelgti istoriškai – bandant tarsi įeiti į laiką, kai tai vyko, atsižvelgiant į visas aplinkybes, kiek jų pajėgiama aprėpti.
Kiekvienas įpusėjęs birželis mus grąžina prie sunkiųjų XX a. Lietuvos istorijos datų –­ okupacija, pirmosios, itin žiaurios deportacijos, karo pradžia, sukilimas. Iš esmės jau neturime griežtai skirtingų nuomonių dėl sovietinės okupacijos, dėl deportacijų.
1941 metų birželio sukilimas tebėra skaudi, maudžianti istorijos vieta. Kas, kaip, kodėl? Nuomonės gana kontraversiškos. Trūksta pereinamųjų spalvų. Dar pasiremkime Česlovu Milošu, poetu, turėjusiu didžiulę istorinių išbandymų patirtį: jo eilėraštyje „Žuvis" (Berklis, 1970) sakoma: tarp klyksmo, šūkavimų, tarp puodų ir būgnų dundesio „oriausias protestas yra saiko laikymasis". Almio Grybausko vertimas, pagal prasmę („Najwyższym protestem było zachowanie miary."). Saiko siekimas, saugojimas, ne tik protestas, kai keliamas triukšmas, skaidoma visuomenė, bet ir žvilgsnis į istoriją. Nežinome, ar kas kada pasieks krantą, nuo kurio matysis, kas ir kaip buvo. Tikriausiai tas krantas tik tols, jį užstos nauji įvykiai ir naujų krantų viltys. Vertinant 1941 metų sukilimą, trūksta milošiškojo vertinimo orumo, saiko, pusiausvyros jutimo. Įspūdis, kad nuomonės nėra paremtos įsiskaitymu, susipažinimu su šaltiniais, o tik išankstiniu užsiangažavimu, suderintu su vienokia ar kitokia ideologija. Lyg ir savaime aišku, kad sukilimas turėjo būti juodinamas sovietinės ideologijos. Bet nėra aišku, kas šiandien neleidžia atidžiau į istoriją įsiklausyti, įsiskaityti. Pabandyti lyg iš vidaus pajusti jo situaciją. Sukilime žuvo daugiau nei du tūkstančiai jaunų lietuvių, studentų, moksleivių, darbininkų. Laikinoji vyriausybė tegyvavo tik šešias savaites, jos veikimo laikas apibrėžtas. Rugpjūčio 9 d. įvyko paskutinis Lietuvos laikinosios vyriausybės posėdis, kuriame, turint galvoje vokiečių Generalkomisaro oficialų pareiškimą, kad Didžiojo Vokietijos Reicho vyriausybė perimanti visą Lietuvos civilinę administraciją ir kad Lietuvos vyriausybė laikoma nustojusia veikti, nutarta „laikyti vyriausybės veikimą sustabdytą prieš jos valią"¹. Prieš jos valią – tai pozicija, kurią reikia turėti prieš akis. Daug kas per tas šešias savaites įvyko prieš vyriausybės valią. Arba, kad ji neturėjo galių valiai išlaikyti.
Visuose sukilimuose lieka tragiškų kolizijų. Ir XIX a. sukilimuose, kuriuose dalyvavo Lietuva, taip pat. Kas buvo juose laimėta ir kas pralaimėta? Juozas Ambrazevičius-Brazaitis buvo prie šios skaudžios dilemos priėjęs mąstydamas apie vyskupą Motiejų Valančių: „Su tais užsimojimais ir su tais talkininkais Valančius ir stojo lietuviškos ir katalikiškos kultūros kurti. Šiandien sunku ir pasakyti, kiek aukštai ir kaip greitai būtų kilusi lietuvių materialinė ir dvasinė gerovė, jeigu nebūtų atūžusi iš Lenkijos sukilimo banga."²
Kokių giluminių abejonių sukilimo prasme čia įžvelgiame? Ką galima valstybiškai nuveikti per šešias savaites? Kiek įmanoma padaryti laisvų sprendimų, kai vieną okupaciją keičia kita? Sukilimas liktų simbolinis, gausiai krauju aplietas laisvos lietuvių valios pareiškimas; kaip ir kiti sukilimai, kurie vyko Lietuvoje, jei su juo nebūtų siejami baisūs holokausto įvykiai. Sukilimais pasireiškia ne tik sąmoningoji, bet ir instinktyvioji, dažnai sunkiai valdoma žmonių valia. Sukilimai, sukilimų vadovai nekontroliuoja visų veiksmų, daug kas vyksta stichiškai. Ir įvyksta tokių dalykų, kurie ne tik neplanuojami, o atvirkščiai – stengiamasi jų išvengti.
Tad būtina permąstyti 1941 metų sukilimo psichologinę situaciją. 1940 metų pasyvi valstybinė pozicija nepasiteisino, kariuomenė, didžioji dalis karininkijos prarasta. Praradimai didėja su kiekviena diena. Gal dar galima bandyti nors kiek padėtį atitaisyti, gal įmanoma išnaudoti ką tik prasidėjusio karo situaciją, į ją įsiterpti? Tai iliuzija, juk viskas išsidalyta, generalinės linijos galingųjų nubrėžtos, tragiška iliuzija, bet savo laikui veiksminga. Sukilimo fonas: baisių žudynių, nacionalizacijų, trėmimų išdraskyta šalis. Daug aklo keršto apimtų žmonių. Rainių siaubas turėjo sklisti žaibo greitumu. Kerštas aklas. Kerštas – juodžiausia žmogaus sąmonės nelaisvė. Šioje situacijoje ir įvyksta baisių nusikaltimų prieš žydų tautybės žmones. Ir tai juodžiausia dėme krenta ant sukilimo. Sukilimo situacija, tam tikra politinė sumaištis išlaisvino tamsiųjų instinktų žmones, jie galėjo veikti pagal išankstinius nacizmo ideologijos įgaliojimus. Ar reikia kartoti, kad savo tautos nusikaltėlius prieš kitos tautos žmones bandė paneigti žydus, jų vaikus slėpę, saugoję, auginę, rizikavę savo gyvybėmis?
Ar Lietuvos laikinoji vyriausybė galėjo savo bendrapiliečiams žydams kaip nors padėti? Norėtume, kad būtų taip buvę, kad būtų išreikšta žydus ginanti pozicija, nors ir rizikuojant. Juozas Brazaitis jau Amerikoje yra dėl žydų aiškinęsis, pabrėžęs, kad žydų klausimu vyriausybė buvusi bejėgė ir kad patys žydai tai žinoję; kad buvę stengtasi kai kuriuos nacių veiksmus bent sušvelninti, pratęsti geto laiką, kad nacių komisarai skundęsi, jog „lietuviai nesiduoda sukurstomi taip lengvai prieš žydus", kad žydus liečiantys nutarimai nesą jo pasirašyti („Lietuvos žydų likimas ir laikinoji Lietuvos vyriausybė")³.
Ne visi herojai. Dauguma tik veikėjai. Juozas Ambrazevičius, humanitaras, literatas, lietuvių literatūros tyrinėtojas, susiklosčius aplinkybėms (pogrindis iš slapto pasipriešinimo ruošėsi pereiti į atvirą), prisiėmė atsakomybę, kuriai gal ir nebuvo visai pasiruošęs kaip politikos žmogus. Bet nuo atsakomybės nebėgo. Liko tragišku istorijos veikėju, ne herojumi. Pavardę (Juozas Brazaitis) pasikeitė dar Lietuvoje, vengdamas nacių persekiojimo. Amerikoje, atlikus specialius tyrimus, nebuvo niekuo kaltinamas. Taip, bėgdama nuo sovietinio teroro, sukilimo vadovybė suko į nacių pusę. Ar buvo dar kita galimybė? Bandyta laviruoti, bet nesėkmingai. Naciai lietuvių vyriausybės nepripažino. Ji negalėjo ilgiau išsilaikyti. Bet Lietuva neturėjo SS legiono, atsilaikė. Už tai sumokėta uždarytu universitetu, žymių lietuvių išvežimu į koncentracijos stovyklas.
Sukilimas yra banga, ką kalbėdamas apie M. Valančių, sakė Juozas Brazaitis. Banga nėra valdoma, dar daugiau – ji išplauna, išmeta į viršų padugnių, nusikalsti linkusių žmonių, trokštančių svetimo turto ir nebijančių kraujo. Baugioj 1941 metų vasaros pradžios sumaišty yra kruvinų dalykų, yra visko, bet ne už viską atsakinga trumpai tegyvavusi Laikinoji vyriausybė. Jos likimas įeina į vėliau Juozo Brazaičio lietuviškajai rezistencijai aptarti surastą formulę: vienų vieni.
Sukilimo kolizijos vėl paaštrėjo po Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio perlaidojimo Lietuvoje. Bet ar galima tai buvo padaryti tylomis, privačiai? Kokio viešumo reikėjo? Kokio saiko, kokio orumo?
Galbūt istorijos tragiškųjų sandūrų jutimas labiau padėtų mums išlaikyti vertinimų orumą.

¹ Brazaitis J., Raštai, t. VI, Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, Chicago, 1985, p. 427.
² Brazaitis J., Raštai, t. I, Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, Chicago, 1980, p. 428.
³ Brazaitis J., Raštai, t. VI, p. 542, 547.