Romas Giriūnas: „Didesnio pogrindžio už buitinį svaiginimąsi nėra“

× Marijus Gailius

Elektroninės muzikos grojikas ir renginių organizatorius Romas Giriūnas, dar žinomas kaip Doctah Jahngle arba Cr-edit, jau 10 metų kiekvieną ketvirtadienį kviečia jungle ir drum and bass žanrų gerbėjus į „Rastadienį“, kuriame iki paryčių griaudėja bumčikai ir pakratuškės. „Rastadienis“ – tai, ko gero, ilgiausiai gyvuojanti renginių serija Lietuvos naktinės scenos istorijoje.
Renginio pavadinimo dalį sudaro nuoroda į rastafarizmą – Jamaikoje kilusį judėjimą, kurio sekėjai kanapes laiko šventuoju sakramentu. Su pogrindžio veteranu, LRT „Opus“ laidos „Baltijos čempionai“ vedėju kalbamės apie marihuaną, kaip įprastą vakarėlių atributą, ir pastaruoju metu šalyje paaštrėjusį susikiršinimą dėl kanapių. Pats pašnekovas jau kelis mėnesius netraukia nė dūmo – nebegali policijos tampyti už ūsų.

 

Romas Giriūnas. Jevgenijaus Misevičiaus nuotrauka
Romas Giriūnas. Jevgenijaus Misevičiaus nuotrauka

 


Ar kanapės yra neatsiejama reivo kultūros dalis, ar tik gretutinė?

Visame pogrindyje netrūksta tamsių povandeninių akmenų. Vakaruose per pirmuosius reivus ėmė plisti ir sintetiniai narkotikai. Finansiškai neapsirūpinusiems, socialiai pažeidžiamiems, antrarūšiais laikomiems žmonėms reivai tapo galimybe ir užsidirbti prekiaujant, ir įgyti tam tikrą statusą. Vis dėlto Lietuvos reivo kultūros kilmė ir finansavimo šaltiniai – visiškai kitokie.


Prasidėjus reivams Lietuvoje visi narkotikai dar buvo tolima egzotika, retenybė, ar ne?

Svarbi ne tik vakarėlio terpė, bet ir asmeninė emocinė būsena. Jeigu žmogus jaučia gyvenimo pilnatvę, jeigu jis laimingas, nėra reikalo ieškoti stimuliantų ir kitų pabėgimo būdų. Alkoholis ir narkotikai yra tik pasekmė problemų, kurios kaupiasi visuomenėje ar jos grupėse.

Be to, didelę reikšmę turi prieinamumas. Mano sūnaus gimnazijoje keli pirmokai perdozavo sintetinių kanabinoidų – vadinamųjų smailų. Visko daug, viskas pasiekiama, o patikimos informacijos – mažai. Politikai visas medžiagas stato į vieną lentyną.

Dar mano mokykloje iš narkologijos klinikos ateidavę socialiniai darbuotojai pasakojo apie narkotikus, o mes juokėmės. Jų pamokos atrodė kaip receptų mokymas. Pavyzdžiui, pakaitinus batų tepalo virš duonos, toksiškos medžiagos susigeria į duoną, kurią paskui galima valgyti ir taip svaigintis.

Pagrindinė tų kursų mintis: vieną kartą pabandysi – įklimpsi visam gyvenimui.


Kai etikos mokytoja papasakojo apie klijų uostymą, mes net užsimanėme pabandyti. Atsimenu ir savo biologijos mokytojos moralą jaunimui: kurių galų tie narkotikai, jei pati muzika veikia kaip narkotikas?

Labiausiai klaidinantis visų mokytojų teiginys, kad galima tapti narkomanu vieną kartą pabandžius žolės ar ekstazio. Žmonės patys pamatė, jog tai netiesa, patikėjo, kad ir stiprieji narkotikai ne tokie pavojingi, tad kodėl ir jų nepabandžius. Didžiausia žala – viską suplakti į krūvą ir demonizuoti kiekvieną medžiagą vienodai.


Seimo narys Saulius Skvernelis, pasisakydamas prieš kanapių dekriminalizavimą gruodžio viduryje, marihuanos vartotojus palygino su zombiais prie taboro.

Reikia sutikti, kad labai liūdnų istorijų su bloga pabaiga netrūksta. Juk giminaičiams nepasakosi, kad tavo vaikas vartotojo dešimtmetį; sakysi, pabandė vieną kartą ir užsilenkė. Dalinė tiesa kursto mitus.


Ar į tavo vakarėlius žmonės renkasi tik dėl muzikos?

Anksčiau tikrai ateidavo dėl muzikos. Vakarėlių vyko mažiau, užtat manieji pritraukdavo daugiau žmonių. Dabar muzika liko antrame plane, o svarbiausi kriterijai: žmonių kiekis, bendra nuotaika, vakarėlio dvasia. Muzika likusi kaip papildoma vertė linksmai praleisti laiką. Dalis lankosi tik lėbauti ir svaigintis, todėl visuomenė susidaro nuomonę, kad ten vien tik tai ir vyksta, nes blogas pavyzdys geriau matomas.

Kai kurie žmonės, kelerius metus lankęsi vakarėliuose ir vartoję, išauga ir meta. Kartu nustoja ėję į vakarėlius, nes juos tapatina su ankstesniu gyvenimo būdu.


Man regis, dar prieš dešimtmetį Vilniaus pogrindis virė, dabar topografijoje – daug tuštumos ir skylių. Kiek dar rengėjų, be tavęs, palaiko pogrindį gyvą?

Renginių organizatorių tebėra nemažai, tačiau erd­vės – stipriai susitraukusios. Manau, nebėra tiek daug aktyvaus jaunimo, kurie kartą per mėnesį ar bent pusmetį leistų laiką šokiuose. Tai lėmė ir pakeisti alkoholio kontrolės įstatymai, kai daugybė klubų įvedė amžiaus cenzą N-20. Vadinasi, baigiant mokyklą ir pradėjus studijuoti, kai dar nereikia sukti galvos dėl neapmokėtų sąskaitų, paskolos grąžinimo, vaiko išleidimo į mokyklą, tai yra tuo metu, kai tu realiai turėtum kaip reikiant atsilėbauti, aktyviausias laisvalaikis vyksta buitiškai, namie, niekur neišeinant.


Pogrindžio kultūrai dėl to turbūt nieko gero?

Apskritai kultūrai dėl to nieko gero. Kas geriau, ar išdaužyti butelį namie keturiems, ar išeiti į viešąją erd­vę ir pabūti? Be to, viešumoje kyla daugiau sunkumų ir rizikos vartoti psichotropines medžiagas, kai tėvų ar senelių sode gali jų vartoti laisvai ir nevaržomai. Vadinasi, griežtesnė alkoholio kontrolė daro meškos paslaugą, nes išstumia jaunimą į visiškai nekontroliuojamą erdvę, kur jie darys tai, kas tik šauna į galvą.

Didesnio pogrindžio už buitinį svaiginimąsi nėra.


Ar erdvės traukiasi ir dėl griežtesnės policijos priežiūros?

Kiek muzikos festivalių vyko prieš 10 metų? Išnyko „Sūpynės“, „Tundra“, „Revolution“. Nuo amžiaus pradžios dėl išaugusių sąmatų ir sumažėjusių lankytojų skaičiaus iš rinkos pasitraukė, ko gero, 90 proc. festivalių.

Pažįstu žmonių, kurie iš Lietuvos emigravo ne finansiniais sumetimais, o nesijausdami čia laisvi ir saugūs. Tai programuotojai, fotografai, dizaineriai, uždirbę gerus atlyginimus ir atidavę Lietuvai indėlį mokesčiais. Dar jie mėgsta patraukti dūmelį, ir kanapės tampa vienu iš motyvų išvažiuoti. Kas norės būti visą laiką įsitempęs?


Štai (neemigravęs) jaunas žmogus, neramus arba tiesiog ieškantis, užtat turintis svajonių, tikslų, idealų, pabando parūkyti vieną kartą, kitą – ir tada valstybė jam pasiūlo baudžiamąją straipsnį.

Įsivaizduok, ką mąsto kaimynai, kai pas tavo aštuoniolikmetę dukrą ar sūnų, už narkotikų vartojimą gavusį namų areštą ir priežiūrą, du kartus per savaitę lankosi policija? Kaimynai greičiausiai pagalvos, kad šeima probleminė, gal net asociali, joje nesiliauja buitiniai konfliktai ir smurtas.

Jeigu įkalinimo įstaigos neišsprendžia narkotikų vartojimo, gaudyti vartojančius laisvėje išvis beprasmiška ir protu nesuvokiama. Pagal laisvės kriterijus puolame atgal, į bukus komjaunimo laikus. Ko gero, žmonės vieni kitiems darosi vis svetimesni ir priešiškesni, todėl santykius lieka aiškintis pasitelkus teisėsaugą. Per ilgai mes vieni kitų nebegirdime.


Ar pastebėjai, kad kanapės labai ryškiai atskiria nuomones, kad ir tame pačiame Seime?

Tema eskaluojama tik todėl, kad vienas kitas, kurdamas amžiną ažiotažą, nesibaigiančią diskusiją, laimėtų sau papildomų pliusų. Jeigu kas nors iš tikrųjų norėtų tai užbaigti, turėtų, tarkim, sukurti bausmės neišvengiamumo sąlygas, kaip Jungtiniuose Arabų Emyratuose.


Itin aktyviai kanapių kriminalizavimą gynusio generalinės prokurorės pavaduotojo Ginto Ivanausko svarbiausią mintį galima apibendrinti taip: kadangi žmonėms nesudarytos galimybės gydytis priklausomybę, juos reikia bausti. Kai kurie mokslininkai (Aušra Širvinskienė, Skirmantas Bikelis) prokuroro tezes dekonstravo kaip netikslias, melagingas. Ko gero, pagalbą įmanoma rasti, jei tau tikrai blogai?

Galbūt įmanoma, tik bėda, kad žmonės dažniausiai pagalbos nesikreipia. Jeigu norėtų rasti pagalbą, turbūt ir surastų, tik nebūtinai toks noras kyla...


Tuomet kas padėtų rimčiau įvertinti narkotikų priklausomybes ir kitas rizikas?

Kai didelė dalis visuomenės smerkia patį reiškinį, o vartotojus išsyk paverčia kriminaliniais nusikaltėliais, darosi ne tik sudėtinga kreiptis į psichologą – sunku prabilti net savo artimiausiems žmonėms. Iš dalies esi nusikaltėlis netgi medicinos ir socialiniams darbuotojams. Tuo metu kiti vartojantieji ramins: seni, nieko čia tokio, viskas gerai, rūkyk.

Nė nekalbu, kad turint bet kurių kitų psichologinių problemų ieškoti pagalbos nėra lengva. Po pandemijos daugelio mūsų psichologinė sveikata suprastėjo. Bent jau mano aplinkoje žmonės pasidarė liūdnesni ir dar greičiau bėgantys tame pačiame rate lyg voverės. Sunkiai dirbi – sunkiai ilsėkis. Kiek žmonių prasigeria iki grabo – ar kas nors keičiasi? Mano bičiulis kasdien prieš eidamas gulti išgeria 3–4 bokalus alaus. Ir niekam nerūpi, niekam neįdomu. Gal vietoje 4 alaus jam užtektų vienos suktinės?


Mes nesiginčysime, kas yra geriau: viena suktinė ar 4 alaus?

Prieš miegą geriau būtų mylimą žmogų apsikabinti.


Marijus Gailius – rašytojas, literatūros apžvalgininkas, ekoaktyvistas.