Malonumų ieškojimas, mėgavimasis kelionėmis, greitas ir lengvas vartojimas, noras ragauti ne tik skanų, bet ir estetiškai patrauklų, instagramišką maistą (angl. instagrammable food) – visa tai galėtume apibūdinti kaip epikūrietišką gyvenimo būdą. Tiesa, anksčiau epikūrininkai buvo vaizduojami gerokai šiurkščiau. Viduramžiais paplito porcus de grege Epicuri tradicija, graikų filosofo sekėjus karikatūriškai vaizdavusi kaip kiaules, vergaujančias kūniškiems malonumams. Posakis porcus de grege Epicuri kildinamas iš Horacijaus laiško draugui Tibului, kuriame romėnų poetas save ironiškai priskiria Epikūro kiaulių kaimenei. Mūsų kasdienėje kalboje vis dar gyvas neigiamas požiūris į Epikūro filosofiją. Žmonėms, kurie beatodairiškai mėgaujasi materialiais malonumais, klijuojame epikūrininkų arba hedonistų etiketę.
Visgi besaikis juslinių malonų tenkinimas toli gražu neperteikia laimingo gyvenimo vizijos, kurią puoselėjo Epikūras. Šiandien epikūrizmas matomas kaip filosofija, atliepianti šiuolaikinio žmogaus išbandymus. Prasta mityba arba, atvirkščiai, hiperbolizuotas dėmesys švariai mitybai (angl. clean eating), galintis privesti prie išskirtinai mūsų laikmečiui būdingos ligos – ortoreksijos, sėdimas darbas, saulės trūkumas, hiperkomunikacija ir miego sutrikimai yra daugelį kamuojančios problemos. Skaudamos pasaulio kraujosruvos – pandemija, karas Ukrainoje, infliacija, Elbės upėje išnirę bado akmenys ir nepaliaujamas vienas kito kaltinimas dėl klimato kaitos – kelia papildomas baimes ir nerimą. Neseniai Amerikos psichologijos asociacija paskelbė, kad nemažėjanti krizių lavina per pastaruosius dvejus metus visuomenės streso lygį pakėlė į rekordines aukštumas. Tokioje padėtyje Epikūro filosofija, mokanti džiaugtis malonumais chaotiškame pasaulyje (ano meto Graikija išgyveno politinio nestabilumo ir karų laikotarpį), yra kaip gaivus vėjo gūsis.
Epikūrizmas – išsilaisvinimas šiuolaikiniam žmogui
1819 m. spalio 31 d. Thomas Jeffersonas laiške ilgamečiam draugui Williamui Shortui rašė, kad Epikūro filosofija yra geriausia, ką mums paliko Graikija ir Roma. Prie laiško pridėjo ir glaustą Epikūro doktrinų programą, kurioje teigiama: „Gyvenimo tikslas – laimė.“ 1776-ųjų JAV Nepriklausomybės deklaracijoje (pagrindinis autorius – Th. Jeffersonas) laimės siekis priskiriamas prie neatimamų žmogaus teisių. Akivaizdu, Epikūro įtaka siekia daug giliau, nei gali pasirodyti iš pradžių. Epikūrizmas, anot prancūzų filosofo Jeano-Marie Guyau, buvo populiariausia filosofijos kryptis senovės Graikijoje ir Romoje. Diogenas Laertijas knygoje „Įžymiųjų filosofų gyvenimai ir mintys“ pastebi, kad Epikūro studentų ir draugų skaičius viršijo ištisų miestų populiacijas. Vienas jų – Filodemas Gadarietis – mini keturias pagrindines epikūrizmo tiesas: „Nebijok dievų, nebijok mirties; tai, kas yra gėris, lengva pasiekti, tai, kas yra blogis, lengva iškęsti.“ Šiandien šis tekstas žinomas kaip keturių dalių vaistas (tetrapharmakos) nuo nerimo. Tetrapharmakos gydomąjį pobūdį įvertino ir vienas įtakingiausių pasaulyje psichoterapeutų Albertas Ellisas, Epikūrą įvardijęs kaip vieną iš šiuolaikinės kognityvinės psichoterapijos pradininkų. Mat filosofas ragino stoti į akistatą su pačiu savimi ir atpažinti klaidingus įsitikinimus, lemiančius blogą savijautą.
Epikūras. A. Cardono raižinys remiantis W. M. Craigu, 1823. Iš Wellcome Collection rinkinių
Epikūro etikoje laimė reiškia malonumą, o malonumas yra summum bonum. Tokią išvadą jis prieina remdamasis patirtimi. Beje, Epikūro radikalus materializmas puikiai dera su dabartine moksline pasaulėžiūra. Pasak filosofo, kiekvienos gyvos būtybės pirminis instinktas – siekti gėrio ir vengti skausmo. Tad mūsų noras gyventi maloniai yra natūralus ir neturėtų būti kaip nors gėdinamas ar ribojamas. Nūdienos filosofė Catherine Wilson pastebi, kad Epikūras išlaisvina malonumų siekiantį žmogų nuo kaltės ir nusipelnymo jausmų. Bet tai nereiškia, jog visus malonumus verta rinktis. Šiandien sutariama: filosofas intelektualinius malonumus, tokius kaip pokalbiai, draugystė ir kontempliacija, vertino labiau nei kūniškus. Ši epikūrizmo interpretacija ilgai buvo ginčų objektas, pakanka prisiminti aršią stoikų kritiką per visą Romos imperijos laikotarpį ir viduramžiais populiarias epikūrininkų-kiaulių karikatūras. Epikūras pirmenybę teikia intelektualiniams malonumams, ne todėl, kad jie savaime vertingi (kaip dorybės stoikams), o todėl, kad jie teikia didesnį malonumą ir gali padėti iškęsti skausmą. Panašiai kaip kelionės įspūdžiai padeda užmiršti nuovargį ir pėdų skausmą.
Vis dėlto filosofas nedraudžia saikingai mėgautis jusliniais malonumais, tokiais kaip įmantrūs patiekalai. Retkarčiais galima pasidžiaugti lepių ,,Pinot Noir“ vynuogių vynu ar garsiuoju Marcelio Prousto madlenos pyragaičiu. ,,Žinoma, spręsti apie visa tai reikia, apgalvojant ir atsižvelgiant į tai, kas yra naudinga ir kas kenksminga“, – rašė Epikūras laiške Menoikėjui (Ričardo Mirono vertimas). Kiekvienu atveju reikia pasverti, ar malonumas neturės daugiau žalos nei naudos. Valgykite kiek norite pyragaičių, bet su sąlyga, kad apmąstėte visas teigiamas ir neigiamas pasekmes ir nusprendėte, kad pyragaičių valgymas ateityje padės pasiekti išorinę ir vidinę ramybę. Lygiai taip pat galbūt verta pasvarstyti, ar tikrai paaukštinimas darbe ir didesnis atlyginimas suteiks daugiau laisvo laiko mėgautis gyvenimu. Taip Epikūro filosofiją šiuolaikiniam žmogui pritaiko C. Wilson, tikinti, kad epikūrizmas šiandien reikalingesnė filosofija nei stoicizmas (daugeliu atveju malonumus laikęs vengtinu dalyku), pasiekęs populiarumo apogėjų COVID-19 pandemijos laikotarpiu.
Vėliau panašius malonumų skaičiavimus darė britų utilitaristai Jeremy Benthamas ir Johnas Stuartas Millis. Pastarasis į graikų filosofą žvelgė kaip į žmonijos išlaisvintoją nuo manipuliacijos ir išnaudojimo. Kad ir kokios svarbios išorinės sąlygos, padedančios išvengti skausmo, tikra laimė, anot Epikūro, įmanoma tik tuomet, kai žmogus išsivaduoja iš dievų ir mirties baimės.
Kuo čia dėtas Dante?
Epikūras buvo radikalus materialistas, tvirtai įsitikinęs, kad po mirties nieko nėra. Viduramžiais, anot J.-M. Guyau, epikūrizmas nusilpo, nes žmonės, nuvarginti žemiško gyvenimo, troško nemirtingumo. Dante (praėjusį rudenį minėtos jo 700-osios mirties metinės) „Dieviškojoje komedijoje“ skiria ypatingą dėmesį epikūrininkams ir patalpina juos šeštame pragaro rate, degančiuose karstuose: „Epikūriečiai guli šitam šone; / Jie skelbė: siela mirti pasmerkta, / Vos kūnui baigus žemišką kelionę“ (Aleksio Churgino vertimas). Bausmė epikūrininkams idealiai atitinka jų nusižengimą. Jie netikėjo sielos nemirtingumu, tad dabar pasmerkti amžinai tūnoti sarkofaguose. Dante pomirtinį gyvenimą vaizduoja kaip tęsinį to, ką mes pasirenkame daryti šioje žemėje. Pavyzdžiui, pilvapeniai ir rajūnai (vulgarių epikūrininkų atitikmuo) vaizduojami kaip tušti kūnai, plakami juodo ir dvokiančio lietaus.
Tačiau Dante epikūrininkų nelaiko juslinių malonumų vergais (ano meto populiariojoje vaizduotėje tai buvo paplitęs įvaizdis). Poetas išskiria Epikūro sekėjus, tokius kaip Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II, įtakingas gibelinų kardinolas Ottaviano Ubaldini, gibelinų vadas Farinata delgi Uberti, išgelbėjęs Florenciją nuo sunaikinimo, ir gerbiamas florentietis Cavalcante de’ Cavalcanti. Šiuos epikūrininkus (juos galima tapatinti su sekuliariais žmonėmis, abejingais religijai) sieja stiprus įsitikinimas, kad laimę galima rasti šioje žemėje. Farinata net pragare neapleidžia savo tikėjimo: „O jis, lyg patį pragarą paniekęs, / Žiūrėjo, galvą keldamas aukštai.“ Dante epikūrininkus laiko eretikais par excellence, bet gerbia jų etinius siekius. Jis, manoma, tikėjo, kad žmogus turi du etinius tikslus: pasiekti žemišką laimę (tai padaryti padeda moralinės dorybės ir filosofija) ir patirti palaimingą Dievo regėjimą (visio beatifica).
Epikūras neneigė dievų egzistencijos. Tačiau jie gyvena erdvėse tarp pasaulių (intermundia) ir visiškai nesirūpina žmonių reikalais. Kai kam gali pasirodyti, kad epikūrininkai nepakankamai įvertino naudą, kurią žmogui teikia tikėjimas visagalį Dievą ir pomirtinį gyvenimą. Dalyvavimas ritualinėse apeigose ir ceremonijose, kurias filosofas nurašė kaip prietaringas, įprasmina jų gyvenimą ir teikia saugumo jausmą. Šv. Augustinas, Epikūro kritikas, rašė, kad jaunystėje jį tik mirties baimė sulaikė nuo pražūtingo kūniškų malonumų verpeto. Anot C. Willson, neturime atsakymo į klausimą, ar be tikėjimo kažkuo didesniu nepasikeistų žmogaus etiniai įsitikinimai ir jo santykis su kitais.
Šiuolaikinis žmogus, patiriantis vieną krizę po kitos, gali jaustis atsidūręs tamsiame miške (selva oscura), apimtas nerimo ir baimių. Tremtyje Dante patyrė milžinišką sielvartą dėl prarastos Florencijos. Jeilio universiteto profesorius Giuseppe Mazzotta mano, kad poetas, apimtas visiško beviltiškumo, išvargintas klajonių po Italiją, galbūt netgi svarstė apie savižudybę. Šią patirtį Dante aprašo XVII „Rojaus“ giesmėje, kurioje poeto proprosenelis Kačagvida pranašauja jam tremties skausmą: „Paliksi visa, kas tau buvo miela, / Ką tu mylėjai: ši strėlė rūsti / Sužeis tuoj pat benamę tavo sielą.“ Nepaisant tremties, Dante „Dieviškojoje komedijoje“ iš naujo atranda savo vietą pasaulyje. Epikūras, apimtas stiprių fizinių kančių, moko, kad intelektualiniai malonumai yra kelias iš pragaro. Jie abu – optimistai, sakantys, kad la vita nouva (naujas gyvenimas) įmanomas ir atšiauriame pasaulyje.
Milda Varnienė – tekstų autorė, filosofijos ir kognityvinių mokslų magistrė, dirba su privačiomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.