Apie Miłoszo ir Gombrowicziaus susitikimus

Literatūriniai mitai turi savo mažas pradžias ir paslaptis. 1951 m. rudenį, kai kartu su straipsnio „Prieš poe­tus“ („Przeciw poetom“) paskelbimu įsibėgėjo dialogas, abu jie buvo nepaprastai sunkioje padėtyje ir neturėjo ko prarasti. Gombrowiczius, jau kelerius metus „gyvas palaidotas“ Argentinos banke, septynias valandas per dieną už menką atlygį dirbo tarnautoju. Miło­szas jau kelis mėnesius buvo emigracijoje, atskirtas nuo šeimos, visiškai tikras, kad su poezija jam jau baigta, tiktąja to žodžio prasme apgultas dogmatiškų emigrantų.

Gal todėl jie pasisakė „Kulturoje“ su tokia jėga, be galantiškumų ir retorikos, nepaisydami varžančių etiketo taisyklių. Skaitant jų pasisakymus dabar, praėjus daugiau negu šešiasdešimčiai metų, į akis krinta glaudus žodžio, frazės susipynimas su patyrimu. Tarsi būtų rašyta visu kūnu. „Poezija“, „menas“, „istorija“, „komunizmas“, „tikrovė“ jiems nebuvo idėjos, kurios atmušinėjamos lyg kamuoliukas, nei „esminės epochos problemos“, kurias privalu sklandžiai išspręsti. Visų pirma tai buvo jų egzistencijos problema, psichinio ir fizinio išgyvenimo sąlyga. Nuo jų suvokimo ir pritaikymo priklausė, ar kitą rytą Gombrowicziui bus ko išlipti iš lovos Buenos Airių Venesuelos gatvės bute, nužingsniuoti į banką, vakare ištaikyti valandėlę rašymui, ar Miłoszui atsiras bent kiek prasmės atsisėsti prie rašomojo stalo prirūkytame kambaryje dideliame, šaltame, apleistame name Corneille’o aveniu.

Kada jie susitiko pirmą kartą? Sudėtingas klausimas, nes ir žodis „susitikimas“ turi daug atspalvių. Suinteresuoti žmonės ta tema pasakojo įvairiausių dalykų. „Nuo prieškario jo nemačiau, bet ir tada tik porą kartų, tad iš esmės jo beveik nepažinojau“ (Gombrowi­czius apie Miłoszą). „Prieš karą jo nepažinojau ir nesėdėdavau prie jo stalelio kavinėje“ (Miłoszas apie Gombrowi­czių). Kaip buvo iš tikrųjų, gal nesužinosime niekada, tad ne paskutinį kartą tenka pasikliauti tikėtinumo taisykle: 4 dešimtmečio pabaigos Varšuvoje jie veikiau matydavosi, negu matė, veikiau matė vienas kitą, negu pažinojo, ir veikiau vienas apie kitą girdėjo, negu kalbėjosi. Tie prasilenkimai nebuvo nieko keista: poetas avangardistas iš Vilniaus provincijos, dirbęs valdininku Lenkijos radijuje, ir Varšuvos rašytojas avangardistas, žibėjęs vietos kavinėse, neturėjo per daug progų geriau susipažinti ar susibičiuliauti. Jeigu to meto Varšuvos žemėlapyje pažymėtume jų kasdienius maršrutus, pasirodytų, kad jie nesikerta ir turi vos kelis susilietimo taškus. Tad jų susitikimas Vanse 1967 m. pavasarį gilia to žodžio prasme buvo pirmasis, bet kad jis buvo toks tyras ir be vaidybos požymių, kaip vėliau teigė Miłoszas, galima abejoti.

Apie jų tarpusavio lektūras žinoma šiek tiek daugiau. Poetas skaitė prozininką prieš karą, ir net buvo jo „sužavėtas“. „Ferdydurkės“ skaitymas jam nebuvo formacijos patyrimas, kaip tuomet šešiolikmečiam Konstantui Jeleńskiui¹, jis vis dėlto buvo išimtis, ne taisyklė, o Miło­szas skaitė romaną, kaip jis paprastai suvokiamas – nuo pokštavimų, pašaipų ir stilistinių blyksnių pusės. „Gombrowi­cziaus filosofinės implikacijos man tada buvo nesuprantamos“, – prisiminė jis po daugelio metų. Europa ėjo karo link ir „implikacijos“ turėjo netrukus išryškėti.

Atsitiktinumas lėmė, kad 1939 m. rugpjūtį Miłoszas vasarojo Paulinavo dvare, Palenkėje. Didelė terasa su vaizdu į pušyno sieną ir geros kavos kvapas rytmečio valandomis. Į miško apsuptą dvarą atkeliaudavo vienintelis laikraštis, Varšuvoje leistas červoniakas², ir poilsiautojai plėšdavo jį vienas kitam iš rankų, kad perskaitytų naują Niewieskio³ „Apsėstųjų“ („Opętani“) atkarpą. „Neįtikėtinas rankšluostis vyniojosi pats gyvatės judesiais ir staiga červoniakas neatėjo, o buvo paskelbta visuotinė mobilizacija.“ Jautrus „aplinkybių sutapimui“ K. Jeleńskis neturėjo galimybių užrašyti būtent tos sutapties paslaptingų ryšių, jungiančių jam svarbiausius rašytojus, sąraše: tas pats gimimo ir kilmės kraštas (Žemaitijos užkampis), bendra debiuto data (1933), emigracijos nepripažinimas, pripažinimas pasaulyje, Nobelio premijos problema. Dar pridurčiau: teisės studijos, buvimas Prancūzijoje ir Italijoje kaip jaunuoliško įšven­tinimo į „universalumą“ elementas, debiutų antraščių panašumai: „Brendimo laikotarpio dienoraštis“ („Pamiętnik z okresu dojrzewania“) ir „Poema apie sustingusį laiką“ („Poemat o czasie zastygłym“).

Karas pirmąkart įšvirkštė Gombro­wicziaus literatūrą į kraujotaką. Janas Kottas⁴ įsiminė ir užrašė sceną, vykusią žiemos naktį priėmime pas „jauną aktorę“: „Pravėriau duris ir pamačiau du vienas prieš kitą klūpančius jaunus vyrus. Jie daužė galvomis į grindis, paskui po: vienas, du, trys! pakeldavo galvas ir rodė vienas kitam minas, kuo siaubingiau išsiviepdami. Tai buvo minų kova, net iki visiško priešininko sunaikinimo, net iki minos, kuri jau neturėjo jokios kontrminos. Joje buvo leistinos visos minos: asmeninės, intymios ir seksualinės, profesinės, politinės ir ideologinės, valstybinės ir istorinės (...). Vienas iš tų dviejų jaunų žmonių, dalyvavusių minų kovoje 1942 m. Varšuvoje, buvo rašytojas Jerzis Andrzejewskis, antras –­ poe­tas Czesławas Miłoszas (...). Mūsų tada jau buvo keliasdešimt užkrėstųjų Gomb­rowicziumi arba, tiksliau pasakius, užkrėstųjų „Ferdydurke“.“

Diplomatinės tarnybos Amerikoje metai vėl prablaivė Miłoszą. Anketoje apie Dvidešimtmečio literatūrą, išspausdintoje leidinyje „Twórczość“ (1947) jis pavadino „Ferdydurkę“ „savotiška filosofine sakme“. Planavo parengti paskaitą apie Gombrowiczių, Conradą⁵ ir Witkacą⁶. Jarosławas Iwaszkiewiczius⁷ pranešė jam laišku apie Gombrowicziaus „Vedybas“ („Ślub“), didžiulį įspūdį darančią dramą, kurią perskaitė viešėdamas Buenos Airėse. Informacija sklido, perduodama iš antrų į trečias rankas. Miłoszas apie „Vedybas“ papasakojo Józefui Witt­linui⁸. Bet ar dramą jis tada jau buvo perskaitęs?

Spaudos erdvėje jiedu susitiko Jerzio Giedroyco⁹ dėka. Jis buvo prityręs redaktorius, nekaišiojo gautų ar užsakytų medžiagų į numerius kaip papuolė, bet komponavo į dialogo pavidalo visumas. „Kulturos“ 1951 m. gegužės mėn. numeris (pilkas viršelis), kurio pradžioje pasirodė Miłoszo manifestas „Ne“ („Nie“), papildytas jo eilėraščių rinkiniu su antrašte „Mano poetinis kredo“ („Moje credo poetyckie“), o tuoj po jų įdėtas pirmas Gombrowicziaus „Transatlanto“ („Trans-Atlantyk“) fragmentas su autoriaus pratarme, iki šiandien lieka kaip genialaus redaktoriaus darbo pavyzdys ir lenkų XX amžiaus kultūros istorijos lūžio taškas.

Apie Giedroyco nuopelnus ir talentus prirašyti tūkstančiai puslapių, bet kiekviena proga verta pakartoti, kad jeigu ne jo intuicija, atkaklus kontaktų su rašytojais ieškojimas, o paskui žaibiškas ir drąsus sprendimas abiem atverti leidinio puslapius, o poetui – ir namus, nebūtų ne tik šio dialogo – jie patys, Miłoszas ir Gombrowiczius, neegzistuotų mums žinomu pavidalu. Sprendimas buvo ne tiek drąsus, kiek savižudiškas. Abiejų rašytojų pasisakymai vidutiniam emigrantui atrodė kaip piktžodžiavimas. Pirmas rodė emigracijos, kuri kaip vertybių šaldytuvas daugeliui skaitytojų buvo prasmės ir išlikimo horizontu, bergždumą, antras iš esmės likvidavo prieškarinę Lenkiją, kurios kolektyviai ilgėtasi.

Apie dviejų autorių sudūrimą, atvėrimą, jų dvibalsį ir pakartotinį debiutą nemažai parašyta, tad tik pridursiu, kad tai, ko gero, buvo grynai redakcinis aktas, ir abejotina, ar redaktorius iš anksto atskleidė paslaptį poetui ir prozininkui. Miłoszas, kuris nuo vasario slapstėsi „Kulturos“ sodyboje prie Paryžiaus, šį tą galėjo žinoti. Gombrowiczius tikriausiai nežinojo ir, ko gero, nustebo pamatęs savo „Transatlantą“ „tam tikros savižudybės“ kaimynystėje. Ar jam patiko toks sugretinimas? Ar jis jau tada įžvelgė „pirmos eilės jėgos“, kurią netrukus mėgins stiprinti ir vaduoti iš laikinų sunkumų, užuomazgas? Kol kas tapo uoliu jo kūrinių skaitytoju. O liepos mėnesį, kai dienos šviesą išvydo du „Transatlanto“ fragmentai, o „Miłoszo byla“ pasiekė apogėjų, atsiuntė į redakciją „straipsnelį“, kuris, kaip pažymėjo, „tenkina esminį žmonijos dvasinį poreikį“: „Prieš poetus“. Yra hipotezė, kad šis straipsnis, nors parašytas seniai, kažkada paskelbtas ispanų kalba ir dabar tik pašlifuotas publikacijos poreikiams, buvo nutaikytas į konkretų poetą ir taip pat sėkmingai galėjo turėti antraštę „Prieš Miłoszą“ („Przeciw Miłoszowi“).

Miłoszas intrigavo Gombrowiczių. Kaip atvykėlis iš ten, iš jam nepažįstamo pasaulio. Taip pat kaip rašytojas, iki tam tikro lygio „apkrėstas“ marksizmu, nerandantis sau nuolatinio atramos taško, išskyrus istorijos judėjimą. Visų pirma kaip žmogus apiplėštas, pažeistas, vienišas ir išmestas iš balno. Štai jo akyse pildėsi jo paties postulatai: „bėglys“ atmetinėjo vieną po kitos gatavas emigracinio gyvenimo „formas“, naikinto susiformavusias pozicijas, degino tiltus ir jau beveik nuogas lietėsi su nuogu gyvenimu. „Miło­szas žino. Miłoszas įsižiūrėjo ir patyrė –­ žaibo blyksnyje jam pasirodė kažkas... Mūsų laikų medūza. Nuo kurios Miło­szas krito, buvo nusiaubtas.“ Tačiau jam buvo nepriimtinas faktas, kad Miłoszas nuosekliai skelbė savo „ne“ kaip poetas. Kad, nepaisant paslapties apie judėjimą perpratimo, nenorėjo atsisveikinti su tuo skansenu. Šitaip tatai prasidėjo.

Mėgstame įsivaizduoti rašytojų diskusijas kaip dvasines imtynes be materijos pasipriešinimo. Skaitant šį dialogą¹⁰ reikia nepamiršti, nuolat ir nuolat save tikinti, kad jų natūrali aplinka yra pageltę, trupantys mėnraščio puslapiai. Ten šis dialogas pasiekia pilnatvę, išsišakoja, pasiekia žvaigždes, randa netikėtų kontekstų, sprendimų, ten dėl įvairių priežasčių išblėsta. Diskusijos eigą visiškai valdė Giedroycas. Ginčas apie poeziją iš karto įkaitino jo smalsumą. Redaktorius laišku tiesiog „kurstė“ Józefą Łobodowskį¹¹ parašyti repliką, nusiuntęs jam Miłoszo straipsnio atspaudą. Po kelių numerių nutarė, kad tema išsemta, Gombrowicziaus atsakymą užlaikė, naują Łobodowskio repliką atmetė, Marianui Pankowskiui¹² patarė perdirbti jo straipsnį, kad jis pasidarytų „labiau esminio turinio“.

Literatūros tyrinėtojų nedomina žemiškos problemos, tokios kaip laiško iš Paryžiaus į Buenos Aires kaina arba jos skirtumai tarp oro pašto ir papras­to pašto (jūriniu transportu). Tačiau jų vaidmuo būna lemiamas. Miłoszas tuo laikotarpiu paprastai buvo redaktoriaus rankos atstumu: iš pradžių gretimame kambaryje, paskui Paryžiuje ir priemiestiniuose Bri Kont Robere ir Monžerone. Straipsnį „Gombrowicziui“ poetas atsiuntė iš Bono, kur 1953 m. pabaigoje Lemano ežero prancūzų pusėje kelis mėnesius gyveno su šeima –­ tekstas vėlavo, mėnraščio numeris jau buvo sulaužytas, bet Giedroycas įvertino jo reikšmingumą ir „įkišo“. Susisiekimas su Gombrowi­cziumi teikė žymiai daugiau sunkumų. Laiškai iš Prancūzijos į Argentiną keliavo vidutiniškai nuo penkių iki septynių dienų, paštas veikė chimeriškai, pasitaikydavo jo veiklos sustojimų, pertrūkių. Sunkesnės siuntos, tai yra knygos, korektūros ir „Kulturos“ egzemplioriai taupumo sumetimais buvo siunčiami laivais, jų kelionė užtrukdavo kelias savaites. Tad prozininką, palyginus su poe­tu, siuntos beveik visą laiką pasiekdavo mėnesiu vėliau ir jis godžiai gaudė polemikų atgarsius. „Kulturos“ numeris su „Laišku Gombrowicziui“ („List do Gombrowi­cza“; išspausdintas 1951 m. lapkričio mėnesį) į Argentiną atkeliavo tik gruodžio 7 dieną. Tą dieną, dar negavęs pašto, Gombrowiczius rašė Alicjai de Barczai: „Giedroycas praneša, kad artimiausiose „Kulturose“ spausdins net keturias replikas tų asilų: Miłoszo, Łobodowskio, Tarnawskio ir Natalios Zarembinos. Mane tai labai džiugina, nes mėgstu kautis su gaivalu ir tai pagyvina mano pilkos egzistencijos monotoniją. Aišku, po to vėl sutraiškysiu tuos maniakus ir paversiu juos į visišką nieką. Cha cha cha!“ Valandėlę vėliau, perskaitęs „Kulturos“ tekstą, skundėsi Giedroycui: „Pripažinkite, Pone, kad su tais poe­tais galima pasiusti! Buvau pasirengęs viskam, tik ne tam, kad jie pradės girti mano straipsnį, kuris juos naikina. Tas jų miklus fintas man visiška staigmena. Jeigu visi poetai imsis tokios taktikos, aš žuvęs!“

Abu jie palietė epochos nervus. Sugėrė ir sava kalba išsakė XX a. žmogui kertines dilemas. Taikliai atpažino didžiausias grėsmes ir apibūdino pabėgimo nuo jų galimybes. Tikras jų diskusijų fonas nėra glebios emigrantų polemikos nei šalies politikierių diskusijos ar rafinuoti Vakarų intelektualų samprotavimai. Tikro fono iš tikrųjų nėra – iš tikrųjų jie buvo v i e n i, pasmerkti būti kartu. Autentiškam pokalbiui ir dvikovoms, vykstantiems tuštumoje. Laiškams, kurių, vienas kitam neparašė pernelyg daug ir kurie buvo tokie skirtingi, kokios skirtingos buvo jų asmenybės, tikrovės ir rašytojo uždavinių vizijos. Jų kaukėms ir dvikovoms buvo lemta patekti į legendą. Dialogas tarp amžininkų nerado įžvalgių skaitytojų: buvo vienas teigiamas Jeleńskio atsiliepimas, vienas laiškas redakcijai. Amžininkų požiūrį tiksliausiai atspindi Łobodowskio žodžiai, adresuoti Giedroycui 1953 m. gruodį: „Gavau „Kulturos“ gruodžio numerį. (...) apsidžiaugiau, kad pirmą kartą per ilgą laiką nei Gombrowiczius nerašo apie Miłoszą, nei Miłoszas nesižavi Gombrowicziumi.“

Gombrowicziaus mirtis Vanse 1969 m. liepos mėnesį turėjo padaryti galą konfrontacijai. Žinia apie jo mirtį su dideliu pavėlavimu pasiekė Miłoszą, Kanados kempinge. „Vienintelis išsigelbėjimas yra kitas žmogus, sutiktas su jo neperprantama subjektyvia tonacija, – rašė, sėdėdamas prieš palapinę, – mūsų karalystė išlieka lyg įtemptas lankas tarp žmogaus poliaus ir poliaus. Tai menkas išsigelbėjimas, nes tą vieną polių vis naikina tas kitas, priešiškas, kaip dabar sunaikintas Gombrowiczius, nes sustojo jo širdis.“ 6 dešimtmetį jie skaitė vienas kito kūrybą su išimtine įžvalga, vienas kitą gėrė iki dugno: „Iš esmės Gombrowicziaus knygos turinys yra siaubingas“, „vaizduotės Buchenvaldas ir Osvencimas“. Peržvelgęs jo tamsias filosofines gelmes Miłoszas negalėjo užbaigti polemikos su prozininku. Todėl perkėlė –­ jo balsą ir tą dialogą –­ už mirties ribų.

Vėliau jis daug kartų kartojo, kad į porą juos sujungė išorinės aplinkybės. Net jeigu taip ir buvo, rašydamas naujus straipsnius, fragmentus, apybraižas, recenzijas jis aplinkybes nureikšmino. Metams bėgant jis vis dažniau pasisakydavo kaip religinės vaizduotės gynėjas, metafizinės prasmės ieškotojas. Gombrowi­czius, pasak jo, iš pasaulio, kuris pradėjo gimti kartu su XVIII a. moksline ir technine revoliucija ir kuris nedalomai nugalėjo XX amžiuje, paveikslo priėjo prie kraštutinių išvadų. O iš čia jau tik žingsnis iki teiginio: „Herojiška Gombrowi­cziuje tai, kad jis norėjo šlovės savo sąlygomis, be koncesijos – bet klausimas, ar jo protas nebuvo koncesija XX amžiaus naudai“ (iš laiško Zygmuntui Hertzui). O jeigu tas paveikslas yra būtent klaidinanti projekcija, vilties neteikiantis kalėjimas, kuriam nuteisėme save? Tai jau nebuvo rašytojų ginčas. Pirmasis privedė iki logiškos pabaigos naujų laikų žmogaus būseną, antras valios, žinių ir vaizduotės jėga stengėsi ją įveikti. Tai vis apie mus –­ trečios vietos ligi šiol nėra.

Bet ir tuo Miłoszas neapsiribojo. Seismografo jautrumu reagavo į augančią prozininko šlovę ir kintančius suvokimo stilius. Norėjo, kad jis būtų priimamas kaip visuma, kartu su jo galutine, nuodinga filosofija, ne tik iš spindulingos kalbos ir dvasinės laisvės pusės. Smūgis ėjo po smūgio. Gombrowiczius literatūros tyrinėtojų rankose? Gombrowiczius ant piligriminių kelionių vėliavų, pilnų bažnyčių ir komiškos engiamos tautos vaidybos šalyje? Gombrowiczius laisvoje Lenkijoje kaip lengvo, masinio susidorojimo su tautine tradicija įrankis? Ir kartu turėjo neregėtų gebėjimų. Nelipdė Gombrowicziaus pagal savo poleminius poreikius, kad paskui sunaikintų išpreparuotą priešininką, suteikdavo jam balsą, įeidavo į jo kailį, neigė savo argumentus ir vėl ieškojo išeities iš sunkių padėčių. Gal iš tikrųjų nešiojosi jį savyje, tamsioje, manichėjinėje savo asmenybės pusėje. Ten, kur glūdėjo ilgai neišsakytas TAI.

2002 ir 2003 m. sandūroje Miłoszas dirbo prie paskaitos, turėjusios tapti jo paskutiniuoju viešu pasisakymu. Suteikė jai pavadinimą „Gamtininkas“ („Przyrodnik“) ir ėmėsi „niekada viešai neparo­dytos dviejų autorių –­ Gomb­rowicziaus ir Miłoszo“ – konfrontacijos. Tekstas yra ypatingai skilęs. Pirmesnis ketinimas išdėstyti jų ginčą kaip „ginčą apie pasaulio egzistavimą“ baigėsi nesėkme. Beveik paskutinę akimirką (paskutinėje pastraipoje) poetas suvokė, kad pagrindinė linija bėga ne čia. Reikia sąžiningai pripažinti: kiek kartų anksčiau ėmėsi temos, kurią Gombrowiczius įskiepijo jame pokalbių Vanse metu, nepajėgdavo jos išplėtoti. Pasaulis egzistuoja. Dievas yra. Dievo nėra. Iš anksto išdėsčius tokias esmines tiesas galima išsiskirstyti po namus. „O susitikome užuojautoje, su kuria nei jis, nei aš nemokėjome susidoroti“, –­ skambėjo paskutinis dialogo sakinys, išsakytas 2003 m. sausio 21 dieną.

Nukrito kaukės. Keliasdešimt metų susikoncentravo į vieną vibruojantį tašką. Krokuva, Berklis, kempingas Kanadoje, kelias į Vansą, Mezon Lafitas, Varšuva. Beliko įveikti sunkiausią tiesiąją. Kai jau nesikėlė iš lovos, neteko regėjimo, negalėjo rašyti nei diktuoti, Miłoszas klausėsi balsu skaitomų „Apsėstųjų“ ir „Dienoraščio“.

¹ Konstantas Jeleńskis – lenkų eseistas, literatūros kritikas, bendradarbiavo su Paryžiuje Jerzio Giedroyco leistu mėnraščiu „Kultura“.
² Prieškariu taip menkinamai vadinti populiarūs dienraščiai. Pavadinimas kilęs iš žodžio czerwony (raudonas), nes svarbiausios leidinio antraštės paprastai būdavo raudonos spalvos.
³ Witoldo Gombrowicziaus slapyvardis, sudarytas nuo upėvardžio Nevėžis (jo protėviai kilę nuo Ramygalos (Panevėžio r.)).
⁴ Janas Kottas – lenkų poetas, eseistas, teatro kritikas, literatūros vertėjas.
⁵ Lenkų kilmės anglų rašytojas ir publicistas Josephas Conradas (tikr. Józefas Korzeniowskis).
⁶ Stanisławas Ignacas Witkiewiczius (Witkacas) –­ lenkų rašytojas, dramaturgas, dailininkas, filosofas.
⁷ Jarosławas Iwaszkiewiczius – lenkų rašytojas, poetas, eseistas.
⁸ Józefas Wittlinas – lenkų poetas, prozininkas ir literatūros vertėjas.
⁹ Jerzis Giedroycas – lietuvių kilmės kunigaikščių Giedraičių giminės palikuonis, Paryžiuje ėjusio mėnraščio „Kultura“ įkūrėjas ir redaktorius, Literatūros instituto įkūrėjas ir vadovas.
¹⁰ Ši esė yra autoriaus pratarmė knygai: Witold Gombrowicz / Czesław Miłosz. „Konfrontacje“. –­ W.: „Zeszyty Literackie“, 2015.
¹¹ Józefas Łobodowskis – lietuvių kilmės lenkų poetas, publicistas, literatūros vertėjas, bendradarbiavęs su J. Giedroyco „Kultura“.
¹² Marianas Pankowskis – lenkų poetas, prozininkas, literatūros kritikas.

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila

„Zeszyty Literackie“, 2015, Nr. 2 (130).