Neohelėnistas Dimitris Tziovas, – Birmingamo universiteto Bizantijos, Otomanų ir Naujosios graikų kultūros studijų centro dėstytojas, vadovavęs šiam centrui 2000–2003 m., dabar tyrinėja kultūros ideologiją ir redaguoja akademinių leidinių seriją, kurios tikslas – į tarptautinio susidomėjimo žemėlapį įbrėžti šiuolaikinės Graikijos kultūrą.
Naujausia jo knyga „Graikija krizės sąlygomis. Kultūrinė taupymo politika“ („Greece In Crisis: The Cultural Politics of Austerity“, 2017) yra pirmasis bandymas sistemiškai nagrinėti tiesioginius ir netiesioginius ekonominės krizės padarinius graikų kultūrai ir tapatybei. 2014–2016 m. atlikti kolektyviniai moksliniai tyrimai pateikia lyginamąjį požiūrį į kultūros politiką ir jos reprezentacijas Graikijoje finansinės recesijos metais. Juose aptariama politika, tarptautiniai santykiai, istorija, žiniasklaida, archeologija, literatūra, teatras, vaizduojamieji menai ir visos kitos meninės raiškos ir veiklos formos. Pats D. Tziovas knygoje parašė analitinį įvadą ir nemažos apimties straipsnį „Graikijos krizės ir praeities politikos naratyvai“.

Mokslininkas aiškina, kad šiandien „tarptautinė rinka (beje, ir akademinė erdvė) gyvuoja pasaulio literatūros – world literature – epochoje, kur svarbios ne tiek nacionalinės literatūros, kiek individualūs atvejai: knygos ir rašytojai, atstovaujantys nebe egzotikai, o įvairovei“. Nors po 2010 m. atsirado nevienalytės, užtat įdomios graikų „krizės prozos“, labai nedaug pavadinimų kirto Graikijos sieną. Rampos šviesos daugiausia nukreiptos į įvaizdį, „keistus“ filmus ir grafičius, tiesmukiau komentuojančius laiko dvasią.
Graikija visų dėmesį atkreipė priešindamasi neoliberaliai politikai ir ES institucijoms, tačiau krizė šalyje neapsiriboja ekonomikos sektoriumi. D. Tziovas knygoje klausia, kaip nusivylimas taupymu ne tik skatina kurti, bet ir lemia ksenofobiją, gynybinį nacionalizmą, agresiją, tarpusavio kovas. Jis fiksuoja ES kritiką, antivokiškas nuotaikas, įvairius požiūrius į kultūros paveldą, visa tai jungia per praeities ir dabarties įtampą, verčiančią persvarstyti praeitį ir iš naujo nubrėžti ateities planus.

Dimitris Tziovas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kuri meno rūšis, jūsų nuomone, yra tinkamiausias raktas Graikijos krizei perskaityti? Kiek čia svarbi politika?

Manau, krizė keičia ir kultūros raišką. Galima sakyti, gatvės menas yra krizės poezija. Jis išradingas, greitas ir vaizdingas, todėl sudomina net užsienio žurnalistus (žr. „The Economist“, 2017 m. rugsėjo 30 d.), taip pat ir mokslininkus, ieškančius aiškiausios, gyvybingos krizės išraiškos. Ant sienų Atėnuose rastas žodis „kankinuosi“ knygoje aptartas kaip eilėraštis apie krizės kontroversijas ir dviprasmybes (graikiškai βασανίζομαι reiškia ir „kankinuosi“, ir „esu kankinamas“, – vert. past.).

Šiuolaikinis graikų kinas irgi gali būti suvokiamas kaip politinė alegorija ar bandymas užklausti graikų visuomenės ir šeimos uždarumą. Galiausiai lieka politizuoto krizės meno dilema: ar jis apsiribos tik savo vidiniu dramatizmu ir interpretuos krizę kaip lokalią Graikijos problemą (kartu su vidinėmis istorinėmis priežastimis), taip paremdamas dešiniuosius intelektualus ir analitikus, ar atskleis bendresnę Europos problemą, kurios šaknys – tai kapitalizmo krizė ir eurozona, kaip pagrįstai teigia kairieji.

Vadinasi, krizė kelia naujų iššūkių ir verčia iš naujo įvertinti, kiek literatūra kišasi į politiką arba čiuopia visuomenės pulsą. Tačiau nepamirškime, kad graikų literatūra ne visada gebėjo perteikti svarbiausius socialinius pokyčius ir ideologines permainas.

Kaip galima įveikti graikų literatūros uždarumą?

Graikų literatūra – pakraščio literatūra, tad nėra abejonių, kad už šalies sienų ji priimama stereotipiškai. Vykstant lemiamai kovai su meinstrymo literatūromis, akivaizdu: graikų tekstai tikrai neprastesni. Tačiau, kad būtų išgirsti, jie turi suveikti kaip nacio­nalinės metaforos. Kaip žinome, tam puikiai tiko Kazantzakio „Zorba“. (...)

Taip sienas perėjo kolumbietis Gabrielis García Márquezas, turkas Orhanas Pamukas, indė Arundhati Roy ir kiti. Po 2010 m. išpopuliarėjo Christo Ikonomo apsakymai. Neseniai Jeilio universiteto leidyk­loje pasirodė Thanasio Valtinio 1994 m. parašytas romanas apie pilietinį karą. Bet šis tikriausiai nebus populiarus, nes neperkelia nacionalinių reikšmių – šia prasme nėra metaforiškas.

Per krizę vyresnės rašytojų kartos gręžiasi į praeitį, į „nacionalines traumas“, pvz., 1922 m. (gyventojų iš Mažosios Azijos perkėlimą, – vert. past.), pilietinį karą arba 1967 m. diktatūrą. Taip bandoma suprasti, kas bloga nutiko, savirefleksija sujungiama su savikritika, t. y. atsigręžiama į save.

Kankinuosi

Grafičiai Atėnuose. Elžbietos Banytės nuotraukos

Labiau apsiskaitę ir griežtesnę nuomonę susiformavę jaunesnieji bando suvokti dabarties problemas, todėl stebi aplinką. Vis dėlto iki šiol ir jie neparodė, kaip perkelti nacionalines reikšmes kitiems. Šiandien klestintis detektyvo žanras susieja Graikijos socialinę tikrovę ir jos visuomenines priežastis su tarptautinėmis tendencijomis. Todėl „graikų krizės romanas“ dar turi neišnaudotų galimybių.

Ar įmanoma lyginti dabartinės krizės ir karo padarinius kultūrai?

Meno ir literatūros istorinius tyrimus Graikijoje tradiciškai lėmė genetinė kritika arba istorizmas. Tad prognozuoju, jog krizė, taip pat kaip karai arba mėginimai atkurti demokratiją, taps esminiu riboženkliu bandant perskaityti kultūros raidą.

Krizė ir karas iškelia klausimą: koks kultūros vaidmuo sunkmečiu? Diktatūros laikotarpiu rašytojai protestavo tylėdami, o štai per ekonominę krizę kultūra tampa alternatyviu kalbėjimo būdu ir aiškinasi ekonominių santykių logiką. Alternatyvaus kalbėjimo paieškos lemia ne tik raiškos bei kūrybos pliuralizmą, bet ir lengvą saviapgaulę, kai menas naudojamas pabėgti nuo tikrovės. Manyčiau, būtent dėl to krizių ir sunkumų metais menas sužydi.

Senovė ir pokolonijinės nuotaikos

D. Tziovo teigimu, krizė praeitį padarė „viešesnę, prieštaringesnę ir aktualesnę“. Jis užsienyje pastebi visiškai nekaltą tendenciją lyginti naująją graikų kultūrą su Antika, o tai esą leidžia atskirti helėnizmą nuo pačios Graikijos valstybės.

Ar krizė tikrai įplieskė visada gyvavusį polinkį ideologiškai išnaudoti praeitį?

Bandžiau atskleisti įvairius praeities, ypač Antikos, įtraukimo į krizės kontekstą būdus tiek Graikijoje, tiek užsienyje. (...) Taip pat domėjausi, kaip krizė buvo „skaitoma“ intertekstualiai nurodant į praeitį – nuo Antikos iki vokiečių okupacijos per Antrąjį pasaulinį karą ir diktatūros. Koks kultūrinio kapitalo ar kultūrinės skolos vaidmuo per krizę? Ar dabarties ir praeities dialektika lemia viktimizaciją, uždarumą ir euroskepticizmą?

Vis dėlto svarbiausia, jog visa užsienio krizės ikonologija buvo grindžiama Antika. Taip buvo pasitelkiamas pokolonijinis požiūris siekiant parodyti, kad naujieji graikai nenusipelno savo praeities, nes nesugeba suvaldyti dabarties.

Iš graikų kalbos vertė Elžbieta Banytė
www.efsyn.gr, 2017-10-23