Visą kelionę planuoju parašyti tekstą, bet viskas, ką užrašau telefone:

 

Stoty priešais mane atsisėdo kareivis su didele kuprine. Aš valgiau pringles ir kažkodėl pasidarė gėda, tai paslėpiau skardinę. Gal būčiau pasiūliusi, visada pasiūlau, jei kas netoli sėdi, bet tarpas pasirodė per didelis. Būtų reikėję atsistoti.

Neužtektų ištiesti rankos. Ir šiaip,

Nemanau,

Kad jis norėtų.

(copy paste iš notes app)

 

Autorės nuotrauka

 

Laukiu traukinio „Kyiv Express“. Važiuosiu iki Chelmo. Paryčiais, kai dangus bus ryškiai rožinis, valandą palauksiu lauke labai norėdama į tualetą ir persėsiu į traukinį Chelmas–Varšuva. Žinau, koks bus dangus ir kaip jausiuos, nes, nors rašau esamuoju laiku, esu ateityje.

Dabar sėdžiu prie baseino Tenerifėje, „Tree House Hostel“. Prižadėjau, kad atvykusi čia vėl pradėsiu rašyti. Pastaruoju metu rašau mažai. Daug kalbu apie tai, kaip rašysiu. Kaip mėgstu rašyti. Kad gyvenu iš rašymo. Apie tai, kad tik rašydama jaučiuosi laiminga. Vienintelis dalykas, kurio nedarau, – nerašau.

Upsalos trumpųjų filmų festivalyje Švedijoje susipažįstu su Anastasija iš Kyjivo. Šiuo metu ji gyvena Barselonoje. Išvyko praėjus maždaug dviem mėnesiams nuo invazijos pradžios. Į festivalį atvyko su minutės trukmės filmu apie savo kelionę traukiniais iš Ukrainos. Pradedame plepėti renginyje ir tęsiame išėjusios pasivaikščioti. Pasakoju jai, kad po kelių dienų keliausiu į Kyjivą. Ji klausia, ar nebijau. Kaip visada, sulaukusi šio klausimo gūžčioju pečiais ir kažką suveblenu. Nenoriu apsimesti drąsesnė, nei esu, tiesiog nuoširdžiai nežinau, ką jaučiu. Nežinau, ar bijau.

Anastasija vis planavo grįžti į Kyjivą aplankyti šeimos, miesto, bet. Vis atsirasdavo kažkokių reikalų: arba neturėdavo pinigų, arba nespėdavo, nes kelionė labai ilgai trunka. Tik šią vasarą, būdama Lenkijoje, visai netoli sienos, pripažino, kad tiesiog bijo. Sakė, buvo sunku sau tai pasakyti, bet gal net kažkiek palengvėjo.

 

Bijai, kas gali atsitikti, ar bijai pamatyti savo miestą visai kitokį?

Būtent. Būtent.

 

Prieš lipdama į traukinį Varšuva–Chelmas, prisimenu save Alabamoje, Anistono traukinių stotyje. Laukiau vėluojančio traukinio, kai mane užkalbino vyresnė amerikietė. Ji stoviniavo prie gretimo suoliuko su nemaža kompanija įvairaus amžiaus žmonių. Paklausė manęs, ar keliauju viena. Pasakiau, kad taip, keliauju į Atlantą.

 

Nebijai?

 

Atsakiau, kad ne, viskas gerai.

 

Aš labai bijočiau keliauti viena.

 

Laukdama traukinio į Kyjivą pagalvoju – gal ir bijau, jeigu prisiminiau tą moterį. Ką ji man dabar pasakytų?

Apie tai, kad keliauju viena, dažniausiai net negalvoju. Dabar kaip niekad aiškiai tai jaučiu.

Neįsivaizduoju, ką daryti miegamajame traukinyje. Malonios moterys – mama su dukra – parodo man, kaip pasikloti lovą, kaip patogiau užlipti į antrą aukštą. Matyt, šitaip važiavo ne kartą. Patogiai įsitaiso, o aš akies krašteliu jas stebiu ir mėgdžioju. Traukiniui pajudėjus beveik iškart užmiegu. Nepaprastai gera miegoti traukinyje. Pabundu, kai reikia rodyti pasą. Tik prieš pasieniečiams ateinant į mūsų kupė suprantu, kad net nepasidomėjau, ar keliaujant nereikia vizos. Nereikia.

Buvau pažadėjusi Anastasijai nusiųsti miesto nuotraukų. Taip ir padarau. Ji apsidžiaugia, kad man patinka Kyjivas.

Nepasakoju jai, kad miestas atrodo labai tylus, nors šitoks didelis. Nepasakoju, kad buvo baisu, kai parduotuvėje dingo elektra ir kai kine staiga nutrūkus filmui ukrainietė draugė paaiškino, kad dabar padidėjęs pavojus. Man paklausus, ką daryti, ji gūžtelėjo. Likom sėdėti salėje ir laukėm, kol filmas vėl prasidės.

Kyjive susipažįstu su dar viena Anastasija. Iškart susidraugaujame. Abi esame festivalio komisijos narės. Žiūrime filmus sėdėdamos antroje eilėje. Tarp filmų lakstome į tualetą ir rūkyti. First smoke or bathroom? Dažniausiai – smoke.

Anastasija turi dukrą Mariją, papasakoju, kad aš turiu pusseserę Mariją, kuri turi dukrą Anastasiją. Anastasijos vyras kare. Kaip ir brolis. Ir vyro tėtis. Pasakoja, kaip kartą vyras pranešė, kad dešimt dienų neturės ryšio, bet nieko iš jo negirdėjo septyniolika dienų. Nuo vienuoliktos išgerdavo po butelį vyno per dieną ir tikėjosi blogiausio. Bet šiuo metu viskas gerai. Kad ir ką tai reikštų.

Geriant kavą pradeda groti Anastasijos ir jos vyro mėgstamiausią dainą. Kadaise norėjo nufilmuoti jam gražų vaizdo įrašą, kuriame pagal tą dainą šoka, bet dukrelė sutrukdė. Nors neišėjo taip, kaip norėjo, vis tiek išsiuntė. Sako, kad dabar tai – mėgstamiausias jo įrašas. Įsivaizduoju, kaip toli nuo namų jis vis suka tą patį vaizdą. Suspaudžia širdį.

Jauna savanorė, pasitinkanti mane Kyjivo traukinių stotyje, prisistato kaip Kate. Paklausiu: ar reikėtų sakyti Katia, ar Keit. Kate is fine.

Po kelių dienų rūkysime žolę šalia jos lankomo baro, ji rodys man niekad nematytą dating apps’ą ir leis like’inti vaikinus, kurie, spėliosiu, jai patiktų. Papasakos, kad šiuo metu susitikinėja su vaikinu – broliu merginos, su kuria yra permiegojusi. Svarstysime, ar tai galima laikyti antro lygio incestu.

Kalbėsime apie tai, kad jai labiau patinka jaunesni vaikinai, ir vyras nuo gretimo staliuko pritars: younger guys are better.

Vieną iš rytų, kai susitiksime prie kino teatro, bus pavargusi ir neišsimiegojusi, nes naktį labai garsiai ūžė sirenos. Ji tris valandas sėdėjo koridoriuje, nes tai saugiausia vieta bute. Į slėptuvę neturėjo jėgų eiti. Be to, šalta.

 

Ką veiki, kai lauki, kol praeis?

Žiūriu instagram reels, dažniausiai.

 

Autorės nuotrauka

 

Rytais į kino teatrą važiuojame su kolegomis Mohamedu ir Albertu. Kažkurį rytą plepame apie Rubeną Östlundą, mėgstamą Mohamedo režisierių. Mohamedas „Liūdesio trikampį“ žiūrėjo kalėjime. Jo sesė paslėpė usb raktą savo plaukuose ir taip perdavė filmą. Jei nežinočiau, kas jis, niekada nenuspėčiau, kad yra kino žvaigždė, pernai laimėjęs prizą Kanuose. Nuolat atsiprašinėja, kad jo anglų kalba prasta, ir džiaugiasi, kad mūsų nuomonės apie filmus sutampa.

Visada visur būna su savo draugu Albertu, kuris prieš daug metų Mohamedui ir visai jo šeimai padėjo pabėgti į Hamburgą ir jame įsikurti. Pavasarį Kyjivo festivalio direktorius paklausė Alberto, ar jie su Mohamedu norėtų atvykti. Albertas pasakė: „Jis ką tik išėjo iš kalėjimo Irane, tikrai nemanau, kad norės keliauti į karo zoną.“

Mohamedas išgirdęs pasiūlymą atsakė: Kyiv? Of course we are going.

Paskutinį vakarą leidžiu su ukrainiečių kompanija bare. Ką tik žiūrėjome filmą apie ukrainiečių šeimą, kuri atostogauja Tenerifėje, kai prasideda karas. Paskutinėje scenoje paauglė dukra eina tamsia miesto gatve, kai pasigirsta fejerverkai. Ji pradeda verkti ir negali sustoti.

Režisierė Christina, su kuria ką tik susipažinau, bet atrodo, kad esame senos draugės, sako, kad dėl tos scenos jai ir patiko filmas. Pernai panašiai jautėsi Kanų kino festivalyje, kai išgirdo fejerverkus.

 

Būnant čia nebaisu, bet išvažiavus kitur, kur saugu, matyt, kūnas atsipalaiduoja, ir tada viskas daug baisiau pasidaro.

 

Kitam režisieriui, Euginui, labai patiko vakarėlio scena: žmonės aplink švenčia, o šeimos nariai sulindę į telefonus skaito naujienas. Visi ima dalintis panašiomis istorijomis.

Kaip man pasisekė, kad neturiu kuo pasidalinti.

Keliaudama atgal į kupė patenku su graike dokumentaliste, vykstančia iš to paties festivalio, ir nepažįstamu vyresniu ukrainiečiu, kuris keliauja į Tenerifę. Sakau, kad kitą savaitę irgi ten skrisiu. Jis broken english sako, kad turi ten verslą. Taip ir nesupratau, kokį. Rodo nuotraukas, kurių dauguma – jis pusnuogis paplūdimyje.

Paklausia, iš kur mes. Aš iš Lietuvos, o ji iš Graikijos.

Jis maloniai, bet kiek sutrikęs pasitikslina: „Bet jūs... Jūs žinote, kad dabar nėra pats geriausias laikas keliauti į Ukrainą?“

Jei važiuotume į, o ne iš, paklaustų, ar nebaisu.

Įvažiavus į Lenkiją lyg ir niekas nepasikeičia, bet kūnas šiek tiek atsipalaiduoja. Išjungiu e-sim, įsijungiu mobilųjį internetą ir parašau į šeimos chat’ą: jau Europos Sąjungoj.

Šiandien ketvirtą ryto važiuodami boltu į oro uostą, su vairuotoju imame kalbėti apie neseniai mano kieme vykusį susišaudymą. Jis sako, kad dabar, kai netoli vyksta karas, labai lengva gauti ginklų.

Devyniolikos jis dvejiems metams buvo išsiųstas į Afganistaną. Aišku, sako, palyginti tikrai ne taip sunku, kaip Ukrainoj. Ten kiekvieną dieną kariauja.

 

Autorės nuotrauka 

 

Kiekvieną dieną?

Mes tik porą kartų per savaitę važiuodavom.

Niekada nepagalvojau, kad karas vyksta ne kiekvieną dieną.

Ten sunkiau, daug sunkiau.

Tikriausiai buvo labai sunku grįžus?

Visą laiką buvo baisu.