Jutiminė istorija. Uoslė ir skonis
„...nuo kvapų galėjo apgirsti galva. Į latakus pilamų paplavų dvokas maišėsi su begėdiškai išsikvepinusių moterų gėlių vandens dvelksmu, čia pat gūsiais užnešdavo deguto kvapą nuo naujai dengiamų stogų, čia pat – čirškinamo lydyto sviesto ir ką tik iškeptų riestainių. Aukštutėliau Šventojo Mykolo Arkangelo ir Pilies gatvių sankirtos viską nustelbė gaižūs raugtų kopūstų ir silkių kvapai, mat kiek toliau nuo didžiulės tarsi laivas raudonų plytų bažnyčios buvo įsikūręs milžiniškas žuvų turgus, kur sūdytas, rūkytas ar šiaip švinktelėjęs laimikis maišėsi su šviežiu, išdėliotu ant meldų ir vandenžolių. Žuvyną netrukus nustelbė mira ir smilkalai iš dviejų didžiulių kodylų ir Norvaišos su visa manta turėjo stabtelėti praleisti šventojo Kazimiero garbei surengtos procesijos, kurią vedė Katedros kapitulos nariai, aukštai iškėlę gryno sidabro šventojo statulą su paauksinta lelija rankoje.“ (Kristina Sabaliauskaitė. „Silva rerum“)
„Ropės Lietuvos daržuose karaliavo nuo XIV iki pat XX amžiaus, kai jas galutinai išstūmė bulvės. XIV amžiaus daržuose (ar jų aplinkoje) dar galėjo būti auginami pusiau maistiniai, pusiau prieskoniniai augalai: kmynai, garstyčios, aguonos, kanapės, tačiau jais ilgai sotus nebūsi. XIII–XIV amžių sandūroje ropės, ridikai, svogūnai, kopūstai, kultūriniai obuoliai buvo perkami Livonijoje ir jų užtekdavo tik diduomenės stalui. Tuo metu ten dar auginti burokai, česnakai, tačiau jų kelias į Lietuvą buvo ilgas ir ne rožėmis klotas – reikėjo gauti ne tik sėklų, bet ir iš karo žygių parsivesti vieną kitą naujus augalus mokantį auginti belaisvį.“ (Rimvydas Laužikas. „Istorinė Lietuvos virtuvė“)
Šįkart grįžtu prie to, kas „Literatūros ir meno“ puslapiuose jau svarstyta (2017, Nr. 20, 27) – istoriškai keitėsi žmonių gebėjimas matyti, užuosti, girdėti, liesti, ragauti, o šie potyriai yra ne tik fizinis, bet ir socialinis bei kultūrinis veiksmas.
Pasitelkę šias tezes pažvelgsime į uoslės ir skonio jutimo sferas iš idėjų, kultūros, socialinės ir ekonominės istorijų perspektyvos neužmiršdami, kad apie praeitį galima ne tik mąstyti, ją taip pat įmanoma (daugiau ar mažiau sėkmingai) patirti juslėmis. Ir paskutiniame „Istoriko teritorijos“ tekste, ir šįsyk keliaujant jutiminės istorijos keliais ir aplinkkeliais daugiausia padėjo Marko M. Smitho knyga „Sensing the Past: Seeing, Hearing, Smelling, Tasting and Touching in History“ (University of California Press, 2007).
I. Užuosti
Kvapai senajame ir šiandienos pasaulyje buvo ir yra individualūs bei intymūs, kolektyviniai ir vieši; įvairiose epochose jie atliko tam tikrų mentalinių ir fizinių riboženklių funkciją padėdami apibrėžti socialines grupes, rases, lytis. Taigi kvapas ilgai buvo įrankiu, padedančiu identifikuoti ir apibūdinti kitą ir taip pateisinti tam tikrą elgseną jo atžvilgiu.
Ikimodernioje visuomenėje kvapas glaudžiai sietas su individo fizine sveikata. O nosis gali gydytojui pasakyti daugiau ir esmingesnių dalykų nei akys, neva užfiksuojančios tik tai, kas „paviršiuje“.
Kvapai taip pat atliko itin svarbią funkciją dvasiniame gyvenime – tikėta, jog smilkalais ar ant laužo atnašaujamos aukos kvapu galima pelnyti dievų dėmesį ir palenkti juos į savo pusę. Ankstyvajai krikščionybei kvapas svarbus kaip pagalbininkas atskiriant „gera“ nuo „bloga“, „nuodėminga“ nuo „šventa“. Tiesa, pirmaisiais mūsų eros amžiais krikščionys gana įtariai žiūrėjo į smilkalus, tačiau IV–V a. situacija pakito.
Tad galima teigti, jog kvapai ir kvepalai buvo itin svarbūs antikos pasaulyje – Senovės Graikijoje, Romoje jie padėjo atskirti privačias ir viešąsias erdves, kūrė tam tikrų renginių (bendrų pietų, sporto varžybų, visuomenės susirinkimų) atmosferą.
Kvapą kaip idėjų, socialinės ir kultūros istorijos tyrimo objektą analizuojantys mokslininkai atkreipė dėmesį, kad modernybė slopino kvapus akcentuodama regos svarbą. Šį teiginį pagrindžia Constance Classen atliktas Vakarų civilizacijos žmogaus požiūrio į rožes kaitos tyrimas. Anot kultūros istorikės, rožės ilgai vertintos ne tik dėl estetiškos išvaizdos, bet ir dėl skleidžiamo kvapo, sieto su „dvasine tiesa“ ir „kūno sveikatingumu“. C. Classen atlikti tyrimai leidžia teigti, jog Apšvietos epochoje žmonės daugiau dėmesio pradėjo skirti rožių išvaizdai (o ne skleidžiamam aromatui!), todėl floristai ėmė puoselėti šias gėles visų pirma dėl jų išvaizdos. Požiūrio į rožes kaita, anot C. Classen, neatsitiktinė. Istorikė mano, jog XVI a. Vakarų Europoje padidėjo jautrumas rega patiriamam grožiui, o šio jautrumo pikas pasiektas Apšvietoje. Apšvietos žmonės buvo tiesiog apsėsti regėjimo ir juo įgyjamo pasaulio patyrimo (daugiau žr.: Contance Classen. „World of Sense“. – Routledge, 1993).
Modernybės pasauliui kvapas išliko labai svarbus – pasitelkiant jį konstruoti klasiniai bei individualūs identitetai, žymėtos lyčių ir rasių ribos. Pavyzdžiui, jeigu pasibaigus Apšvietai vyrai (ir vyriškumo sampratos) buvo siejami su ūgiu, išsilavinimu, intelektualumu, pagaliau ‒ tam tikromis moralinėmis savybėmis, tai apibūdinant moterį buvo itin svarbus... kvapas. Idealios motinos paveikslo esminis dėmuo – „tyras kvapas“, kurį būtent ir skleidė gėlių aromato kvepalai.
Kvapas kaip priklausomybės tam tikrai socialinei klasei ar grupei riboženklis vėl aktualizuotas XVIII a. viduryje, kai Vakarų pasaulio elitas ėmė masiškai naudotis galimybe išryškinti arba užmaskuoti kūno kvapą. Praėjus mažiau nei šimtmečiui, XIX a., kvapą išryškino arba maskavo jau ir vidurinioji klasė.
Modernioje epochoje kvapas imtas sieti ir su socialine kontrole. Visuomenė, pasitelkdama įvairias taisykles, gali gintis nuo tam tikrų viešose erdvėse sklindančių kvapų, galinčių neigiamai paveikti jos gerovę ar sveikatą.
Aptartos kvapų įtraukimo į mūsų sociokultūrinį gyvenimą praktikos (kvapo maskavimas arba išryškinimas, identifikacija, tapatybės konstravimas, „aš versus kitas“ atskyrimo veiksmas etc.) iki šiol yra mūsų kasdienybės dalis, o vyrai ir moterys, prieš pradėdami dieną, neretai „puošiasi“ skirtingų kvepalų teikiamais aromatais atsižvelgdami į savo darbotvarkę – mokslinė konferencija, dalykiniai pietūs, romantiškas pasimatymas, vakarėlis klube ar klasikinės muzikos koncertas...
II. Aštuonkojų ir sardinių kvapas Monterėjuje
Kvapas atliko svarbią skiriamąją funkciją ne tik Vakarų Europoje, bet ir Naujajame pasaulyje. Verta papasakoti apie Kalifornijos valstijoje Monterėjuje du kartus skirtingais amžiais įsiplieskusias audringas diskusijas dėl miesto erdvėse pasklidusių kvapų – įvykiai aprašyti M. Smitho knygoje „Sensing the Past“.
Pirmosios batalijos Monterėjuje kilo 1890-aisiais. Epicentru tapo kinų žvejys, kurio įprotis saulėje džiovinti sugautus aštuonkojus erzino ir pykdė baltuosius miesto gyventojus bei turistus, o ypač – keliautojus, apsistojančius „Hotel Del Monte“ (atidarytas 1880-aisiais ir tuo metu pelnytai vertintas kaip vienas prabangiausių viešbučių Šiaurės Amerikoje). Tarp baltųjų amerikiečių vyravo įsitikinimas, kad aštuonkojo „dvokas“, sumišęs su kino žvejo kvapu, buvo „žemesniosios klasės, nešvaraus, kitokio žmogaus tvaikas“. Žinoma, žvejys ir jo aštuonkojai tebuvo pretekstas, nes Monterėjaus apylinkėse norintieji plėtoti turizmą jau seniai kritikavo kinų žvejų kaimus kaip „ypač purvinus ir apgaubtus gendančios žuvies dvoko“. Ginčo arbitrui „The Pacific Improvement Company“, kuriai priklausė ir „Hotel Del Monte“, ir žemė, kurioje buvo įsikūrę kinų žvejų kaimai, baltųjų Monterėjaus gyventojų skundai dėl „blogo kvapo“ tapo argumentu nutraukti sutartį su kinų žvejais ir iškraustyti juos iš miesto. Konfliktas dėl kvapų ten pat vėl įsiliepsnojo XX a. 4 dešimtmetyje. Šį sykį nesantaikos obuoliu tapo Ocean View aveniu įsikūrę sardinių konservų fabrikai. Iš jų sklidęs aitrus sardinių kvapas buvo toks intensyvus, kad Monterėjus buvo vadinamas „Monterey-by-the-Smell“ („Monterėjus pagal kvapą“). Nenuostabu, jog nekilnojamojo turto bei viešbučių savininkai ir turizmo plėtra suinteresuoti politikai pakilo į kovą su sardinėmis ir jų konservų gamintojais. Tiesa, sardinių konservus gaminantys verslininkai neįrodinėjo, kad jų verslas „kvepia“, tačiau argumentavo, esą „turistų nosys pernelyg jautrios“ ir atkreipė dėmesį į tai, koks didžiulis smūgis tektų miesto ekonomikai uždarius sardinių fabrikus.
Ekonominiai argumentai šįkart nugalėjo ir Ocean View aveniu įsikūrę sardinių konservų fabrikai toliau skleidė anaiptol ne maloniausius kvapus.
III. Ragauti
Nors senovės Graikijos filosofai skonį laikė „žemesniu“ už regėjimą, tačiau įvairiose epochose jis atliko labai daug svarbių socialinių bei kultūrinių funkcijų.
Valgymas ir gėrimas kaip socialinio autoriteto kūrimas; maisto ragavimas arba aukojimas kaip religinių apeigų dalis; skonis – tam tikros geografinės erdvės įprasminimo ir specifiškumo išryškinimo priemonė; maistas ir jo vartojimas kaip grupinės tapatybės konstravimo būdas – tik keli aspektai, kuriais domisi istorikai, tyrinėjantys senąsias visuomenes ir jose susiklosčiusias skoniu paremtas ragavimo praktikas.
O Vakarų žmogaus santykį su maistu analizuojantys mokslininkai pastebi kelis labai svarbius procesus. Skonio istorijos tyrinėtojai teigia, jog pirmasis lūžis Vakarų Europoje įvyko XIII a., kai pakito maisto produktų, jų ingredientų ir prieskonių vartojimas, atskyręs viduramžių epochos žmogų nuo senovės Graikijos ir Romos pasaulių. Šis lūžis siejamas su arabiškos ir islamo kultūros kulinarinės tradicijos įtaka, kuri XIII a. pasiekė Normandiją ir Angliją. Koks šio proceso rezultatas? Rytietiški prieskoniai pakeitė europiečių vartojamo maisto skonį, taip pat suteikė to meto elitui naujas galimybes demonstruoti savo turtą prie pietų arba vakarienės stalo. Ne mažiau svarbūs ir mentaliniai pokyčiai – iš Rytų perimtas imperatyvas „gerk ir valgyk pasimėgaudamas“ XIII a. pradėjo kelionę per viduramžius.
Ankstyvųjų moderniųjų amžių Europoje (XV a.) jau aptartos įtakos slopo. Ėmė ryškėti modernios europietiškos virtuvės idėjos kontūrai. Tuo metu humanistai ragino atrasti „autentišką“ graikų-romėnų paveldą ir „grįžti prie ištakų“. Renesanso epochoje sukurta „skonio arka“, sujungusi ankstyvosios modernybės Europą ir antikos epochą. Kita vertus, tada Europa ne tik ieškojo kelio savo šaknų link, bet ir intensyviai tyrinėjo pasaulį. Juk tai buvo didžiųjų geografinių atradimų bei kelionių laikas, kai europiečiai pradėjo kurtis įvairiose Afrikos, Azijos ir Amerikos erdvėse. Persikėlėliams į naujus pasaulius prasidėjo ragavimo nuotykių bei revoliucijų metas, o Europą taip pat užplūdo nauji skoniai ir maistas. Bulvės, pomidorai, kukurūzai, įvairūs pipirai, šokoladas ir kakava rado kelią į europiečių virtuvę ir pamažu tapo mūsų kasdienybės dalimi. Beje, keliaudami, prekiaudami, užkariaudami ir apsigyvendami naujose erdvėse europiečiai ne tik ragavo, pirko, pritaikė maistą savo reikmėms, bet keitė ir vietos gyventojų valgymo įpročius. Naujausiųjų laikų Vakarų Europos gyventojų kurtoje maisto kultūroje nemenką vaidmenį atliko Prancūzija ir Anglija.
Skonio potyris Renesanso ir Apšvietos žmonėms svarbus tapo dėl prancūziškos virtuvės ir jos sukurtos maisto ruošimo bei ragavimo kultūros. Galima teigti, jog prancūzų virtuvė XVII a. sujungė mokslą ir jusliškumą, sukūrė tam tikrą sistemą, kaip ir ką derėtų valgyti. Šios sistemos gairės išliko svarbios iki pat XXI amžiaus. Britų virtuvė iki XVIII a. vidurio buvo blyški ir neįkvepianti. Ant britų stalų tuo metu dažniausiai buvo patiekiamos bulvės ir mėsa, desertu britui tapdavo pro virtuvės ar valgomojo langą matomi Albiono ūkai. Tiesa, antroje šio amžiaus pusėje situacija iš esmės pasikeitė: augant ekonomikai įvairių maisto produktų ir prieskonių iš kitų šalių tiekimas stabilizavosi, o tai lėmė maisto, skonio ir jo subtilumo sferų pokyčius.
Naujas maistas ir skonio paletės britų kasdienybėje atradimas sukėlė iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtą reakciją – norą pabrėžti savosios virtuvės angliškumą. Į vartojimo, maisto gaminimo ir skonio orbitą buvo įtraukas ir... nacionalizmas, o maistas XVIII a. Didžiojoje Britanijoje susietas su tautinio identiteto formavimu ir palaikymu. Tuo pat metu maistas britams tapo ir svarbiu socialiniu riboženkliu, padedančiu apibrėžti ir išlaikyti socialinį statusą. Dėl tuo metu vykusios greitos urbanizacijos keitėsi ir visuomenė, o elitas atsidūrė situacijoje, kai pasidarė neįmanoma nustatyti „tikrosios žmogaus socialinės vertės“ vien tik į jį pažvelgus. Todėl socialinių laiptų viršuje esantieji buvo priversti ieškoti naujų socialinių riboženklių. Vienu iš jų tapo skonis ir jį teikiantis maistas.
Ir kvapo, ir skonio istoriją tyrinėjantys mokslininkai randa daug paralelių tarp XVII ar XVIII a. realijų ir mūsų laikų. Norint šias paraleles užfiksuoti nereikia būti kultūros istoriku arba antropologu. Užtenka prisiminti asmenines patirtis, teikiančias peno jutiminės istorijos tyrimams. Pavyzdžiui, ar prisimenate XX a. pabaigą, tiksliau – 1991-uosius, kai sangrija – ispaniškas silpnas alkoholinis gėrimas, gaminamas iš raudonojo vyno su vaisiais ‒ ką tik laisvės į plaučius įtraukusiems lietuviams atrodė vienu svarbiausių sėkmingo gyvenimo ženklų ant vaišių stalo. Arba kaip neprisiminus XXI a. Vilniaus, San Fransisko ar Vroclavo hipsterių, kurių gyvenimo būdą kritikuojantys aštrialiežuviai sukūrė kalambūrą: „Be Benedikto kiaušinio ryte diena žlugo neprasidėjusi!“
IV. Jutiminė istorija kaip asmeninės biografijos dalis ir muziejų belaisvė
Neatsitiktinai prabilau apie asmeninius prisiminimus kaip svarbų šaltinį apmąstant jutiminę istoriją. Juk būtent pojūčiai giliausiai įsirėžia asmeninės atminties archyve, o šiam pamažu virstant užmaršties rezervuaru prisilietimas, skonis, garsas arba vaizdas gali tapti tiesiausiu keliu iš praeities susigrąžinant kažkada patirtus dalykus, sutiktus žmones, pasakytus žodžius. Kartais mūsų asmeninėje istorijoje sukauptos jutiminės patirtys slūgso visai šalia, tereikia apie jas pagalvoti. Tarkime, pasakius žodį „pusryčiai“ man tuoj pat prieš akis iškyla „Marriot“ restorane, esančiame Naujojo Orleano centre, ruošiami patiekalai; išvydus Lisabonos nuotraukas smegenys iškart primena Avenida de Liberdate ir kitas šio miesto pagrindines gatves persmelkusius aitrius kvapus, kurie ankstyvą rytą link Težo upės traukiantį prašalaitį apgaubia lyg moskitų spiečius.
Žinoma, praeities tyrinėtojų ir istorinius jutimus bandančių atkurti muziejininkų užduotis daug sunkesnė už mano ką tik aprašytą mentalinį procesą, vykstantį vieno žmogaus galvoje. Apie neperžengiamas prarajas, kurių neįmanoma įveikti pojūčių rekonstruktoriams, jau rašiau šių metų „Literatūros ir meno“ Nr. 20, todėl prie to klausimo nebegrįšiu. Kita vertus, siekiant patirti praeitį arba norint įsivaizduoti, kaip mus dominančiose situacijose jautėsi, save ir pasaulį juto anuomet gyvenę žmonės, kartais nebūtina užsiimti sudėtinga teorine arba metodologine ekvilibristika. Dažnai užtenka vieno žingsnio nežinomybės link. Tuo žingsniu gali tapti... prisilietimas.
XXI a. žmogus su istorija dažniausiai susitinka jos įkalinimo vietose – muziejuose. Dabar šiose liūdnose vietose mes galime tik žiūrėti į eksponatus, nuo mūsų atskirtus stiklu ar apsauginėmis juostomis, stebimi budrių, salėse budinčių muziejaus darbuotojų, pasiruošusių tuoj pat „neutralizuoti“ įsijautusį istorijos mėgėją. Tačiau iki XIX a. vidurio niekas neimdavo į galvą, jeigu koks nors Paryžiaus arba Londono senienų muziejaus lankytojas jam patikusį eksponatą pakeldavo, pakratydavo, pauostydavo ar kitaip bandydavo ištirti. Todėl jeigu jums nepatinka muziejuose įkalinti istorijos fragmentai ‒ eikite jums dar nepažįstamų senamiesčių gatvėmis, tyrinėkite jose stovinčių namų fasadus žvilgsniu, uoskite įvairiausius kvapus ir lieskite, čiupinėkite ir krapštinėkite! Žinoma, jei rankomis apsikabinsite Romos Panteono koloną, gal kam nors ir pasirodysite keistokas (-a), tačiau pasidovanoti tokį įspūdį tikrai verta. Ypač sutemoms leidžiantis ant Romos, kai Panteonas pradeda panašėti į kosminį marsiečių laivą, kažin kodėl nusileidusį barokinės puotos epicentre.
Post scriptum
Nepaisant dabar intensyviai plėtojamos jutiminės istorijos ir jos tyrimų, mums atveriančių naujus praeities horizontus (kuriems buvo skirti net trys „Istoriko teritorijos“ tekstai), ne pro šalį prisiminti ir jos ribotumus, apie kuriuos taip pat užsiminta. Jutiminis praeities matmuo istorikams atsiveria tik per tekstus, o šie, kaip žinome, turi savo galimybių ribas.