Betvarkydama popierius randu baltą C4 formato voką, jame pluoštas lapų – nuo vasaros pamiršta dovana.

Birželio pradžia, važiuoju į centrinę Berlyno stotį susitikti su keletą metų nematytu bičiuliu. Traukinys iš Štutgarto vėluoja, einu į tualetą. Įėjusi į prieangį stabteliu iš netikėtumo: pilna moterų, jos prausiasi, šukuojasi ar tiesiog šnekučiuojasi rusiškai ir ukrainietiškai, atspėju iš pirmo karto. Stoju į ilgą eilę, stebiu. Daug erdvės čia užima dvi ilgaplaukės blondinės botoksinėmis lūpomis. Jos išsineria iš džinsų, apsivelka itin aptemptas sukneles. Dvi neoninės dešrelės. Besidažydamos per nešiojamą garsiakalbį pasileidžia technomuziką ir ima kraipyti klubus. Per kepenis trenkiantis ritmas užpildo visą patalpą. Išėjus iš tua­leto vaizdas nepasikeitęs, tik veikiančių asmenų daugiau – linguodama į taktą tvarkosi išraiškingų formų valytoja. Iš čiaupo kliokia vanduo, skubiai pakišu rankas. Nusiplovus čiurkšlė nesilpsta, per triukšmą šaukiu valytojai: „Čiaupas sugedęs!“ – „Savaime sustos“, – numoja ranka ir siūbuodama klubais nuvilnija savo vežimaičio link. Mindžiukuoju prie kriauklės, šūdas, niekas čia nesustos, niekam niekas čia nerūpi. Išneriu lauk. Stotyje pilna elgetaujančių moterų su vaikais, keleiviai per garsiakalbius įspėjami neduoti pinigų – „siaučia organizuoto nusikalstamumo gaujos“. Prie įėjimo laukia Vilhelmas: apvalūs akinukai, kostiuminės kelnės su petnešom, mėlyni marškiniai.

 

Adamas Zagajewskis. Barbaros Orszewskos nuotrauka

 

Atsipučiu tik tada, kai, nuvažiavę į muziejų miesto pakrašty, prisėdame kavinės kieme po pušimis. Žydi rododendrai, prie stalų tyliai šnekučiuojasi žmonės, skimbčioja stalo įrankiai. Čia, rodos, veikia visi čiaupai. Tada Vilhelmas pasakoja apie rupiu humoru ir laisvu gyvenimo būdu pietų Vokietijos gimines gluminusią berlynietę tetą Ireną, į kurios laidotuves atvažiavo, ir ištraukia iš kuprinės dovaną – atspausdintą kultūros radijo laidą. Pasivaikščiojimas po Krokuvą su Adamu Zagajewskiu. Atspausdino, nes mediatekoje nebepasiekiama. Tai ne šiaip interviu, o greičiau savotiškas radijo teatras: kalba pats poetas, įsiterpia jo eiles skaitantis aktorius, biografijos faktus primenantis laidos moderatorius, pritaikyta muzika.

Pastebiu, kaip nervingai krypteli petimi mano bičiulis, kai padavėja atneša NE TĄ agrastų pyragą. Paskui stojiškai valgo TĄ, ne tokį gražų ir šviežią. Mudu kalbamės apie Zagajewskio eilėraščius ir esė, tiksliau, Vilhelmas iš esmės kalba vienas, jam nebuvo su kuo tais turtais pasidalyti, kalba vis garsiau ir garsiau – mūsų link jau žvalgosi kultūringa publika. Aha, piktdžiugiškai galvoju, nebuvote stoties tualete, nežinote, ką reiškia triukšmas ir trukdymai. Ir apskritai... Stabdau jį, nes būtinai noriu pasipasakoti ir aš. Apie Zagajewskį, Lembergą ir Liudmilos senelį.

Pernykščiame (2021 m. rugsėjis) tarptautiniame literatūros festivalyje vyko vakaras, skirtas paminėti sausio mėnesį mirusiam A. Zagajewskiui. Dalyvavo du jo draugai poetai: Michaelis Krügeris (šis, beje, ir A. Zagajewskio leidėjas, jo poezijos skleidėjas Vokietijoje) ir Dursas Grünbeinas.

Taigi po darbo važiuoju į turkų pamėgtą Vedingo rajoną. Dauguma festivalio renginių vyksta „Green Silence“ erdvėje. 1909 m. čia buvo pastatytas vienas iš moderniausių Europoje krematoriumų, deja, XX a. pabaigos rekonstrukcija nepasiteisino: apmaudžiai apsiskaičiavus įrengtas galingas mirties industrijos kompleksas (800 vietų lavoninė) buvo nuostolingas ir po kelerių metų uždarytas. Jį įsigijusi privati bendrija pritaikė kultūros reikmėms. M. Krügeris ir D. Grünbeinas keletą kartų pamini lenkų rašytojui svarbų gimtąjį Lembergo miestą. Pasitaisau savo FFP2 respiratorių. Tu matai, kaip čia išeina... Po darbo susigriebiau, kad neturiu FFP2 respiratoriaus, tik bene tris medicinines kaukes, o be ano gali neįleisti. Paklausiau ukrainietės bend­radarbės Liudmilos – gal turi. Ji iškilmingai ištraukė ir pareiškė, kad galiu grąžinti tą patį pakaitinusi mikrobangų krosnelėje. Neturiu tokios, Liudmila. Sėdėdama salėje klausausi apie Lembergą ir alsuoju į Lemberge gimusios, pusę amžiaus jame nugyvenusios Liudmilos kaukę. Jos aklas verslus senelis sugebėjo Kyjive pasistatyti didelį namą. 3 dešimt­metyje pardavė ketindamas su šeima pasitraukti į Lenkiją, traukiny užmigo, namo grįžo be pinigų. Taip šeima pasiliko Lemberge, Lvive. Pas Liudmilą dabar gyvena jos pusseserė su anūke iš Lvivo.

Susitikus kitą dieną, po laidotuvių, bičiulis pasakojo per gedulingus pietus bendravęs su mergina iš Ukrainos. Paprašė jos atsiminimui ukrainietiškai užrašyti žodį „ilgesys“. Ši nesileido į sentimentus, sakė nejaučianti jokio tėvynės ilgesio – ten vyksta karas, ten nėra jai vietos. Nusivylęs Vilhelmas žiūri į mane laukdamas paaiškinimo – kaipgi taip?

Mudu abu – prasti Zagajewskio skaitytojai, Vilhelmai. Dar vakar prisipažinom vienas kitam, kad pastaraisiais mėnesiais mintyse vis tas jo eilėraštis „Pabandyk apdainuoti pasaulį suluošintą“. Nebūtinai apdainuoti, užtektų bent sąžiningai gyventi, priimant jo ir jo gyventojų chaotiškumą ir grožį, neteisiant.

Toje atspausdintoje radijo laidoje perskaičiau, kad po Rugsėjo 11-osios „The New Yorker“ publikacijos žaibiškai išpopuliarėjusį eilėraštį poetas sukūrė, prisimindamas kelionę su tėvu į Lembergą.

Vilma Mosteikienė – plungiškė, šiuo metu gyvenanti ne Lietuvoje. Kai norisi pasidalinti geru straipsniu, paroda ar kitais dalykėliais, verčia, rašo.