Grožis yra politikos klausimas. Kaskart jį pamiršę ar nurašę kaip ant­rinės reikšmės, patenkame į rankas jokios estetinės vizijos politikoje neturintiems valdininkams, kurie, įsitikinę, jog pasaulis tėra funkcija, pamiršta, kad iš tiesų pasaulis – tai santykis. Egzistuoja labai glaudus ryšys tarp grožio ir galios santykių, ypač tada, kai grožis pasitelkiamas organizuojant aplinką, kurioje galia reiškiasi ryškiau, t. y. urbanistinėje erdvėje, kurioje gyvenama, dirbama, įgyvendinamos svajonės ir auginami vaikai.

Nuo seno valdantieji siekia kontroliuoti urbanistinę architektūrą tam, kad per ją miesto erdvėse atkurtų trokštamą įamžinti hierarchiją ir pasaulėžiūrą. Įvairių šalių politikai, regis, instinktyviai suvokia, kad tas, kas projektuoja erdves, projektuoja ir elgesį. Tikintis iš žmonių tam tikro socialinio elgesio, būtina pradėti nuo performuojančios miesto erdvių galios. Tai jėgos klausimas, tvarka prieš netvarką: kontroliuoti meninės ekspresijos kanonus reiškia kontroliuoti drausmės laužymo ir maišto – neatsiejamos grožio dalies – užuomazgas. Tie, kurie gimsta apsupti grožio, augs tikėdami, jog nusipelnė gražaus pasaulio ir sunkiai pasitenkins menkesniu. Todėl galios ir grožio santykio apmąstymas yra vienas politiškiausių aktų, atliekamas žvelgiant į ateitį. Bet tam pirmiausia reikia apibrėžti, kaip suvokiame pačią grožio sąvoką, kuri anaiptol nėra neutrali.

Italijoje itin paplitęs prietaras, įtartinai dažnai kartojamas tiek valdininkų, tiek įvairaus plauko visuomenės veikėjų, tvirtinančių, neva mūsų Bel Pae­se šalyje sutelkta ne mažiau nei 60 % pasaulinio meninio paveldo. Šis hipertrofuotas nacionalistinis savivertės jausmas ne tik nuvertina kitų žemynų gebėjimą kurti meną, bet ir painioja kiekybę su įtaka. Jei tvirtinimai, neva Italijos teritorijoje esama daugiau nei pusė to, ką vadiname menišku grožiu, skamba megalomaniškai, tai, priešingai, būtų tikslu teigti, jog Viduržemio jūros regione užgimė ir įsitvirtino vakarietiškos meno – tokio, kokį jį suvokiame daugiau nei tūkstantmetį – idėjos hegemonija.

Italija ne vieną šimtmetį užėmė istorinės, ekonominės ir geografinės kryžkelės vaidmenį, taigi ilgą laiką jos teritorijoje telkėsi ir tobulėjo tokio plataus užmojo meninės formos kaip dailė, skulptūra, architektūra ir inžinerija, pasauliui padariusios pasaulinę įtaką ir nulėmusios tam tikrus estetinius šiandien gyvuojančius kanonus. Greta Raffaello Sanzio ir Michelangelo Merisi da Caravaggio paveikslų, Giano Lorenzo Bernini’o skulptūrų, Filippo Brunelleschi’o projektų ir Leonardo Da Vinci išradimų, nemenkos įtakos esama ir urbanistinėje architektūroje. Todėl tai, ką mūsų miestų planimetrijos tuštumoje ar pilnatvėje, taip pat ir moderniausioje architektūroje, apibūdiname žodžiu „gražu“, remiasi klasikiniu ir renesansiniu žmogiškosios erdvės organizavimu.

Vaikštinėdami po viduramžiškus senamiesčius, valgydami ledus barokinėje aikštėje ar plepėdami su bičiuliu renesansinės kolonados šešėlyje retai susimąstome, kad ši harmonija buvo sukurta istoriniais laikotarpiais, kuriais vargu ar norėtume gyventi, ir kad tai reprezentuoja žiaurias ir nedemokratiškas sistemas su stipria ekonomine bei socialine nelygybe. Kokio bendruomeniškumo kūdikis yra menas, kurį vadiname klasikiniu? Kokio pasaulio idėją įkūnija barokinės bažnyčios, glorifikaciniai monumentai su nugalėtojų atvaizdais, išdailinti fontanai, didingi bokštai, viduramžių pilys, labirintiniai sodai ir paminkliniai kapai?

Urbanistinis paveldas ‒ amžinas prieštaravimas ir iššūkis mūsų grožio, kaip socialinės harmonijos, suvokimui: šių meno kūrinių brėžiama linija sutampa su ilga monarchijų, pontifikatų, finansinių ir prekybinių oligarchijų, aristokratijų, pasitelkdavusių kariaunas, o mūsų laikais ‒ diktatūrinius režimus, istorija. Už kiekvienos bažnyčios slypi kokio nors popiežiaus puikybė, už kiek­vieno paminklo nugalėtojams – karai siekiant valdžios, už kiekvienos pilies – pono ir tarno hierarchija. Visa tai, ką vadiname „architektūros stebuklais“, grįsta aiškiai įžiūrima smurtinės struktūrinės socialinės nelygybės samprata. Vadinamasis klasikinis grožis nėra brangakmenis, pražydęs harmoningai sugyvenant, bet vaisius mažumos dominijos, išlaikomos pasaulietiškos geležies ar religinio simbolio jėga. Pasitelkti klasikinį grožį kaip pavyzdį, neatsižvelgiant į jo prasminį turinį, – vadinasi, elgtis nesąmoningai priimant sprendimus, turinčius milžinišką kolektyvinę svarbą.

Kintant socialinėms sistemoms mažai kas pagerėjo. XX a. ryšys tarp erdvės organizavimo ir galios reprezentavimo tapo akivaizdesnis, tačiau dažnai lėmė pasibaisėtinus rezultatus, ypač tada, kai valdžia, užuot išaukštinusi vieną galingąjį, kaip buvo įprasta popiežių ir renesanso aristokratijos valdymo laikais, pasidavė ambicijai vaizduoti kolektyvinį subjektyvumą. Žiauriausius ir greičiausius urbanistinio naratyvo posūkius atnešė diktatūros: politinės formos, pasižyminčios siaubingu bruožu – sutelkti neribotą valdžią per itin trumpą laiką. Ši kombinacija veda link savireprezentacijos skubos, nebūdingos šimtametėms viduramžių dinastijoms. Nuo Romos perprojektavimo įsigalėjus Benito Mussolini’o fašizmui iki ideologinio komunistinių režimų furoro ‒ daugelis europietiškų miestų XX a. įgavo naujųjų šeimininkų įsivaizduoto pasaulio pavidalą, o senamiesčiai sumokėjo itin brangiai perrašinėjant istoriją buldozeriais.

Viena žiauriausių ir chronologiškai mums artimiausių intervencijų įvyko 1977 m. Bukarešte, kai penktadalis miesto centro buvo nugriautas tam, kad užleistų vietą pavėluotos ir išsigimusios komunistinės architektūros formoms. Daug gyventojų, nenorėjusių palikti 30 000 sunaikinti pasmerktų gyvenamųjų būstų, nusižudė. Nicolae Ceauşescu ekskavatoriai begėdiškai nugriovė daugelį svarbių istorinių miesto monumentų, tarp jų 21 bažnyčią ir 6 sinagogas. Jų vietose iškilo pastatai socialistinei architektūrai būdingais neoklasikiniais monumentaliais fasadais, bet aplipdytais akį rėžiančiais ornamentais, kurie, remiantis diktatoriaus užmoju, turėjo kurstyti baimę ir pagarbą. Iš visų šių statinių nenormaliu gigatiškumu išsiskiria Liaudies namai (šiandien Parlamento rūmai), apimtimis lenkiantys Cheopso piramidę ‒ 30 % pastato liko neužbaigta dėl milžiniškų statybų kaštų. Šiandien čia veikia demokratijai atstovauti turintys Deputatų kamera ir Senatas, nepaisant fakto, kad pastato atsiradimą lėmė visiškai nedemokratiški ketinimai.

Tuo pačiu laikotarpiu Europoje vyko urbanistiniai pokyčiai: jei architektūra ne tik organizuoja erdvę, bet ir perteikia bei įtvirtina galios santykius, galime užduoti klausimą, kokia grožio idėja (pradedant pokariu, atvėrusiu milžinišką miestų atstatymo galimybę) turėtų kalbėti apie lygiateisiško pilietiškumo puoselėjamą orumą. Dairantis po šiandienos Italiją atsakyti nelengva, nebent teigtume, kad jokios estetinės įtampos, nekalbant apie etinę, urbanistiniuose projektuose paprasčiausiai nėra.

XX a. antrosios pusės socialiniai būstai buvo puiki proga parodyti architektūrinį kūrybiškumą, pritaikytą lygybės ir teisingumo sąvokoms. Egzistavo iškilus pirmtakas: tikrais eksperimentavimo teatrais tapo darbininkų klasei skirtų 3 dešimtmečio Garbatellos ir Monte Sac­ro kvartalų statybos Romoje. Tai buvo nedidelių namų su vidiniais sodeliais aglomeratai, pastatyti vadovaujantis angliškuoju urbanistiniu mentalitetu, merkusiu akį Ebenezerio Howardo Garden Sičiui. Idealiojo miesto vizija grožio idėjos įgyvendinimą pradėjo nuo mažiau pasiturinčios socialinės klasės.

Italų socialiniai būstai, iškilę po Ant­rojo pasaulinio karo, galiausiai tapo negailestingu įrodymu, kad visiems prieinamo grožio siekis išnyko. Palermo Zen kvartalas, Quarto Oggiaro socialiniai būstai Milano periferijoje ir 8 dešimt­mečio blokinis namas Sant’Elia kvartale Kaljeryje – tai tik trys iš daugybės pavyzdžių, koks katastrofiškas gali būti grožio suvokimo stygius projektuojant gyvenamąsias miesto erdves. Atskiros salos miestų pakraščiuose – identiški blokiniai statiniai, dažnai iškilę anksčiau nei pirminius ir antrinius jų poreikius tenkinančios infrastruktūros – nuo pat pradžių turėjo geto statusą. Tai vietos, iš kurių miesto nematyti ir kuriose pats tampi miestui nematomas. Gimti jose – įgyti socialinę kaltę.

Derėtų atkreipti dėmesį, kad Parmos universiteto apklausos anketa, kurioje aprašomas Palermo kvartalas Zen 2, atskleidžia šio tipo erdves lydėjusį ir tebelydintį išankstinį nusistatymą, būdingą net projekto architektams: „Kvartalas, – rašoma anketoje, – atspindi itin sudėtingą politinę ir socialinę padėtį, susijusią su aukšta mokyklos nebaigimo ir smulkių nusikaltimų rizika.“ Jei patikėtume šiuo teiginiu, kvartalas mums pasirodytų kaip degradavęs, nes tokie jo gyventojai – nelegalūs ir be ateities perspektyvų. Tačiau niekas negimsta degradavęs: degraduojama dėl aplinkos ‒ bjaurus kontekstas atlieka svarbų vaidmenį individų ir bendruomenės socialinio sugniuždymo procese. Mintis, kad socialinę padėtį lemia bjaurumas geto, į kurį žmonės buvo priverstinai suvaryti, bręsta vis dar lėtai, nors praėjus 40 metų pats Zen kvartalą projektavęs architektas Vittorio Gregotti pabrėžia tokio sąmoningumo būtinybę.¹

Kuri miesto erdvė geriausiai byloja apie demokratiją XX amžiuje? Bėgant laikui nekart uždaviau šį klausimą tiek paprastiems miestiečiams, tiek žinovams, projektuojantiems ar apmąstantiems kitų rengiamus projektus. Nenuostabu, kad profanams demokratinio buvimo draugėje idėją įkūnija aikštė, suvokiama kaip natūralus architektoninis elementas, be kurio miestas sunkiai įsivaizduojamas. Į aikštę einama pasivaikščioti be tikslo, protestuoti prieš savivaldybės sprendimus, prekiauti ir pirkti, švęsti Naujųjų, laimėto futbolo čempionato ar pergalės rinkimuose. Tai atvira erdvė, iš pažiūros neturinti jokios kitos funkcijos, vien leisti susitikti gatvėms ir žmonėms pačioje miesto idėjos širdyje; ji papuošta tuo, ką geriausia gali duoti miesto menas, ir pagarbi tuštumai, kurią pagal poreikius užpildo patys miestiečiai. Faktą, kad aikštė gali būti pati tikriausia demokratijos vieta, liudija tai, jog nedemokratiškose visuomenėse aikščių bijoma, jose regima grėsmė, aikštėms statomos užtvaros it žvėriui narvas, ten vyksta išskirtinę galią demonstruojantys kariniai paradai. Arba aikštės traukos galia nukenksminama draudimais burtis: neleidžiama suformuoti už vidutinio dydžio šeimą gausesnių žmonių grupelių, kitaip kyla grėsmė patraukti policijos dėmesį ir būti išvaikytiems, nes nusikaltimas būti kartu ribotos laisvės vietose. Aikštė, regis, turi chaotišką širdį, gąsdinančią tvarkos sergėtojus.

Tačiau priešingai vyraujančiai nuomonei, atvira aikštė nėra spontaniško urbanistinio organizavimosi suformuota erdvė, bet brandus mūsų kultūros vaisius, pirmiau klasikinės, o vėliau europietiškos miesto koncepcijos rezultatas. Aikštė ‒ nuo senosios agoros ir romėnų forumo iki dabartinės urbanistinės bjaurasties su eismo žiedu, regis, praradusios bendrą reprezentacinę funkciją ir virtusios eismo paskirstymo vieta – savo esme yra vakarietiškas kultūrinis faktas. Artimuosiuose Rytuose tos pačios funkcijos – prekyba, protestas, džiūgavimas – atliekamos senamiesčių gatvelėse ir ties miesto vartais, kurie atsiskleidžia kaip ne mažiau veiksmingos bendrosios erdvės (nesvarbu, su kolonadomis ar be jų) nei tos, prie kurių esame įpratę.

Aikštė ‒ ilgai buvusi reikšminga ir vis dar svarbi miesto funkcija, tačiau ateityje tai gali pasikeisti. Pokyčiai jau vyksta. Smulkioji prekyba prieš tris dešimtmečius atitolo nuo istorinių miesto centrų ir emigravo į prekybos centrus, apšviestus nuolatine šviesa ir palaikančius reikiamą temperatūrą visais metų laikais. Protestui vis mažiau reikalinga centrinė aikštė, nes šiandien socialinė atskirtis pasireiškia kitais pavidalais. Aikštė, seniau buvusi įsišėlusios ir besipriešinančios minios, turėjusios savo atstovus, sinonimu, šiandien virsta miesčioniškų pasivaikščiojimų ir triženklio shoppingo vieta. Profesinėms sąjungoms niekada nepriklausiusi karta mieliau renkasi periferines erdves, kur pyktis lengvai tampa takus ir sumėto pėdas prieš pasirodant dokumentus tik­rinantiems pareigūnams. (...)

Sunku paaiškinti valdininkams, kad ten, kur žmonės organizuotai gyvena kartu, erdvių chaotiškumo dozė yra kūrybiškumo ir potencialumo terpė, leidžianti vėl nuskambėti autoritariško projektavimo prislopintiems balsams. Geriausiai šią būtinybę nusako polisemantinių vietų formuluotė: polisemantinės erdvės vienu metu gali patenkinti kelis poreikius ir prisiimti ne visad iki galo numatytas funkcijas. Šios erdvės geriausiai išsaugo būtiną demokratinę įtampą tarp tvarkos ir netvarkos, tarp pritariančių ir patenkintų piliečių bei tų, kurie nepaklūsta ar išgyvena atskirtį. Šios vietos gali priglausti socialinę bioįvairovę įkūnydamos tai, ką Gilles’is Clément’as vadina trečiuoju kraštovaizdžiu, turėdamas omenyje nenumatytas erdves, kuriose iš dirbamų laukų ir cementifikuotų miestų išstumta vegetacija gali skleistis laisvės chaose užtikrindama gyvybingumą taip pat ir antropizuotoms erdvėms, paradoksaliai išvijusioms ją lauk. Tik priėmus chaoso dozę, kurią paprastai pats chaosas ir nustato, grožis vis dar gali mus nustebinti, o ne tik leistis būti programuojamas teritorinės plėtros planų.

Kas ateities urbanistikoje lieka iš visiems skirto grožio?

Du pastatai, mano manymu, iš dalies gali priglausti švelnųjį genius loci, o to ir tikimasi iš laisvos visuomenės; abu jie, nors iškilę skirtingose vietose ir skirtingais tikslais, pasižymi tuo pačiu pašaukimu ‒ įveikti funkciją ir užleisti vietą santykiui.

Pirmasis – fenomenalusis Arabų pasaulio institutas Paryžiuje, europie­tiškas pastatas, daugiakultūriškame metropolyje geriausiai išreiškiantis susitikimą tarp skirtybių, tarp santykių aukštai ir žemai, arti ir toli. Suprojektuotas Jeano Nouvelio Arabų pasaulio institutas duris atvėrė 1987 m. Ši struktūra urbanistinės pedagogikos moko net fizine esatimi. Viena instituto pusė „kalbasi“ su Senos krantine, kur pulsuoja europietiškoji miesto širdis, o kita pusė puikuojasi stulbinamu arabišku fasadu, kurį sudaro 240 metalinių automatizuotų moucharabieh (arabų architektūrai būdingi raižyti geometrinių motyvų elementai), prasiveriančių ir užsiveriančių kas valandą ir taip filtruojančių šviesą tarsi fotoaparato užraktai. Šio fasado vaizdas vienu metu atrodo ir itin senoviškai dėl grafiškumo, ir futuristiškai dėl šiuolaikinių technologijų ‒ tai puikiai pajunta net profaniškas žvilgsnis. Neįprastos reikšmių jungties poveikis visų pirma politinis, o ne estetinis.

Statiniu siekta pagerinti diplomatinius santykius tarp Prancūzijos ir arabų šalių bei iš dalies užgydyti pokolonialistines žaizdas – statybas ekonomiškai parėmė tiek Prancūzijos vyriausybė, tiek 22 Arabų lygos valstybės narės. Statinys sintetiškai ir be painiavos atspindi užsakovų tapatumą. Pirmasis tikslas – muziejinis: institute laikoma nuolatinė arabų kultūros vertybių kolekcija ir periodiškai rengiamos didelio dėmesio sulaukiančios šiuolaikinės pa­rodos, kuriomis iš arčiau supažindinama su projekto partnerių šalių istorija. Paryžiečių gausiai lankomame pastate taip pat įsikūrusi kavinė, puikus libaniečių restoranas, belvederis su vaizdu į Seną ir Dievo Motinos katedrą, biblioteka bei skaitykla, apšviesta šviesos raižinių, užliejančių jos vidų įvairiu paros metu pro nesuskaičiuojamas moucharabieh pertvaras.

Šis institutas išsiskiria ne tik ekspozityviniu pašaukimu, tai ir gyvo, dialoguojančio judėjimo vieta: arabai – antros ir trečios kartos imigrantų iš buvusių kolonijų vaikai, kuriuos prancūzai ne visada draugiškai vadina „beurs“, šiame statinyje randa įrodymą, kad priklauso sudėtingai ir rafinuotai kultūrai, gebančiai sukurti aukščiausio lygio meną ir turinčiai tūkstantmetę istoriją. Sunku įsivaizduoti, jog įžengę į institutą imigrantų vaikai išeitų jausdamiesi žemiausia prancūzų visuomenės pakopa.

Tačiau tai nereiškia, kad paryžiečiams šis statinys – kaltinimo už praeities imperialistinį kolonializmą aktas, svetima erdvė. Institutas jiems ‒ savi namai, išaugę pačioje miesto širdyje greta tam tikrų reikšmingų simbolių. Tai erdvė, kurioje esi kitos, antros pagal svarbą Prancūzijoje, kultūros laukiamas svečias, apie ją žinantis itin mažai ar vien blogus, žiniasklaidos skelbiamus dalykus. Arabų šalių institutas yra žvilgsnių kryžkelė. Žvilgsnių, kurie kitur veikiausiai niekad nesusikirstų. Tai įmanomos taikos vieta, kur kultūros susėda greta kavos puodelio ar cigaretės priešais atsiveriantį gražų vaizdą. Architektas, puikus abiejų tapatybių žinovas, sugebėjo sukurti visiems atvirą erd­vę, reprezentuojančią tai, kas geriausia praeityje, kas turi vertę dabartyje ir ko linkime ateičiai. Mūsų laukia sunkūs laikai ir niekas negali pasakyti, kokie santykiai ateityje susiklostys tarp Prancūzijos, Europos ir arabų šalių, tačiau ši vieta išliks ir grožiu visiems bylos nenuginčijamą tiesą: dvi skirtingų kultūrų sienos gali, pasitelkus išmintį, nulaikyti stogą, po kuriuo įmanoma būti kartu, užuovėjoje.

Antroji miesto erdvė, reprezentuojanti šiuolaikinio grožio paieškas, yra itališka ‒ tai Salaborsos biblioteka Bolonijoje. Šiuo atveju kontekstas vėlgi pirmasis vietą konotuojantis naratyvinis elementas, tačiau nuopelnas šįkart tenka ne architektui. Biblioteką priglaudęs pastatas jau prieš tai turėjo savo istoriją, kurią mūsų akims išsaugojo perregimos grindys, atveriančios archeologinius trijų skirtingų kultūrų ir laikotarpių ‒ Vilanovos kultūros, etruskų Felsinos² ir romėnų Bononios ‒ pėdsakus. Ant šių griuvėsių iškilo sluoksniškas pastatas. Biblio­teką priglaudusi erdvė septynis šimtmečius tarnavo kaip pačios įvairiausios Bolonijos miestui reikšmingos viešosios veiklos būstinė ‒ paštas, bankas, botanikos sodas, restoranas, miestiečių birža ir net sporto salė. Toks nuotykių kupinas gyvenimas įkvėpė restauracijos projektą, suteikusį pastatui popkultūros žavesio ir leidusį išlaikyti visus charakteringuosius architektoninius ele­mentus ‒ nuo akinančių vėlyvojo jugendo stiliaus lubų iki moderniausių spalvingų baldų, ant kurių galima prisėsti. Pastatas paverstas biblioteka 1999 m. ir nuo 2001 m. teikia šiuolaikinės, muldimedijų ir tarpkultūrinės informacijos paslaugas.

Daugeliui kėlė abejonių, kad tarnybinis pastatas gali funkcionuoti kaip pilietinis kolektorius. Biblioteka iš prigimties yra viešoji ir demokratinė vieta, tačiau beveik niekada tradicinės bibliotekos nėra atviros bendruomenės gyvenamos vietos. Dažniausiai tai atokesnės erdvės, į kurias einama tikslingai ir atsižvelgiant į ribotas darbo valandas, jos slegiamos sakralinės tylos, skirtos tik knygų skaitytojams, todėl psichologiškai atstumiančios visus kitus. Pagal vyraujantį mentalitetą, niekas nesiveda vaikų pasivaikščioti po biblioteką, neužsuka ten išgerti kavos. O šio išskirtinio bolonietiško sprendimo struktūra ir vieta tai daryti leidžia atskleisdama skirtumą tarp griežtai funkcionalios, vieną tikslą turinčios vietos projektavimo ir daugelio toje pačioje erdvėje susipinančių santykinių tikslų įsivaizdavimo. Žvelgiant iš urbanistinio kvalifikavimo pusės, Salaborsa ‒ unikali tokio tipo patirtis visoje Italijoje ir dėl išskirtinės padėties: biblioteka atsiveria į pagrindinę miesto aikštę Piazza Mag­giore, taigi Bolonijos gyvenimas teka tiek priešais biblioteką, tiek jos viduje. Norint į ją patekti saulėtomis dienomis, tenka brautis pro laiptus nusėdusius ir besišnekučiuojančius vaikinus ir merginas, kurie šioje erdvėje jaučiasi kaip namie.

Abu minėtieji pavyzdžiai siūlo daugiau nei tai, kas yra jų viduje, ‒ jie patys tapo tikslu, t. y. vietomis, į kurias einama todėl, kad čia gražu ir kad tai pilietinės laisvės, kurias vadiname teisėmis. Jei egzistuoja pilietinė teisė į grožį, tai tokios vietos kaip Arabų šalių institutas ir Salaborsos biblioteka garantuoja šią teisę visiems. Ir nesvarbu, ar tai aikštė, baras, biblioteka ar muziejus. Naudojimo paskirties kategorija taikoma ne tam, kas vyksta erdvės viduje, bet tiems, kurie toje erdvėje lankosi ir patį lankymąsi transformuoja į pilietinę patirtį.

 

1 V. Gregotti. „Tre forme di architettura mancata“. – Torino: „Einaudi“, 2010.

2 Felsina nuo Velza (Felsa) – sulotynintas pavadinimas, kurį etruskai davė Bolonijos miestui V a. pr. Kr.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Michela Murgia. „Futuro interiore“. – Torino: „Einaudi“, 2016.