Markusas Gabrielis (g. 1980) – vokiečių mąstytojas, Bonos universiteto profesorius, be kurio neįmanoma įsivaizduoti šiuolaikinės filosofijos diskurso. Kaip pagrindinis naujos ir perspektyvios filosofinės srovės – naujojo realizmo – atstovas, M. Gabrielis yra autoritetinga figūra šiandien svarstant apie žmogaus žinių ribas, tikrovės prigimtį ir filosofijos vaidmenį mokslo bei technologijų pažangos amžiuje.

Autoriaus knyga „Kodėl pasaulio nėra“ – šiuolaikinės filosofijos tekstas, kurio tikslas yra suabejoti viena iš pagrindinių žmogaus mąstymo prielaidų: idėja, kad „pasaulis“ egzistuoja kaip išskirtinė, visa apimanti esybė. M. Gabrielis knygoje pateikia naują požiūrį: pasak autoriaus, tai, ką mes vadiname „pasauliu“, nėra abstrakti visų pasaulio daiktų ir reiškinių talpykla, o veikiau skirtingų, savus principus ir struktūras turinčių tikrovės sričių rinkinys, kurio niekaip negalime sujungti į vientisą tikrovės modelį. Tokį požiūrį M. Gabrielis vadina naujuoju realizmu – vis daugiau dėmesio filosofiniame ir moksliniame diskurse sulaukiančia mąstymo kryptimi. Knygą „Kodėl pasaulio nėra“ lietuvių kalba ketina išleisti leidykla „Phi knygos“.

 

 

Vienaragis Kosta Rikos kalvose. Dereko Ramsey nuotr.

 

Naujasis realizmas

× Markus Gabriel

 

Naujasis realizmas

Naujasis realizmas žymi laikams po vadinamosios postmodernybės būdingą filosofinę laikyseną (kurią aš, autobiografiškai kalbant, paskelbiau 2011 m. vasarą, tiksliau, 2011 m. birželio 23 d. apie 13.30, Neapolyje, pietaudamas su italų filosofu Maurizio Ferrariu). Naujasis realizmas yra ne kas kita, kaip laikotarpio po postmodernybės pavadinimas. Postmodernybė buvo bandymas radikaliai pradėti viską iš naujo tuomet, kai žlugo visi didieji žmonijos pažadai: nuo religijos, modernaus mokslo iki pat kairiojo ir dešiniojo totalitarizmo kraštutinių politinių idėjų. Postmodernybė siekė galutinai nutraukti ryšį su tradicija ir išlaisvinti mus nuo iliuzijos, kad gyvenimas turi konkrečią prasmę, kurios visi turime ieškoti. Vis dėlto, bandydama mus išlaisvinti nuo iliuzijų, ji sukūrė naujas, – iš jų svarbiausia toji, kuri tvirtina, esą mes įstrigome savo iliuzijose. Postmodernybė skatino mus patikėti, kad nuo pat priešistorinių laikų žmonija kentėjo nuo milžiniškos kolektyvinės haliucinacijos – metafizikos.

Regimybė ir būtis

Metafiziką galima apibrėžti kaip bandymą sukurti teo­riją apie pasaulį kaip tokį. Ji turi aprašyti, koks pasaulis yra iš tikrųjų, o ne koks atrodo esąs ar kaip jis pasirodo mums. Šitaip metafizika tam tikra prasme pasaulį išrado. Kai kalbame apie „pasaulį“, turime galvoje viską, kas egzistuoja, kitaip tariant, tikrovę. Čia kyla pagunda išbraukti mus, žmones, iš lygybės „pasaulis = viskas, kas išties yra“. Nes manoma, kad yra skirtumas tarp to, kaip daiktai atrodo mums, ir to, kokie jie išties yra. Vadinasi, norint išsiaiškinti, kokie jie išties yra, reikia pašalinti viską, kas pažinimo procese pridėta žmogaus. Dabar jau iki kelių esame įklimpę į filosofiją.

Postmodernybė teigė, kad daiktai yra tik tokie, kokie mums atrodo. Anapus jų visiškai nieko nėra, jokio pasaulio ir jokios tikrovės savaime. Kai kurie ne tokie radikalūs postmodernybės atstovai, pavyzdžiui, amerikiečių filosofas Richardas Rorty, manė, kad anapus pasaulio – tokio, koks jis pasirodo mums, – gali slypėti dar kas nors. Tačiau mums, žmonėms, tai neturi jokios reikšmės.

Vis dėlto postmodernybė yra tik dar vienas metafizikos variantas. Griežtai kalbant, jis rėmėsi labai plačiai suprantamu konstruktyvizmu. Šis grindžiamas prielaida, kad nėra jokių faktų savaime, kad visus juos mes sukuriame įvairiausiais diskursais arba moksliniais metodais. Svarbiausias šios tradicijos autoritetas yra Immanuelis Kantas. Filosofas tvirtino, kad negalime pažinti tokio pasaulio, koks jis yra savaime. Kad ir ką pažintume, visa tai bus bent kiek nors sukurta žmonių.

Imkime dažnai šiame kontekste naudojamą pavyzdį – spalvas. Nuo pat Galileo Galilei ir Isaaco New­tono laikų įtariama, kad spalvos išties neegzistuoja. Ši prielaida labai erzino tokias spalvingas asmenybes kaip Johannas Wolfgangas Goethe; šis net sukūrė savo „Spalvų teoriją“. Galima manyti, kad spalvos yra tik tam tikro ilgio bangos, patenkančios į mūsų regos organus. Pasaulis savaime yra visiškai bespalvis, susidedantis tik iš tam tikrų dalelių, kurios stabilizuojasi ir pasirodo mums vidutinio dydžio struktūrose. Būtent ši tezė yra metafizinė. Ji tvirtina, kad pasaulis savaime yra visiškai kitoks, nei pasirodo mums. Bet I. Kantas buvo gerokai radikalesnis. Jis tvirtino, kad ir ši prielaida – apie daleles erdvėlaikyje – yra tik būdas, kuriuo pasaulis, koks jis yra savaime, pasirodo mums. Koks jis yra iš tiesų, išsiaiškinti niekaip negalime. Viskas, ką žinome, yra padaryta mūsų pačių, ir tik todėl galime tai pažinti. Heinrichas von Kleistas garsiajame laiške savo mylimajai Wilhelmine von Zenge šitaip iliustravo I. Kanto konstruktyvizmą:

„Jei visi žmonės vietoj akių turėtų žalius akinius, jie manytų, kad objektai, kuriuos mato, yra žali, – jie niekaip negalėtų nuspręsti, ar jų akys rodo daiktus tokius, kokie jie yra, ar neprideda nieko, kas priklauso ne daiktams, o akims. Taip veikia ir mūsų supratimas. Negalime nuspręsti, ar tai, ką vadiname tikrove, išties yra tikrovė, ar mums tik taip atrodo.“

Konstruktyvizmas tiki I. Kanto „žaliais akiniais“. Postmodernybė dar pridūrė, kad mes nešiojame ne vienus, o daugybę akinių: mokslą, politiką, kalbinius meilės žaidimus, poeziją, įvairias natūralias kalbas, socialines konvencijas ir taip toliau. Visa tai yra tik komplikuotas žaidimas su iliuzijomis, kuriame vieni kitiems abipusiškai priskiriame vietas pasaulyje. Paprasčiau tariant: postmodernybė žmogiškąją egzistenciją laikė ilgu prancūzišku vaidybiniu filmu, kuriame visi veikėjai bando vienas kitą sugundyti, vienas kitam įgyti galios ir manipuliuoti. Su gudria ironija šią klišę ginčija šiuolaikinis prancūzų kinas, pakanka prisiminti Jeano-Claude’o Brisseau „Slaptas aistras“ ar Catherine Breillat „Pragaro anatomiją“. Linksmai ir žaismingai šios galimybės atsisakoma ir Davido O. Russelo „Aš myliu Huckabees“ – filme, kuris, šalia tokių klasikinių kūrinių kaip „Magnolija“, yra vienas iš geriausių naujojo realizmo pavyzdžių.

Tačiau žmogiškoji egzistencija ir pažinimas nėra kolektyvinė haliucinacija, mes nesame įstrigę vaizdų pasauliuose ir sąvokų sistemose, už kurių slepiasi tikrovė. Naujasis realizmas veikiau tvirtina, kad pasaulį pažįstame tokį, koks jis yra savaime. Žinoma, mes galime klysti ir tam tikromis aplinkybėmis išties esame veikiami iliuzijų. Tačiau paprasčiausiai netiesa, kad mes visuomet ar beveik visuomet klystame.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Kęstas Kirtiklis