Migrantai. Kas blogiau – nuskęsti Viduržemio jūroje ar sušalti miške?

× Lina Laura Švedaitė

Mantautas – „Sienos grupės“ aktyvistas, Lietuvos pasienyje yra sutikęs ne vieną migrantų grupelę. Kūčių dieną drauge su kitais savanoriais suteikė humanitarinę pagalbą sunkiai sergančiam pabėgėliui ir už buvimą pasienio zonoje be leidimo gavo baudą. Naujųjų išvakarėse Valstybės sienos apsaugos tarnyba daug nedetalizuodama viešai pranešė, kad dėl pagalbos migrantams toje užkardoje pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Anaisa – „Sienos grupės“ savanorė iš Portugalijos.


Mantautas: „Kai visuomenė žino tik statistinius skaičius, empatijos nėra“


Kodėl esi „Sienos grupės“ savanoris?

2015–2016 m. Balkanuose prasidėjo pabėgėlių krizė. Kaip tik tuo metu studijavau erdvių antropologiją ir rašiau magistro darbą apie Šengeno erdvės pasienius, apie ten gyvenančius žmones, jų santykį su „sienomis“. Nemažai skaičiau apie JAV ir Meksikos situaciją – ten viskas taip pat, kaip šiandien pas mus, tik masteliai didesni: dykumoje veikia pagelbstinčios migrantams savanorių grupės bei grupės, nusiteikusios prieš mig­raciją. Studijuodamas gilinausi ir į tarpukario Lietuvos politinius ir socialinius judėjimus, tai skatino nelikti abejingam prasidėjus migrantų krizei Lietuvoje.

 

Lietuva, 2021 m. žiema. „Sienos grupės“ nuotrauka
Lietuva, 2021 m. žiema. „Sienos grupės“ nuotrauka

 


Ar pabėgėlių krizė Lietuvos pasienyje kuo nors ypatinga?

Regis, nevyksta nieko, kas nebūtų vykę kitur. Galbūt Lietuvoje šalčiau. Būtų galima pasiginčyti, kas blogiau – nuskęsti Viduržemio jūroje ar sušalti miške.

Šią vasarą, kai krizė tik mezgėsi, teko bendrauti su slovėnais, kurie drąsiai teigė, kad nesam kitokie nei Graikija, Kroatija, Bosnija ar Slovėnija, ir perspėjo, kad pasieniečiai pradės stumti migrantus atgal į Baltarusijos pusę. Taip ir nutiko. Kita vertus, visuomenės reakcija pas mus pasyvesnė. Kai šie procesai vyko Slovėnijoje ar Graikijoje, didžiulė gyventojų dalis, ypač kairysis sparnas, buvo šokiruota ir migrantai sulaukė stipraus palaikymo. Žmonės jautė gėdą.

Kita vertus, Lietuvos geopolitinė situacija nepavydėtina – mes patys juk nesirinkome stumdyti žmonių. Tarkim, Olandija ar Danija dėl to gali atsipalaiduoti. Labai nesinorėtų, kad Lietuva virstų militarizuota Europos sienų saugotojų grupuote, užuot buvusi pliuralistine visuomene.


Kodėl visuomenė į krizę reaguoja pasyviai?

Dalis Lietuvos visuomenės yra šviežiai prakutusi, kuria gerovę ir nori ja pasidžiaugti, negalvoti apie nepatogius klausimus. Mes dar nesame išsigydę savo traumų.


Ką veikia pasienio savanoriai?

Lietuvoje savanoriai lanko migrantų grupes, kurios nutolsta nuo sienos daugiau nei 10 kilometrų, o tai pagal galiojančią tvarką leidžiama, duoda joms maisto, drabužių, reikalingiausių daiktų, kad išgyventų žiemą. Pasitaiko atvejų, kai partizaniniais metodais gauname leidimą patekti į pasienio zoną ir padėti ten esantiems sušalusiems žmonėms. Dar susirašinėjame su migrantais, esančiais Lietuvos stovyklose, grįžusiais į gimtąsias šalis ar į Baltarusiją. Nuo išstūmimo, deja, esame apsaugoję tik 5 žmones. Negalime jiems nieko žadėti, negalime patarti. Ir apskritai adekvačios humanitarinės pagalbos žiemą suteikti neįmanoma. Tarkim, kaimyninėje Lenkijoje savanorių grupės daug stipresnės, labiau patyrusios, jie turi ir teisininkų, padėjusių migrantams gauti prieglobstį.

 

Irakiečių ir somaliečių, Čepkelių 14-uko, sulaikymo operacija. 2021-11-30, Mantotų kaimas, Varėnos rajonas. „Sienos grupės“ nuotrauka
Irakiečių ir somaliečių, Čepkelių 14-uko, sulaikymo operacija. 2021-11-30, Mantotų kaimas, Varėnos rajonas. „Sienos grupės“ nuotrauka

 


Pabėgėlių krizė puikiai parodo, kaip visuomenė elgiasi susidūrusi su Kitu. Ką manai apie sklandančią informaciją, kad kai kurie atvykėliai turtingesni už dažną lietuvį, kad jie nebėga nuo karo ir panašiai?

Tikriausiai yra susikurtas karo pabėgėlio įvaizdis – apskuręs, basas, kruvinu veidu. O atvažiuoja šiltai apsirengę su stambiais grynaisiais kišenėse. Bet mes net nežinome, ką tie žmonės pardavė, o gal pasiskolino, kad atsidurtų čia. Aišku, jie turi gerus, gal net prabangius telefonus – kai nežinai, kuo viskas baigsis, reikia patikimo ryšio, GPS, ilgai laikančių baterijų. Galų gale, atsidūrus miške, kai tavęs nepraleidžia nei į vieną, nei į kitą pusę, pinigai netenka vertės. Esame sutikę grupių, jau 7 kartus kirtusių Lietuvos ir Baltarusijos sieną. Jie išsekę ir grįžtų atgal, bet tokio varianto neturi. Palaikau ryšį su dviem somalietėmis, šiuo metu esančiomis Minske ir svarstančiomis grįžti į Somalį, nors ten joms grasino teroristai, nužudyta šeimos narių. O kai kurie nenori grįžti iš didelės gėdos arba yra baisiai prasiskolinę, praradę visus pinigus.

Mes visi didžiuojamės Simu Kudirka, iššokusiu iš sovietų laivo, didžiuojamės pokario dipukais, emigravusiais į Ameriką, kitaip tariant, didžiuojamės lietuvių migrantais...


Yra teigiančių, kad daugelis jų žinojo, kur važiuoja.

Daug kelionių agentūrų melavo ir Aliaksandras Lukašenka melavo. Nežinome, kiek žmonių atskrido... Vokietijos sieną šią vasarą pasiekė apie 10 000 pabėgėlių, iš 40 000 mėginusiųjų – tikslą pasiekė visai nemažas procentas. Vasarą sieną kirsti buvo labai leng­va. Negaliu nesutikti – daugelis žinojo, kur važiuoja, ir nėra kvaili. O žinia, kad mes uždarėme sienas, greičiausiai vėlavo.

Taip, vyksta vadinamasis hibridinis karas, bet šiuo žodžių junginiu tikrai per daug manipuliuojama.


Baiminamasi Vladimiro Putino kėslų, teroristinių atakų...

Taip, bet visa tai reikia įrodyti, atlikti tyrimą. Galbūt ir yra įsimaišęs koks teroristas ar Putino agentas, bet negalima tiesiog sėdint Seime ar ministerijoje ant kėdutės svaidytis tuščiais kaltinimais visiems atvykėliams, net ir vaikams. Aš tai vadinu cinišku ir makabrišku kaštų optimizavimu.


Arba manoma, kad Europą užvaldys kitataučiai, musulmonai.

Šie procesai Vakarų Europoje prasidėjo jau prieš 50 metų, jei ne anksčiau. Bijoti reikėjo stojant į Europos Sąjungą. O Lietuvoje gyventojų skaičius nuolat mažėja, tik mes apie tai jau nebekalbame. Skaičiau, kad nuo šio rugpjūčio iki gruodžio dėl migracijos ir natūralios gyventojų kaitos šalies populiacija sumažėjo 7700 žmonių, beveik tiek pat, kiek migrantų išstūmėme. Simboliška ir iškalbinga statistika.


Kaip susitinkate su migrantais Lietuvos pasienyje?

Važiuodamas pirmą kartą bijojau, baiminausi ir baltarusių tarnybų. Neaišku, kaip į mus žiūrės Lietuvos pareigūnai. Gavome žinią iš 12 žmonių grupės – 11 vyrų ir 1 mergina. Visai linksma kompanija, jaunesnio amžiaus. Dar nespaudė šaltis. Išgėrėme arbatos, nusifotografavome. Palyginus su vėlesniais atvejais, šis buvo vienas lengvesnių, bet vis tiek likau šokiruotas. Labai norėjosi visais pasirūpinti, atsirado emocinis ryšis. Kolegė savanorė, socialinė darbuotoja, patarė per daug neįsijausti, paleisti – padariau, ką galėjau, ir viskas. Jei vežčiau juos kur nors sušilti, sėsčiau į kalėjimą. Kitą kartą jau teko važiuoti pas 4 vyrus. Sumušti gulėjo ant sniego, drebėjo. Su jais vėliau sąmoningai nusprendžiau kontakto nebepalaikyti, per sunku. Teko sutikti grupę su vaikais, vienas sirgo. Apie juos turėjau liudyti Seime, Žmogaus teisių ir Užsienio reikalų komitetuose. Liūdniausia, jog viešai skelbta, kad ši 14 žmonių grupė nusprendė grįžti į Baltarusiją savo noru, per „Panoramą“ rodė siužetą su vienu kurdu iš tos grupės – kaip įrodymą. Vaikų teisių kontrolierė, aplankiusi juos, teigė, kad vaikai atrodė laimingi. Aišku, jie atrodė laimingi – nudžiugo sutikę miške žmogų. Su šia grupe kalbėjomės iškart po išstūmimo: stovėjo tamsoje ne iki galo supratę, kas įvyko, visi sakė, kad nori likti Lietuvoje. Gėdinga.


Koks pasieniečių santykis su migrantais?

Žiniasklaidoje jau pasirodo jautrių pasieniečių istorijų ir liudijimų. Ir labai gerai. Blogiausia, kad užsieniečiai dažnai nuasmeninami, vadinami nelegaliais migrantais, hibridinio karo kulkomis. Kai Seime užsiminiau, kad su migrantais kalbėjausi telefonu, nustebo: „Jūs turite jų numerius? Susišnekėjote?“ Kitaip tariant, kai visuomenė žino tik statistinius skaičius, empatijos nėra.


Nori nenori, bet ryškėja istorinės paralelės, kad ir su 1941-aisiais?

Taip. Vien faktas, kad nuo pasienio mus, važiuojančius su tamsesnio gymio portugale savanore, jau giliai šalyje sustabdė pareigūnai ir turėjome parodyti dokumentus, kelia nerimą. Gyvename labai keistoje vietoje, kur reikia partizanauti, slapstytis, kad atliktume, regis, savaime suprantamus, žmogiškus veiksmus, pavyzdžiui, padėtume žmonėms nesušalti. O kur dar neapykantos kalba socialiniuose tinkluose...

Neseniai perskaičiau Milano Kunderos „Nepakeliamą būties lengvybę“. Jis rašė, kad Vidurio Europa neegzistuoja, kad ši dalis yra Vakarų civilizacija, per klaidą atsidūrusi Rytuose. Perskaitęs šią mintį pagalvojau, kad mes šiemet esame Rytų civilizacijos dalis, per klaidą atsidūrusi Vakarų Europoje. Tikrai nesame Šiaurės Europa.


Anaisa: „Klimatas keičiasi, migracija tik intensyvės“


Gyveni kitame Europos gale, kur Lietuvos pabėgėlių krizė turėtų rūpėti mažiausiai. Kodėl čia atvykai?

Per didžiąją pabėgėlių krizę savanoriavau Graikijoje ir nuo to laiko aktyviai domiuosi migrantų padėtimi Europoje. Išgirdusi apie įvykius Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje pradėjau ieškoti čia esančių savanorių grupių, prie kurių galėčiau prisijungti. Bendradarbiaudama su didesnėmis organizacijomis įgijau blogos patirties, ten dažnai pasiklystama taisyklėse, sunkiau žmogui suteikti realią pagalbą, todėl ieškojau nedidelės grupės. Į Baltarusiją patekti sunkiau, Lenkijoje savanorių daugiau, tad susisiekusi su „Sienos grupe“ nusipirkau bilietą ir atvykau.

 

Penki vyrai gyvena dvivietėje palapinėje. 2021 m. žiema, Lietuva. „Sienos grupės“ nuotrauka
Penki vyrai gyvena dvivietėje palapinėje. 2021 m. žiema, Lietuva. „Sienos grupės“ nuotrauka

 

O Portugalijoje apie šią migrantų krizę nekalbama, šiandien visur tik kovidas. Dar viena priežastis atvykti – viską pamatyti savo akimis ir informaciją parvežti ten. Graikijos krizė skambėjo visame pasaulyje, Lietuvos ir Baltarusijos krizės tarsi nėra.


Ar skiriasi patirtys Graikijoje ir Lietuvoje?

Lietuvos pasienyje nuoširdžiai nustebau pamačiusi, kaip viskas sukarinta. Nesijaučiau saugi. Savanorių veikla kriminalizuota, mums nebuvo leista padėti žmonėms. Turėjome nuo pareigūnų slapstytis. Mane šis faktas šokiravo. Taip pat nustebino, kad lietuviams ši globali ir lokali problema nelabai rūpi. Juk pati Lietuva išgyveno tiek daug neteisybės.


Kokie įspūdžiai iš Lietuvos pasienio?

Labai prastos oro sąlygos. Pirma grupė, kuriai teko padėti, 5 pavargę sirai. Universitetų studentai. Jie rodė šunų įkandimus ir klausė: „Kodėl su mumis taip elgiamasi?“ Teko matyti sudaužytus telefonus, kitus sugadintus migrantų daiktus. Nepadėti yra nusikaltimas, o šitaip kenkti – kažkas nesuvokiama. Su šia grupe kontaktą palaikiau ir vėliau: 4 iš jų grįžo į Siriją, greičiausiai buvo pagauti ir turėjo eiti į kariuomenę. Ryšys nutrūko. Vienas siras vilkėjo šlapią megztinį, pasiūlėme persivilkti, tačiau griežtai atsisakė sakydamas, kad megztinis yra vienintelis daiktas, primenantis mamą, žuvusią kare. Vienam migrantui, su kuriuo palaikau kontaktą, pavyko nusidanginti iki Olandijos. Rašė, kad ten geriau nei miške. Supratau, kad tai dar nėra sėkmės istorija.

Beje, atėjus pavasariui miške rasime ne vieną lavoną. Žmonės nėra registruojami, tad dingti labai paprasta. Tokiomis sąlygomis lauke išgyventi tiesiog neįmanoma. Mūsų suteikta pagalba nuo šalčio apsaugo tik apie valandą. Manau, po kelerių metų šie įvykiai atsidurs Europos Žmogaus Teisių Teisme.


Kokia moterų padėtis migrantų stovyklose?

Jos balso neturėjo savo šalyse, neturi ir čia, gyvena didžiuliame pavojuje. Didelis išžaginimų skaičius, daugelis dingsta, įtraukiamos į prostituciją.

 

„Mes nepavojingi. Mes pavojuje!“ Anaisos nuotrauka
„Mes nepavojingi. Mes pavojuje!“ Anaisos nuotrauka

 

Mes, europiečiai, migrantus niveliuojame, galvojame, kad jie visi panašūs, turi tokius pačius įpročius, tradicijas, uždarome į vieną vietą, nepasirūpiname užimtumu, integracijos programomis. Šie žmonės atvyksta iš karo zonų, iš labai prastų sąlygų, jie traumuoti, retas turi gyvenimo viziją, vienintelis tikslas – ištrūkti. Todėl formuojasi gaujos, žvėriškos taisyklės, akis už akį, dantis už dantį.

Kartą Graikijos stovykloje, kai dalinome maistą, prasidėjo muštynės, vyrai atiminėjo maistą iš vaikų, negalėjau tuo patikėti. Pradėjau šaukti, pasidariau labai agresyvi, tokią mano reakciją išprovokavo bendra atmosfera.


Kaip vertini Europos elgesį pabėgėlių krizės akivaizdoje?

Šiandien Europa kaltina Baltarusiją, tačiau pati elgiasi ne ką geriau – mes irgi stumdome žmones, nevertindami jų gyvybės. Baisimės įvykiais Somalyje, Afganistane, bet užsimerkiame dėl įvykių Europos Sąjungoje.

 

2015 m. pabėgėlių stovykla, Graikija.Anaisos nuotrauka
2015 m. pabėgėlių stovykla, Graikija.Anaisos nuotrauka

 

Apskritai kalbant apie pabėgėlių krizę, postkolo­nializmo istorija tęsiasi. Negalime visko imti ir nepatirti pasekmių. Vokietija nusigriebė migrantų grie­tinėlę – daktarus, mokslininkus, o kai atėjo kitų eilė – nebeįsileidžia.

Klimatas keičiasi, migracija tik intensyvės, o Europoje kyla sienos tiek tiesiogine, tiek perkeltine pras­me. Yra bijančių, kad europiečiai išnyks ar susimaišys, bet, tarkim, portugalai jau nuo viduramžių yra susimaišę su arabais.